Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Poetas J. Ivanauskas: mano eiles kolegos vadina sunkiąja artilerija

Vilniuje neseniai praūžusi Knygų mugė pažėrė malonių susitikimų su poetais, rašytojais, supažindino su jų nuveiktais darbais, paskatino skaityti ir mėgautis pačia geriausia literatūra. Pakalbinau dažną Knygų mugės dalyvį ir svečią poetą Joną Ivanauską, atvykusį iš tolimojo Joniškio.

Vadini save Žiemgalos poetu – papasakok apie savo sąsajas su Šiaurės Lietuva. Regis, buvai atitrūkęs nuo Joniškio, bet ir vėl grįžai?

Buvo 1952-ųjų rugpjūčio 8-oji. Per pačią javapjūtę užėjo toks uraganas, kad žemė su dangumi maišėsi, Perkūnas svaidė žaibus. O vienoje iš Maldenių kaimo vienkiemių po didžiuliu ąžuolu per audrą, tądien sugriovusią net dvi daržines gretimuose kaimuose, į pasaulį atėjau aš. Kaip vėliau Mama sakys – paties Perkūno išspirtas.

Jaučiuosi esąs neakivaizdinis Žeimelio mokytojo ir kraštotyrininko Juozo Šliavo mokinys. Mes nebuvome pažįstami, net ir susitikti neteko, bet sykį perskaičiau žurnale mane labai sudominusį jo straipsnį apie Žiemgalą ir užsikrėčiau Žiemgalos bacila. Kadangi istorine Žiemgala dalijamės su latviais, tai tenka žengti ir į kaimynų pusę. Visos mano, rašančio žmogaus, paieškos ir nukrypo į tai, kas ką ir kaip šiame krašte veikė. Pirmiausia iš mano gyvenamosios vietovės, iš Joniškio, atsiduri Jelgavoje, o tada – Rygoje. Latvijos sostinę pamačiau būdamas penkerių, o Vilnių gerokai vėliau, jau mokydamasis vidurinėje mokykloje. Mat iš Joniškio iki Rygos tik 90 km, o iki Vilniaus – 250 km.

Po studijų ir darbo Vilniuje laikotarpio sugrįžau į Joniškį, ir tai buvo lemtinga. Čia aš parašiau visas savo knygas, čia atnaujinau pažintis su vaikystės ir jaunystės draugais, sutiktais Valiūnų aštuonmetėje mokykloje ir Joniškio pirmoje vidurinėje (dabartinė Joniškio „Aušros“ gimnazija). Galiu pasidžiaugti, kad esu garbingame mokyklos mokinių, garsinančių Joniškį, sąraše.

2014 m. pasaulinėje lietuvių dainų šventėje Jonas dalyvavo K.Donelaičio poemos „Metai“ teatralizuotuose skaitymuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Į gimtinę grįžai ne vienas, o su trimis savo vaikais?

Taip, ir mano Mama didvyriškai padėjo tuos vaikelius auginti. Dabar jau jie patys augina savo vaikus, o aš ir likau su Mama iki pat paskutinių jos gyvenimo akimirkų. Joniškio literatė Regina Briedytė praėjusiais metais minint mano 65-metį apie mane pasakė taip: „Mane gal net labiau nei Jono kūryba sužavėjo jo atsidavimas sergančiai, patale gulinčiai ir slaugomai Motinai iki paskutinės jos gyvenimo minutės. Retai šiandien sutiksi tokį dėmesingą, slaugos subtilybių išmokusį sūnų...“

Kada pradėjai rašyti eiles, kas pastūmėjo? Kiek knygų išleista ir kuri jų tau brangiausia?

Eilėraščius pradėjau rašyti ketvirtoje klasėje. Įkvėpimo šaltiniai – gimtinės ąžuolas, pavasarį patvinstantis Platonio upelis, kabantys tiltai, beržų sula, pavasario rūgštynės, kiškio kopūstai netolimame beržynėlyje ir, be abejo, Mama, Tėtis bei puodelis šilto karvės pieno, kaip honoraras už kaimo darbelius atsiimamas iškart po melžimo. Apie tai galima daug pasakoti. Antras etapas buvo vienuoliktoje klasėje, o gana rimtai atsidėjau kūrybai tik nuo 1995 metų. 1998-aisiais išleidau pirmąją poezijos knygelę „Ir palaimą jaučiu“. Šiuo metu esu dvidešimt penkių poezijos ir trijų publicistinių straipsnių knygų autorius. Pati mieliausia, be abejo, yra pirmoji knyga. O ir kitos suteikė daug džiaugsmo.

Tavo poeziją, girdėjau, kažkas pavadino vyriška ar net progine – tu išties esi parašęs ne vieną eilėraštį tam tikrai iškiliai progai.

