Profesionalusis menas turi išsiveržti plačiau ir būti šalia paprastų žmonių.

Kultūrinių renginių gurmanai drauge su dviem menininkais bandė atsakyti į intriguojantį klausimą – kodėl baigėsi romantizmas? Būtent tokį rebusą publikai sumanė į Kėdainius atvykę ir miesto bibliotekoje ypatingą pasirodymą surengę savo eiles skaičiusi jaunosios kartos poetė, performatyviosios poezijos atstovė Eglė Kirilauskaitė bei Frederiko Šopeno kūrinius skambinęs pianistas Darius Mažintas.

Romantizmas gyvas!

– Egle, kokius savo eilėraščius parinkote renginio duetui su pianistu D. Mažintu?

– Parinkau skirtingų laikotarpių eilėraščius: keletas jų iš mano knygų, taip pat įtraukiau pačių naujausių eilėraščių, dedikacijų muzikai, kurioms įkvėpė mūsų su Dariumi bendradarbiavimas ir bendras meninis procesas. Mes nesame orientuoti į rezultatą, kaip dabar madinga, mes orientuoti į meno sklaidos procesą ir būtent muzikai aš dažnai skiriu savo kūrybą, tokiu būdu prisidėdama prie dialogo tarp poezijos ir muzikos, ką mes ir darome savo pasirodymų metu. Manau, kad ir pati poezija, mano kūryba, turi kalbėti apie tai, kaip svarbu jungti skirtingas meno rūšis.

Mūsų su Dariumi pažiūros į meno sklaidą sutampa. Manome, kad profesionalusis scenos menas turi būti priartintas prie žmonių, nereikia jo atskirti nuo žmonių. Štai užrieskime nosis ir tik mes, profesionalai, klausykime akademinės muzikos, kuo preciziškiau viską grokime. Ne, taip neturi būti. Kaip tik turime orientuotis į emocinę prizmę ir priartėti prie žmonių, kad jie norėtų ateiti į mūsų renginius, kad jie norėtų meno. Reikia sukurti alkį menui.

– O ar radote kažką nauja savyje, kai tapote scenos partneriais?

– Taip, aš supratau, kaip man svarbu meną skleisti ir kuo platesnėms auditorijoms, kaip man svarbu bendrauti su žmonėmis būtent menine kalba. Tai savyje atradau, anksčiau nežinojau. Anksčiau maniau, kad galiu daugiau laiko praleisti namie užsidariusi, pasislėpusi su savo eilėraščiais, o pasirodo ne.

– Egle, tai kodėl gi baigėsi romantizmas?

– Romantizmas baigėsi kaip istorinis laikotarpis. Tai faktas. Bet savotiškų romantizmo apraiškų, manau, būna ir šiandien. Tikrai galime rasti romantizmo transformacijų kiekvieno asmeninėje patirtyje tiek meniniame lauke, tiek už jo ribų.

Išsamus interviu su poete, vertėja, žurnaliste bei klasikinės muzikos atlikėjų vadybininke Egle Kirilauskaite – viename iš vėlesnių laikraščio numerių.

Pianistas Darius Mažintas meistriškai atskleidė Frederiko Šopeno muzikos kūrinių istorijas. / A. Barzdžiaus nuotr.

Muzikos kūriniai turi skambėti, o ne gulėti muziejuose

– Dariau, Kėdainių publikai skambinote F. Šopeno kūrinius, Eglė skaitė savo eiles. Kokių bendrumų turi F. Šopeno melodijos ir Eglės performatyvioji poezija?

– Aš stengiuosi atspindėti F. Šopeno kūrybą visapusiškai. Kadangi renginio laikas ribotas, norėjau pristatyti ir tą muziką, kur F. Šopenas buvo novatorius, tarkime, šokių struktūroje jis lenkų liaudies šokį mazurką išnešė į tarptautinę areną. Taip pat norėjau parodyti stambesnius kūrinius, turinčius tam tikrą turinį, vadinamąsias balades. Jos išvystytos būtent romantizmo epochoje ir būtent F. Šopeno bei Ferenco Listo. Šie kūriniai man artimiausi.

O bendrumai – aš manau, kad visi žmonės, kurie prisiliečia ir vadovaujasi tam tikromis romantizmo epochos vertybėmis, turi bendrumų. Neturi bendrumų tie, kuriems tai yra svetima, todėl iškėlėme tokį retorinį klausimą – ar baigėsi romantizmas? Man atrodo, tai priklauso nuo to, ar tu puoselėji romantizmo vertybes. Jei taip, tai, be abejo, bendrumas yra. Mes kuriame tęstinumą tam, kad parodytume jaunesnėms kartoms, kokios vertybės buvo mene.

