Pavasarėja. Gamta tuoj tuoj pasirąžys, nusižiovaus ir prabus iš ją kausčiusio žiemos miego. Stebėkite: sparnuočių lizduose jau prasideda perėjimas. Tai bent anksti!.. Dar nespėjus atsidžiaugti pirmaisiais atkakliųjų sklęsti besimokančių jauniklių bandymais, bus galima sėdėti ir medituoti žiedus skleidžiančių žibučių plantacijose. Oho, jau ir kitos lauko gėlės pradeda žydėti, o paskui jas sukrutę sužaliuoja medžių lapai. Nieko sau grožis... Ei, į šurmulį čia pat įsitraukia ir zylioti pradeda bitelės, taip nuotaikingai striksėdamos nuo vieno žiedelio ant kito, rinkdamos ir namo nešdamos medų...

Pripažinkite, kasmet iš naujo tai anksčiau, tai vėliau prasidedančias mus supančio pasaulio premjeras pastebime toli gražu ne kiekvienas. Nepaneigsi – atidžiausiai jas seka gamtos mokslų žinovai. Botanikai, eiguliai ar aplinkosaugininkai. Biologai, ornitologai bei paukščių žieduotojai. Na, dar galbūt žygeiviai, keliautojai ar šiaip kokie iškylų mėgėjai. Ir ne vien.

Valandų valandas laisvo laiko gamtą stebėdami leidžia fotografai. Ir ką gi jie toje gamtoje atranda? „Įtariu, kad kartais iš šono atrodau juokingai. Toks vyrutis nemažas, apie gėlės žiedą dvi valandas sukasi, trypčioja, tupinėja ir ieško bala žino ko. Tačiau mano širdis džiaugiasi, kuomet, pabudus gamtai, pradeda skraidyti vabaliukai, kuomet pasirodo drugeliai. Per fotoobjektyvą gali pamatyti mus supantį, kaip aš sakau, mažąjį pasaulį. Jame verda labai intensyvus ir dinamiškas gyvenimas. Kartais mes pernelyg susikoncentruojame į darbus, pinigus, karjeras, naujus pirkinius ir žvalgymusis kaimyno pusėn. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip gera pabėgti, atitrūkti nuo dienos darbų, rūpesčių, minčių ir pasinerti į romantiškai alsuojančią gamtą. Pasinerti į gamtą dviese. Dviese su fotoaparatu“, – šypteli kėdainietis fotografas mėgėjas Arvydas KANTAUTAS (39).

Tai – vienas mylimiausių A. Kantauto darbų jam pačiam. Bublių tvenkinys, paryčiai, besisklaidantis rūkas, žvejai tolumoje... ir labai labai daug jausmo. Istorijos herojaus nuotr.

Kompiuterių žinovas su objektyvu

Sustabdyti, užfiksuoti ir amžinybėn pasiųsti akimirką, kuri galbūt tetrunka vieną vienintelę sekundės dalį ir daugiau niekada nepasikartos. Skamba išties žavingai, ar ne?

O dar daugiau žavesio visai situacijai prideda ir faktas, jog A. Kantautas fotoaparatą į rankas čiumpa po to, kai apžiūri visą Kėdainių profesinio rengimo centro (PRC) bei Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro kompiuterių „ūkį“.

„Profesinio rengimo centre apdailos, maisto technologijų ir kitų specialybių studentus mokau informacinių technologijų pagrindų – darbo su pagrindinėmis kompiuterinėmis programomis bei tomis, kurios pritaikytos būtent vienai ar kitai specialybei. Taip pat dirbu su rudenį iš naujo startavusio kompiuterio derintojo programos studentais. Kas be ko, prižiūriu visus Kėdainių PRC ir šio Lančiūnavos skyriaus kompiuterius, kaip ir buvusioje M. Daukšos vidurinėje mokykloje įsikūrusiame Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre“, – pasakoja kėdainietis, Kėdainių PRC, kuri tuo laiku buvo politechnikos mokykla, įgijęs statybininko specialybę, o vėliau – M. Daukšos vidurinėje ir vidurinį išsilavinimą.

Devynių klasių ir statybininko amato nepakako

Tiesa, statybininku A. Kantautas padirbėjo tik tris mėnesius. „Baigiau devynias klases, pasirodė, kad pakaks, o po jų – statybos mokslus. Buvo 1996 metai, sudėtingas laikas, darbų nebuvo, su statyba nesisekė, teko ieškotis kito amato. Įgijęs specialybę, supratau, kad be vidurinės mokyklos diplomo toli neisiu. Nusprendžiau tuometinėje M. Daukšos vidurinėje mokykloje įgyti, kaip ir priklauso save gerbiančiam jaunuoliui, vidurinio išsilavinimo atestatą. Ten besimokydamas, įsigijau pirmąjį kompiuterį. Draugai, kurie buvo šiek tiek labiau pažengę, supažindino su IT pagrindais. Mane sudomino, norėjau sužinoti vis daugiau, o draugų kaskart neklausinėsi – bandžiau, domėjausi, mokiausi pats. Pavasarį baigiau vidurinę, rudenį jau pradėjau dirbti mokykloje, kurią ką tik buvau baigęs, vėliau – ir profesinėje“, – prisimena Kėdainių fotografų draugijos narys.