Mano nuomone, vyrų ir moterų poezija tikrai skiriasi. Bent mano eiles kolegos vadina sunkiąja artilerija (matyt, ne šiaip sau armijoje tarnavau artileristu), o proginių eilėraščių ir akrostichų esu parašęs devynias galybes.

Kokį darbą paskyrei Lietuvos šimtmečiui?

Vienas iš pirmųjų mano eilėraščių šiais metais buvo skirtas Lietuvos kultūros istorikui, signatarui, profesoriui Mykolui Biržiškai, apie kurį labai daug esu skaitęs. Jau vien gimti ir iškeliauti į Anapilį tą pačią dieną, yra tarsi tam tikras ženklas iš aukščiau...

„...Buvau iš tų, kur Aktą kūrėm/ ir pasirašėm išdidžiai,/ kad Lietuva Europoje atgimtų,/ ir išgyventų prakilniai./ Praėjus šimtmečiui vaikaičiai/ mums padėkos, tikiu, už tai...“

 

Paminklas Lietuvos literatūros klasikui K.Donelaičiui Gumbinėje. J.Ivanausko nuotrauka. Asmeninio archyvo nuotr.

O ar išleidai bent vieną meilės lyrikos knygelę?

Esu išleidęs dvi poezijos knygeles, viena iš jų vadinasi „O ir vardo neklausiau.“ Mano įsitikinimu, čia visi eilėraščiai yra apie meilę...

„O ir vardo neklausiau,/ jį atspėjo širdis,/ mes nuėjome dviese,/ kur nurodė lemtis...“

Kada ir kaip poezija persipynė su fotografija? Esi vienas iš žinomų Žiemgalos fotografų. Pats rašai, pats iliustruoji?

2006 metų kelionė į Izraelį davė impulsą fotografuoti. Įspūdžius perteikiau fotografijų parodoje „O kalnai Judėjoje judėjo“. Taip pat surengtos kelios fotografijų parodos Sausio 13-ajai atminti („Buvome, esame, būsime“), skirtos Latvijai („Svečiuose pas Lačplėsį“), Kristijonui Donelaičiui. Šiauliuose buvo eksponuota 30 fotografijų, vaizdingai pasakojančių apie šiauliečius, Tolminkiemyje tvarkiusius bažnyčios aplinką, šventoriuje esančius kapelius.

O kad mano poezija persipynė su fotografija, prisidėjo Joniškio pirmos vidurinės mokyklos piešimo ir dailės mokytojas dailininkas Juozas Vainauskas, gebėjęs pažadinti mano kūrybines galias. Aišku, jos prabudo po kelių dešimtmečių, bet mokytojo dailininko pasėto grūdo daigelis išsiskleidė. Pasigirsiu, yra manančiųjų, kad didžioji mano poezijos dalis yra tapybinė, mat esu kaimo vaikas, sugėręs visa, kas buvo ir yra gamtoje gražiausia, savin.

Devynias poezijos knygas iliustravau savo fotografijomis, esu dalyvavęs keliuose fotografų pleneruose. Kadangi esu Lietuvos šaulių sąjungos narys, dalyvavau keliuose konkursuose ir tapau Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ fotografijų konkurso laimėtoju.

Jono 65-mečio proga į Joniškį sugrįžo dukra Justina su šeima. Iš kairės: anūkai Lukas ir Matas, ant dukros rankų – Urtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Tavo poezija verčiama į kitas kalbas, kas prie to prisideda?

Poezija išversta į anglų, bulgarų, hebrajų (ivritas), latvių, lenkų, prancūzų, slovėnų, vokiečių kalbas. Esu išleidęs ne vieną knygą su lygiagrečiai išspausdintu vertimu. Pirmas toks kūrinys – dvikalbė eilėraščių knygelė „Tau ir Tėviškei – Tev un Tēvzemei“ lietuvių ir latvių kalbomis. Eilėraščius į latvių kalbą išvertė joniškietė pedagogė, vertėja Dzintra Elga Irbytė. Su Dzintra mes gerą dešimtmetį įvairių literatūrinių renginių metu skaitėme poeziją Latvijoje ir Lietuvoje, aš – lietuviškai, ji – mano eilėraščius latviškai. Lietuvos tūkstantmečiui 2009 metais išleidau keturkalbę poezijos knygą „Baltaliemenė diena“. Čia eilėraščius galima skaityti angliškai, lietuviškai, latviškai ir vokiškai. Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 100-mečiui išleidau keturkalbę poezijos knygą „Suglauskime širdis“ (anglų, lietuvių, latvių ir lenkų kalbomis). Vertėjai: D.E.Irbytė, Dagnija Dreikia, Eva Martuža, Andris Spruogis, Ieva Aksitinavičiutė, Rūta Furmonavienė, Alicija Sitarskienė, Salomėja Blažytė.

