Al­vy­das Sa­ka­vi­čius su žmona Vida ir dukra Migle

„Aly­tų te­ko ma­ty­ti įvai­rų – au­gi­mo ir smu­ki­mo lai­kais. Šian­dien mies­tas iš­gy­ve­na ne­leng­vą pe­ri­odą, ku­rio ver­ti­ni­mas pri­klau­so ir nuo po­žiū­rio taš­ko. Jei žvelg­si ieš­ko­da­mas po­zi­ty­vo, pa­ma­ty­si, kad mies­tas gra­žė­ja, bet ūkiš­kos šei­mi­nin­ko ran­kos trūks­ta, pro­jek­tai ne­už­baig­ti. Va­žiuo­jant Pra­mo­nės ra­jo­nu vėl­gi ma­tai, kiek daug ten ju­de­sio, ir man tai yra gra­žiau­sias da­ly­kas, kad aly­tiš­kiai ku­ria ver­slus, ieš­ko nau­jų ga­li­my­bių sa­vo mies­te, o ne lai­mės sve­tur“, – sa­ko Al­vy­das Sa­ka­vi­čius.

Stu­di­jų pa­bai­go­je – pa­žin­tis su Aly­taus pra­mo­ne

A.Sa­ka­vi­čius nė­ra pri­gim­ti­nis aly­tiš­kis, bet jo dzū­kiš­ka kil­me tik­rai bū­tų sun­ku su­abe­jo­ti. Jo gim­ti­nė – ša­lia Va­rė­nos, kur gi­mi­nė skai­čiuo­ja jau ket­vir­tą sa­vo kar­tą. Li­ki­mas su­dė­lio­jo taip, kad Al­vy­do tė­vai ku­rį lai­ką gy­ve­no Aukš­tai­ti­jo­je, Ig­na­li­no­je. Čia jis bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir įsto­jo stu­di­juo­ti į Vil­niaus uni­ver­si­te­to Pra­mo­nės ir Pre­ky­bos fa­kul­te­tą, ma­te­ria­li­nio ir tech­ni­nio ap­rū­pi­ni­mo ekonomiką. 1983 me­tais A.Sa­ka­vi­čius at­va­žia­vo į kles­tin­čios pra­mo­nės mies­tą Aly­tų at­lik­ti prak­ti­kos tuo­me­ti­nia­me Eks­pe­ri­men­ti­nia­me na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­te (ENSK).

„Tas lai­kas bu­vo mies­to eko­no­mi­nio au­gi­mo apo­gė­jus. Prak­ti­ka se­kė­si, pa­ra­šiau di­plo­mi­nį dar­bą ir ga­vau pa­sky­ri­mą į Dzū­ki­jos sos­ti­nę, tą pa­tį Eks­pe­ri­men­ti­nį na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­tą. Vė­liau te­ko dirb­ti šal­dy­tu­vų ga­myk­lo­je „Snai­gė“, dar­bas bu­vo su­si­jęs su ke­lio­nė­mis, te­ko lan­ky­tis me­ta­lur­gi­jos, che­mi­jos, me­die­nos ga­myk­lo­se ieš­kant ža­lia­vų. Džiau­giuo­si ta pa­tir­ti­mi, nes ga­lė­jau pa­ly­gin­ti ir pa­ma­čiau, koks be­si­vys­tan­tis, di­na­miš­kas yra Aly­tus“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Nau­jų iš­šū­kių at­ne­šęs ne­pri­klau­so­my­bės lai­ko­tar­pis su­tei­kė ir nau­jų ga­li­my­bių: V.Sa­ka­vi­čius iš­ban­dė sa­ve ver­sle, bu­vo vie­nas pri­va­taus bu­tų ūkio „Žai­das“ stei­gė­jų, įkū­rė bui­ti­nės tech­ni­kos par­duo­tu­vę Pul­ko gat­vė­je. Jo va­do­vau­ja­ma įmo­nė „Har­mo­ni­ja“ nu­da­žė dau­gia­bu­čius Li­kiš­kė­lių gat­vė­je, jų sie­nas žen­kli­na di­de­li na­mo nu­me­riai, akį trau­kian­tys ir šian­dien.

Vė­liau jam te­ko va­do­vau­ti vie­nai di­džiau­sių Lie­tu­vos did­me­ni­nių pre­ky­bos ben­dro­vių, o 2006 me­tais li­ki­mas A.Sa­ka­vi­čių vėl at­ve­dė į Aukš­tai­ti­ją. Jis ta­po sta­ty­bi­nės įmo­nės, ku­ri nu­grio­vė Ig­na­li­nos ato­mi­nės elek­tri­nės tre­či­ą­jį blo­ką, ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi.

„Ma­no dar­bi­nę kar­je­rą nuo­lat ly­dė­jo iš­šū­kiai, ku­rių pats ieš­ko­jau, ir nau­jos pa­tir­tys. Te­ko dirb­ti įvai­riuo­se mies­tuo­se, bet mo­kes­čius vi­są lai­ką mo­kė­jau Aly­taus mies­to biu­dže­tui“, – A.Sa­ka­vi­čius pa­brė­žia, kad jo kaip va­do­vo pa­grin­di­nė ver­ty­bė vi­suo­met bu­vo dar­buo­to­jai ir žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Jam la­bai svar­bu, kad ga­li pa­spaus­ti ran­ką bu­vu­siems ben­dra­dar­biams, pa­kvies­ti juos dirb­ti kar­tu nau­ja­me projekte.

Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je – ne tik dar­bai, bet ir šei­ma

A.Sa­ka­vi­čius pa­si­džiau­gia, kad su Aly­taus kū­ri­mu su­si­ju­si ne tik jo dar­bi­nė veik­la di­džio­sio­se Aly­taus pra­mo­nės įmo­nė­se, bet ir šei­ma: „Ga­li­ma sa­ky­ti, ma­no dė­ka į Aly­tų bai­gu­si moks­lus su­grį­žo žmo­na Vi­da, su­kū­rė­me šei­mą, jau 30 me­tų esa­me kar­tu, au­gi­na­me tris vai­kus.“

Už­au­gęs šei­mo­je, ku­rio­je vai­kams bu­vo lei­džia­ma ieš­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio ir pri­im­ti spren­di­mus sa­va­ran­kiš­kai, pa­šne­ko­vas pri­si­pa­žįs­ta tai ska­ti­nęs da­ry­ti ir sa­vo at­ža­las – pa­tiems rink­tis mo­ky­mo­si įstai­gas, gy­ve­ni­mo vie­tą.

Vy­riau­sio­ji duk­ra Mig­lė, Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės vien­me­tė, stu­di­ja­vo Ita­li­jo­je, o šiuo me­tu dir­ba Aly­tu­je. Pa­de­da ma­mai V.Sa­ka­vi­čie­nei kos­me­to­lo­gi­jos cen­tre „Sva­ja“. A.Sa­ka­vi­čius pa­ste­bi, kad ne tik Aly­tu­je, bet ir Lie­tu­vo­je yra ne­daug įmo­nių, ga­lin­čių pa­si­gir­ti ket­vir­čio am­žiaus sėk­me ir ge­ru var­du.

Daž­nas sve­čias gim­ta­ja­me Aly­tu­je ir sū­nus Lu­kas, stu­di­ja­vęs eko­no­mi­ką Vil­niu­je, da­bar įkū­ręs sa­vo įmo­nę. Jis taip pat ieš­ko ga­li­my­bių su­grįž­ti į gim­tą­jį Aly­tų. Jau­niau­sia duk­ra Mil­da – gim­na­zis­tė ir ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė. Pats A.Sa­ka­vi­čius taip pat bu­vo ak­ty­viai įsi­trau­kęs į ben­druo­me­ni­nę veik­lą – šo­ko liau­dies me­no an­sam­bly­je „Dai­na­va“. Iki šiol jis yra be ga­lo dė­kin­gas Lai­mai In­so­die­nei ir Da­nu­tei Plyt­ni­kie­nei, įtrau­ku­sioms jį į kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo ver­pe­tą, ku­ris ne­sve­ti­mas iki šiol.

Ži­no­ma, tai ne­su­ma­ži­no aist­ros spor­tui, ku­rią at­si­ne­šė iš pa­aug­lys­tės, pra­bė­gu­sios Ig­na­li­no­je – A.Sa­ka­vi­čiui te­ko tre­ni­ruo­tis drau­ge su olim­pi­niu čem­pio­nu Al­gi­man­tu Šal­na. Stu­di­jų me­tais jis pra­dė­jo kul­ti­vuo­ti kal­nų sli­di­nė­ji­mą, iki šiol tai vie­nas di­džiau­sių jo po­mė­gių.

„La­bai gai­la, kad Aly­tus tu­rė­jo ir lė­šų, ir ga­li­my­bių įreng­ti sli­di­nė­ji­mo tra­są, o fi­na­le ne­li­ko nie­ko. Ne­ūkiš­ku­mas – štai kas la­biau­siai už­gau­na žmo­nes, pi­ni­gai įsi­sa­vi­na­mi, bet re­zul­ta­to nė­ra. Gai­la, kad ir šian­dien Aly­tu­je ma­to­me at­ski­rus pro­jek­tus, bet nė­ra vi­su­mos. Tu­ri­me nuo­sta­bius til­tus, bet nie­kaip ne­įveik­li­na­me jų, kad bū­tų mak­si­ma­liai nau­din­gi ir mies­to eko­no­mi­kai, ir aly­tiš­kių bei mies­to sve­čių lais­va­lai­kiui. Tai su ra­jo­no sa­vi­val­dy­be ne­su­si­ta­ria­ma, tai su Lie­tu­vos ke­lių di­rek­ci­ja. Akis ba­do dar­bai re­konst­ruo­to­se gat­vė­se, ku­rio­se po ke­le­rių me­tų pra­de­da­ma keis­ti ko­mu­ni­ka­ci­jas, dar ne­pa­si­bai­gus ga­ran­ti­niam ter­mi­nui jos jau yra sub­jau­ro­ja­mos“, – pa­ste­bi A.Sa­ka­vi­čius, mies­to tvar­ky­me pa­si­gen­dan­tis ūkiš­ku­mo.

Vis dėl­to jis nė­ra pe­si­mis­tas, o vei­kiau re­a­lis­tas: nors kri­tiš­kai ver­ti­na Pra­mo­nės par­ko vi­zi­jas ir ma­no, kad di­de­lėms in­ves­ti­ci­joms rei­ka­lin­gi di­des­ni plo­tai, ta­čiau jį la­bai džiu­gi­na tai, kad Aly­tu­je yra pri­va­čių pui­kiai dir­ban­čių pra­mo­nės įmo­nių – jas bū­ti­na sau­go­ti ir puo­se­lė­ti.

„Val­džia pri­va­lo gal­vo­ti, kaip pa­dė­ti žmo­gui, o ne vers­ti jį tar­nau­ti val­džiai“, – įsi­ti­ki­nęs A.Sa­ka­vi­čius.

 

Jonė VASILIAUSKAITĖ