Rubrika

Prabėgusio laiko metraštininkas

Fotomenininkas ir kraštotyrininkas Klaudijus Driskius vadinamas dingstančio laiko, senųjų kaimo papročių metraštininku. Stebina šio Vilniaus rokiškėno darbštumas, kantrybė ir nuoseklumas: jis išleido per 20 fotoalbumų ir knygų, surengė daugybę parodų. Ieškodamas nuotraukų herojų, Klaudijus apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir visą Rytų Europą, dalyvavo net 90-yje menotyros ekspedicijų. Pastaraisiais metais K.Driskius išleido tris knygas: „Sutemų keleiviai“, „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“ bei „Laisvųjų testamentai. Partizanų ir jų ryšininkų portretai“, kurioje įamžino per 100likusių gyvų laisvės kovotojų.

Esate ne tik žinomas fotomenininkas, žurnalistas (beje, dirbęs„Valstiečių laikraštyje“),bet ir kraštotyrininkas. Kada ir kaip užsikrėtėte kraštotyros virusu?

Mano mama Elena Mezginaitė-Driskienė, žinomos poetės bendravardė, mums, vaikams, įdomiai pasakodavo apie savo gimtąjį Bajorų kaimą, jo žmones. Tie pasakojimai nuo mažens manyje žadino susidomėjimą gimtinės istorija. 1976 m. subūriau savo klasę –Rokiškio rajono Kriaunų vidurinės dešimtokus. Su auklėtoja lituaniste Olga Trečiokaite bei istorike Stase Bitinaite surinkome prisiminimus apie Bradesių kaime gyvenusį žymų tarpukario visuomenininką,Sartų krašto Romuvos kūrėją Domą Šidlauską-Visuomį. Taip pat užrašėme nemažai to krašto padavimų.

Kai įstojau į Vilniaus universitetą (VU) studijuoti žurnalistikos, iškart prisijungiau prie VU kraštotyrininkų ramuvos. 1978–1997 m. esu dalyvavęs 17-oje kompleksinių vasaros ekspedicijų. Panemunėlyje užrašinėjau talkų papročius, Kriaunose, Obeliuose domėjausi Joninių (Rasos) švenčių papročiais, vėlesnėse ekspedicijose fotografavau įdomius, charakteringus tų apylinkių žmones. Taip gimė nuotraukų serija „Lietuvos žmonės“. Šios fotografijos kol kas guli mano archyve.

Kaip vertinate VU kraštotyrininkų ramuvos veiklą?

Ramuvos judėjimas buvo labai svarbus, nes jame dalyvavo daug jaunų sąmoningų žmonių, kurie domėjosi savo šaknimis, gilesniu savo krašto pažinimu.Antra, 8–9praėjusio amžiaus dešimtmečiais tie jauni žmonės vaikščiojo nuo durų iki durų, užrašinėjo žmonių pasakojimus, dainas, papročius, skleidė pilietiškumo dvasią, iš sąstingio budindami visą tautą.

Prisimenu šaunias VU kraštotyrininkų ramuvos vakarones, kuriose jūs mums, šokėjėliams, armonika grojote„Dirižablį“, „Padispaną“, „Šyvį“...

Ramuviškiai dar mėgo „Gyvatarą“, „Obelytę“, „Mėnesėlį“, „Polką keturinę“, „Drailiną“, „Vėdarą“, „Šeiną“, „Baltąjį Dieveniškių kadrilį“...Save vadinu šokių muzikantu – moku groti 32 šokių melodijas! Ramuvoje muzikantų netrūko, iš jų visko išmokau, ypač iš Bonifaco Stundžios, dabar jis –profesorius baltistas. O armonika groti vaikystėje mane išmokė kaimynas Julius Kairys.

1995–2015m. dirbote mokslinėse menotyros ekspedicijose į Rytų Europos šalis. Papasakokite apie įdomiausius atradimus.

Su dailėtyrininke, architekte prof. Marija Matušakaite 20 metų keliavome po Latviją, Rusiją, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą, lankėmės muziejuose ir bažnyčiose, ieškodami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų (nuo XV a. iki XVIII a. pab.) lietuvių tapybos, skulptūros, laidojimų paminklų, aprangos. Buvau tų ekspedicijų organizatorius, vadovas, fotografas ir vairuotojas. Per tuos metus iš profesorės gavau neįkainojamų istorijos ir menotyros pamokų. Surinkome daug medžiagos, kuri sugulė į 7 knygas. Už knygą „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ prof.M.Matušakaitė buvo apdovanota Nacionaline premija.