Esi parašęs ne vieną mokslinį traktatą, pvz., apie K.Donelaitį, skyrei jam eilių, lyginai jo kūrybą su Latvijos poeto Gothardo Frydricho Stenderio. Kas tau yra K.Donelaitis, Tolminkiemis, kur esi ne kartą dalyvavęs talkose?

Į šį klausimą atsakau savo eilėraščio pavadinimu – „Gumbinė – antra mano gimtinė.“ Kiekvienas iš mūsų turime skirtingą patirtį apie svetimą kraštą, reiškinį ar žmogų. Į talką Tolminkiemyje, K.Donelaičio kunigavimo vietovėje, pakvietė Šiaulių Donelaitininkų draugija, kuriai vadovauja kultūros entuziastė Izolina Lingienė. Man tų kelionių į Donelaičio žemę metu knieti pajusti, kuo alsuoja senoji prūsų žemė, per kurią 1973–1975 metais teko vaikščioti sovietų kareivio batais, smalsu sugrįžti į tuos laikus ir į tą žemę. Talkininkavome Tolminkiemyje prie 1979 metais restauruotos liuteronų evangelikų bažnytėlės. Sovietmečiu tai buvo unikalus atvejis, kai buvo restauruota bažnyčia. Be abejo, jei ne mūsų įžymiojo poeto pasaulinį mastą pasiekusi šlovė, to padaryti tuomet nebūtų pavykę.

Apie talkas ir keliones po Prūsiją galima daug pasakoti, bet aš remsiuosi sugretinimu. Laikraštyje „Mokslo Lietuva“ pabandžiau atskleisti tos pačios epochos išugdytų asmenybių – G.F.Stenderio ir K.Donelaičio – atliktus darbus, sau ir savo parapijiečiams išsikeltas tikėjimo ir dorovingo gyvenimo tiesas. Abu šiuos latvių ir lietuvių tautų didžiavyrius vienijo ne vien gimimo metai – 1714-ieji bei 2014 metais iškilmingai paminėtos abiejų 300-osios gimimo metinės, bet ir priklausymas kunigystės luomui. Abu buvo evangelikų liuteronų kunigai, tam tikru mastu panašus ir jų veiklos pobūdis. Donelaitis tapo lietuvių, o Stenderis, nors savo kilme vokietis, – latvių pasaulietinės literatūros pradininkais. Stenderio jubiliejui paminėti skirti renginiai vyko ne tik Latvijoje ir Viesytėje, bet ir kitose Europos valstybėse, nes jam teko dirbti Kopenhagoje, Sankt Peterburge ir kitur. Jubiliejaus proga buvo išleista Stenderio moneta, Sunakstėje net kelias dienas vyko mokslininkui skirti renginiai. Šių didžiavyrių sutapo ne tik mokslinė, bet ir kasdienė veikla (Stenderis – skalbimo mašinos išradėjas, K.Donelaitis – gamino barometrus ir termometrus, šlifavo stiklus teleskopui, buvo pagaminęs kelis klavesinus ir netgi fortepijoną). Man visa tai padarė didelį įspūdį.

Talkininkai iš Šiaulių krašto prie Tolminkiemio bažnyčios. Asmeninio archyvo nuotr.

Tavo šeima pasidalijusi tarp Anglijos ir Lietuvos. Kaip sekasi išvykusiems ir likusiems čia, Lietuvoje?

Dukra Justina su vyru Mantu Anglijoje augina tris vaikus, vyriausias Lukas – aštuntokas, vidurinysis Matas – šeštokas, mažoji Urtytė lanko darželį. Dukra Justina – socialinė pedagogė, talkina Notingamo lituanistinėje mokyklėlėje. Mano dukros šeimoje visi kalba lietuviškai, o anūkai nuotoliniu būdu mokosi Vilniaus Ozo gimnazijoje. Vasarą abu vyrukai stovyklauja Lietuvos pajūryje. Anūkas Lukas dvejus metus dalį vasaros atostogų praleido pas mane, kartu keliavome į Latviją, į Lenkiją.

Sūnus Karolis irgi gyvena Anglijoje, tame pačiame mieste kaip ir dukra, su dvejų metų sūnumi Ugniumi bendrauja lietuviškai. Sūnus Tadas, ekonomistas, po studijų liko Vilniuje, laisvu metu skobia medžio skulptūras, į talkininkus visada noriai ima keturmetį sūnų Martyną.

Turbūt vaikų inspiruotas savo poeziją skaitei netgi Anglijoje, Notingame?

Anglijoje poezijos vakarus pasisiūlė organizuoti vietos lietuvių bendruomenės. Ypač daug pastangų organizuojant renginius įdėjo profesorius Darius Furmonavičius iš Notingamo, Judita Gru iš Piterboro ir Lina Garnytė iš Londono. Be abejo, ir dukros Justinos šeima, o anūkas Lukas man padėjo skaityti eilėraščius.

Rekomenduojami video