Tąsa būna tuomet, kai kūriniai skamba, kai jie atliekami, o ne guli muziejuose, bibliotekose. Muzika yra gyvas organizmas, todėl būtina ją atlikti, kad tęstume tradicijas. Be abejo, laikai keičiasi, mes gyvename tokiame laikmetyje, kai labai išpuoselėta elektronika, tam tikros inovacijos ir tai paliečia žmogų. Anksčiau to nebuvo. Žinoma, groti taip, kaip grojo tuomet, neįmanoma arba reikia eiti prieš patį save. Bet muzika ir turi kiekviename laikmetyje skambėti vis kitaip, kadangi muzika yra kalba, išraiška to, ką turi viduje, ko semiesi į savo vidų ir tuomet išreiški.

– Kokie yra šiuolaikiniai klausytojai: jie geba pajusti klasikinės muzikos sielą ar yra linkę tik nuplaukti paviršiumi?

– Tai globali problema. Aš visai neseniai grojau Pravieniškių pataisos namuose. Grojau visą rečitalį su tikru koncertiniu fortepijonu. To, kaip klausė ten auditorijoje, man neteko girdėti net prestižiškiausiose salėse. Vėlgi tai priklauso nuo paties žmogaus: jeigu tu įsitrauki į procesą, tuomet tampi proceso dalimi. Be abejo, atlikėjas irgi turi įtraukti – tai mūsų užduotis.

Bet menas apskritai išgyvena gan tragiškus laikus, nes tai tapo pramoga. Man muzika yra pernelyg šventas dalykas, kad galėčiau ją atlikti tiesiog dėl pramogos.

Koncerto forma yra šiek tiek iškreipta, todėl man norisi dalyvauti tokiuose interaktyviuose projektuose, kur būtų kalbama apie meno, šiuo atveju muzikos, poveikį. Todėl aš groju ir kalėjimuose. Tęsiu tai, nes jaučiu, kad muzika turi poveikį, ji padeda žmogui susimąstyti ir keisti save.

– O kaip Jūsų muzikos pasaulio kolegos reaguoja į tai, kad grojate tokiose vietose kaip kalėjimas?

– Įvairiai, vieni klausia, kam to reikia. Tai vėlgi priklauso nuo žmogaus, nuo jo supratimo. Stengiuosi nebendrauti su tais, kurie mano, jog to nereikia. Aš manau priešingai. Manau, kad reikia mažiau groti tų paprastų, pramoginių koncertų. Aš dažniausiai apie muziką mėgstu bendrauti su paprastais žmonėmis, kurie vadovaujasi emocijomis ir kuo mažiau žino tų teorinių dalykų.

– Jūsų netrikdo, kad tie paprasti žmonės nežino muzikinių terminų?

– Ne, man yra žymiai paprasčiau, nes tuomet jie klauso širdimi. O kai tu klausai emocijomis, susikuri savo vaizdą. Be abejo, aš galėčiau ir mėgstu paaiškinti kūrinio sandarą. Prieš 10 metų vedžiau edukacines programas moksleiviams. Buvo tema, kodėl jauniems žmonėms sudėtinga suprasti klasikinę muziką. Yra nuomonė, kad tokia muzika – tik žinovams, kažkokiems gurmanams. Bet juk tai lygiai tokia pati kalba tik išreikšta garsais. Muzika yra struktūra, turinys, vystymas, kaip ir kalboje, pasakojimas. Kai gretini tuos dalykus, žmonės pradeda suprasti.

– Gyvename laikais, kai daugiau dėmesio ir jėgų visuomenė skiria išorei, įvaizdžiui, o ne vertybėms ir ilgaamžiams dalykams. Kaip Jūs, meno žmogus, jaučiatės šiuolaikiniame pasaulyje?

– Jaučiuosi nekaip, bet aš darau tai, ką myliu, taip, kaip įsivaizduoju, nes mano gyvenimas priklauso tik man ir aš galiu elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Aš vadovaujuosi vertybėmis, kurios kardinaliai skiriasi nuo to, ką Jūs išvardijote. Įvaizdis – nežinau, kam jis reikalingas, aš dažniausiai laisvalaikį leidžiu su knyga, šeima, be abejo, muzika ar būdamas gamtoje. Toks yra mano gyvenimas. Stengiuosi nekreipti dėmesio į tuos ydingus šiuolaikinio gyvenimo atributus, nes jautriai išgyvenu. Norėtųsi rimtus dalykus matyti šiek tiek kitame formate.

– Tikite, kad šiuolaikinei visuomenei yra vilties grįžti prie tikrųjų vertybių?

– Jeigu bus žmonių, kurie puoselėja tas tikrąsias vertybes, tada vis tiek kažkas išgirs. Manęs nedomina paliesti tūkstančių žmonių. Jei koncerte sėdi keli žmonės, kurie yra susijaudinę, susigraudinę ir kalba labai gilius dalykus, man to pakanka.

Akvilė KUPČINSKAITĖ