Pamenu, su profesore važiuodami į Maskvą sustojome Smolenske, užėjome į kraštotyros muziejų, nes žinojome, kad ten yra įdomių LDK didikų Pacų paveikslų. Mus sutiko muziejaus direktorė Tatjana Vladimirovna ir sako: „Jokiu būdu negaliu parodyti ir leisti fotografuoti tų paveikslų.“ Paklausiau, kodėl. „Seniau jūs buvote savi, tarybiniai, o dabar esate svetimos valstybės atstovai“, – paaiškino. Ji dar pasikonsultavo su savo valdžia, bet ir kitą dieną negavome leidimo. Grįždami iš Maskvos vėl užėjome į tą muziejų. Pagaliau ji sutiko mums duoti nufotografuotus LDK didikų Pacų portretus. Pažadėjau, kad tą knygos dalį, kur apie juos rašysime, išversiu į rusų kalbą ir jai atsiųsiu. Taip ir padariau.

Papasakokite apie savo knygas„Sutemų keleiviai“ ir „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“.

2011 m. išleidau knygą „Sutemų keleiviai“ apie šiaurės rytų Lietuvoje (Rokiškio, Zarasų, Ignalinos kraštuose) ir Latvijoje veikusios Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanus.Būtent čia partizaninis judėjimas prasidėjo anksčiausiai. Ją parašiau drauge su rokiškėnu partizanu Andriumi Dručkumi, kuris negailestinguose bei pavojų kupinuose gyvenimo vingiuose išsaugojo apie 40 autentiškų partizanų dokumentų irsavo paties darytas fotografijas. Tai išsamus, moksliškai dokumentuotas pasakojimas apie Lokio rinktinės kūrimąsi, organizacinę raidą, laimėjimus ir netektis nuo įkūrimo 1944-ųjų gruodį iki paskutinio atodūsio 1958-aisiais, kai ginklus sudėjo taip ir nenugalėti paskutiniai jos kovotojai: legendiniai broliai Streikai – Juozas-Stumbras ir Izidorius-Girėnas – ir Petras Pošius-Gediminas.

Su pagalbininkais dirbau Lietuvos ypatingajame archyve, taip pat Latvijos valstybės archyve. Knygoje publikavau medžiagą apie bendrą lietuvių ir latvių partizanų kovą.Tarpukariu Rytų Aukštaitijos lietuviai dirbdavo latvių ūkiuose, išmoko latviškai, vėliau kartu kovojo.

2014 m. išėjo mano knyga „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai.Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“. Tai iš nebūties prikeltas Aukštaitijos partizanų vado Balio Vaičėno-Liubarto-Pavasario dienoraštis, kurį jis rašė septynerius metus iki pat žūties. Man talkino 19 kūrėjų ir 7 mokslo daktarai. Ši knyga įvertinta Krašto apsaugos ministerijos Patriotų premija.

Vienas įspūdingiausių jūsų darbų –knyga „Laisvųjų testamentai. Partizanų ir jų ryšininkų portretai“. Kodėl ėmėtės fotografuoti laisvės gynėjus, užrašėte jų prisiminimus? Kuo jus sužavėjo šie žmonės?

Man rūpėjo susitikti su gyvaisiais laisvės kovų herojais. 2014–2017 m. apvažiavau visą Lietuvą ir spėjau aplankyti per 100 laisvės kovotojų,kurie visą gyvenimą atidavė Lietuvai, paprasčiau sakant – mums. Apie juos daug kas nežinojo, nerašė. Įamžinau veidus ir istorijas žmonių, kurie pokariu gyveno nelegaliai, už laisvę kovėsi ginklu ar bent aktyviai padėdavo ginklo broliams priešintis Lietuvos okupantams. Knygą iliustravau ne tik jų dabarties portretais, bet ir mažomis senomis partizanų nuotraukomis–dokumentiniu įrodymu, kad tie žmonės dalyvavo istorijose, kurias pasakoja. Daugelis tų istorijų žiaurios. Kita vertus, pasakotojai nesistengė dramatizuoti gyvenimo, nebijojo humoro ar buitiškų intonacijų. Jose beveik nėra to, ką paprastai vadiname romantika, patoso ar mėgavimosi savo didvyriškumu.

Taip išreiškiau pagarbą žmonėms, kurie labai sudėtingu laikotarpiu saugojo mūsų valstybės tęstinumą. Daugelio jau nėra tarp gyvųjų. Tai tvirtos asmenybės, gyvenimo pabučiuoti laimės kūdikiai, kurie liko gyvi, kai žuvo jų draugai ir seserys. Jie nugyveno tyliai, kukliai, negavo veteranų pensijų, socialinės ir psichologinės pagalbos. Atvirkščiai – daugelis jų buvo kalinami, negalėjo įgyti išsilavinimo, daryti karjeros. Jų šeimos engtos. Portretų žmonės dėl savo vidinių galių, semiamų iš Dievo ir tikėjimo idealais,ne tik išgyveno, bet ir išliko orūs, nepalūžo,neprarado vilties. Tai skamba patetiškai, bet portretuose to patoso neįžvelgsime – juose tik kukli buitis (dažniausiai provincijos),tokie pat kuklūs partizaniškos praeities atributai, kai kada šilti, kai kada ironiški, kai kada prigesę žvilgsniai. Tai dabartis. Bet joje aišku viena – jie yra ilgame kare nugalėjusioji pusė.

Kiekvienas susitikimas su jais buvo nepakartojamas, kiekvieno jų gyvenimo istorija unikali. Bet galėčiau išskirti du žmones: tai talentingas, puikios atminties pasakotojas, tikras šių dienų dvasininkas, anykštėnas Jonas Kadžionis-Bėda ir Dzūkijos (Dainavos apygardos) partizanas, ryšininkas, pavydėtinos energijos patriotas Juozas Jakavonis-Tigras.

Pokario partizanai išties verti mūsų atminimo ir pagarbos. Ką atsakytumėte tiems, kurie kai kuriuos jų kaltina plėšikavimu, nekaltų kaimiečių, įstojusių į kolūkius, žudymu?

Tuo metu vyko karas. O žmonių buvo visokių. Kiekvieną atvejį reikia vertinti konkrečiai. Suabsoliutinti negalima. Kiek žinau, Šiaurės Rytų Lietuvos partizanai buvo padorūs, pasišventę, paaukoję gyvenimus laisvės kovai.

Ar jūsų giminėje būta partizanų, tremtinių?

Nebuvome nei represuoti, nei ištremti. Mano mamos tėvai, Bajorų kaimo (Rokiškio r.)gyventojai Ona Pagirytė-Mezginienė ir Matas Mezginas buvo įrengę bunkerį, kuriame 1946–1947 m. žiemą glaudė du partizanus: Ksaverą Turkevičių-Bagdoną ir Romualdą Alejūną-Bandelę. Mama nešdavo jiems valgyti. Bajorų kaime daug kas padėjo partizanams.

Praėjusiais metais su kraštotyrininku Regimantu Pranaičiu išleidote nuotraukų albumą „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“. Pristatykite jį.

Fotografijas ir tekstus šiai knygai sukūriau 28 ekspedicijų po Baltarusijos lietuviškas salas pagrindu. 2012–2018 m. dirbau Astrave, Ašmenoje, Gervėčiuose, Gėliūnuose, Galčiūnuose, Duboke, Giriose, Mockose, Petrikuose, Varnionyse, Kerplėšinėje, Knistuškėse. Dauguma šių kaimų ir miestelių yra visai šalia Astravo atominės elektrinės. Krašto gyvenimą stengiausi atskleisti per charakteringų žmonių portretus, įamžintas krikštynas, vestuves, laidotuves.

Išryškinau tradicinius amatus,žmonių kasdienybę, mokyklos gyvenimą, gausias kalendorines šventes: Velykas, Sekminių papročius, gegužines ir birželines pamaldas, Švč. Trejybės atlaidus, Duboko atlaidus palei Nerį (Viliją), Žolinę, Kalėdas. Mane sužavėjo tai, kad tuose Baltarusijos kaimuose yra išlikę daugiau lietuviškumo nei pačioje Lietuvoje, nors jau pasikeitė trys žmonių kartos. Jie išlaikė savo kalbą – gražią rytų aukštaičių vilniškių tarmę. Nemačiau niekur Lietuvoje, gal tik Žemaitijoje, kad žmonės taip nuoširdžiai, karštai melstųsi.

Atskira šio albumo dalis – tekstai. Fotografijų herojai pasakoja apie savo gyvenimus. Kai kurios tautosaka virtusios istorijos perduodamos iš lūpų į lūpas.Autentiškais žmonių liudijimais užfiksavau istorinę krašto praeitį ir pirmuosius XXI a. dešimtmečius.

Vadinate save gyvenimo, žmonių fotografu. Kodėl jums smagiausia fotografuoti kaimo žmones, jų papročius, tradicijas?

Visą gyvenimą man buvo svarbios tradicinės, pamatinės vertybės: Dievas, laisvė, tėvynė, šeima, Lietuvos istorija. Todėl ir savo fotografijose didžiausią dėmesį skiriu šioms temoms. Kaimo žmonės išsaugojo tas svarbiausias vertybes.Tai žmonės, Vaižganto žodžiais tariant, deimančiukai, grynuoliai.

Gimėte Ažubrasčio vienkiemyje(Rokiškio r.), augote su dviem broliais ir sesute, pats auginate keturis vaikus. Ar dažnai lankotės gimtinėje?

Kelias nuo miestelio pro sodą, ūkininkų laukus baigiasi tiesiog sodyboje. Kovo vėjas gena čia debesis, čia lietų, kuris tirpdo porėjantį Sartų ledą. Prasidės polaidis ir visur pakvips pavasariu. Toks mano Ažubrastis.Tėvų namai gyvi, ten gyvena jauniausias brolis Sigitas, jis – Rokiškio Senamiesčio progimnazijos geltonojo autobusiuko vairuotojas. Dažnai čia atvažiuoju. Gimtinėje būnu ne tik gyvai – su kitu broliu Eugenijumi ir seserimi Gražina buriame Kriaunų krašto bendruomenę. Taip pat kuriame interneto svetainę www.kriaunos.lt. Kviečiu visus apsilankyti!