„Spausdintuvas neveikia! Ups, neįjungiau...“

Iš informatikų lūpų neretai tenka išgirsti apie kuriozines situacijas biuruose. Štai už galvos griebiasi, šaukiasi vyresnio amžiaus kolegės IT berniukus į pagalbą: viskas, nebeveikia spausdintuvas... Ateina specialistas, o, pasirodo, kad spausdintuvas net neįjungtas... Kaži ar Kėdainių PRC pedagogėms tokių problemų nekyla?

„Analogiškos situacijos su spausdintuvu – dažnas variantas. Bet ir pačiam panašių iššūkių iškyla – atrodo, išmanau pakankamai, bet kas nors nesiseka, kapstausi, ieškau, aiškinuosi, kur replės, ir žiūriu, kad vieno mygtuko nepaspaudžiau arba kompiuterio ekrano laukelyje svarbios varnelės nepažymėjau, – neslepia informacinių technologijų žinovas ir nusijuokia paklaustas, kam gi geriau sekasi darbas su kompiuteriais: PRC pedagogėms ar moksleiviams. – Galima į šitą klausimą neatsakyti? Jeigu iš tikrųjų, tai moksleiviai jiems labai gabūs ir imlūs, greitai perpranta naujoves. Žengia koja kojon su technologijomis. O svarbiausia, kad vaikai nieko nebijo. Būtent baimė ir būna didžiausia vyresnių žmonių problema. Jie bijo ką nors ne ten paspausti, kažką ne taip padaryti, ką nors sugadinti.“

Buvo metas, kuomet kraštietis tiesiog pasinėrė į žaibų fotografavimą. Audra prasideda, A. Kantautas čiumpa fotoaparatą ir neria į laukus. Istorijos herojaus nuotr.

Hobiu užkrėtė „švogeris“

Fotografija į A. Kantauto gyvenimą žengė anksčiau nei jis pradėjo prižiūrėti dviejų įstaigų IT ūkį, anksčiau nei jis baigė vidurinę ir dar anksčiau, negu jis įgijo specialybę.

„Mėgėjiškai fotografavo mano sesers vyras, dar tada, kuomet fotoaparatai buvo tik juostiniai. Man buvo keturiolika, kai pirmąsyk patekau į jo improvizuotą fotolaboratoriją namuose. Kartu ryškinome nuotraukas, mane be galo sužavėjo visas procesas, reikalaujantis kantrybės, laukimas: kas gi išeis? „Švogeris“ nustojo fotografuoti, tad domėjimąsi fotografija trumpam užmečiau. Trumpam, bet jokiu būdu ne visam, – šypteli A. Kantautas. – Iš pirmosios politechnikumo stipendijos įsigijau juostinį fotoaparatą. Po to, atsiradus „skaitmenai“, nusipirkau paprastą skaitmeninį, pradėjau fotografuoti vabaliukus, gėlytes. Netrukus įsigijau dar naujesnį aparatą, pasiskolinau iš draugo trikojį, nufotografavau saulėlydį. Šeimos nariai pagyrė, va, galvojau, matyt, tampu kietas fotografas!“

Be „šalto dušo“ neapsiėjo

Tačiau tuomet pradedančiajam menininkui ne tarptautinių fotografijos kompanijų darbo pasiūlymai pradėjo skrieti iš visų pusių, bet lašelis kritikos ir aibė patarimų – vaike, tobulėti dar yra kur. „Sukėliau savo nuotraukas į vieną fotografų mėgėjų internetinį puslapį, kuriame vyko konkursas. Savimi pasitikėjau ir pasidžiaugiau: dabar tai jau visi prizai bus mano... Vietoje to gavau per veidą „šlapiu skuduru“, – prisimena kraštietis. – Ten rinkosi kultūringa publika, niekas nesišaipė. Bet pagal tai, kiek daug teigiamų reakcijų sulaukė kitų fiksuoti kadrai ir kiek mažai mano, supratau – reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Gavau naudingų patarimų.

Netrukus prisijungiau ir prie kito fotografų tinklalapio, o jame liaudis pasitaikė grubesnė, nevyniojo žodžių į spalvingą popieriuką, jau kai rėždavo, tai rėždavo. Rašė: kreivas horizontas, blogai tas, blogai anas, blogai kitas. Tokiu būdu prieš septynerius metus pasikeitė mano požiūris į fotografiją, prasidėjo rimtesnės pamokos, žinių gilinimas. Įsigijau pirmąjį veidrodinį fotoaparatą, prasidėjo pirmosios gimtadienių, krikštynų, vestuvių fotosesijos.“

Iš fotografijos duonos valgyti nenorėtų

Ne paslaptis, kad fotografija – ne pigus hobis. „Canon 7D“ fotoaparatas, kurį šiuo metu turi A. Kantautas, interneto parduotuvėse naudotas kainuoja kelis šimtus eurų. Antra tiek, jeigu ne trigubai brangiau – objektyvas.

„O šio reikia ne vieno. Aišku, gali verstis su vienu, bet patogu kiekvienam žanrui turėti vis kitą objektyvą. Viskas remiasi į finansus, rimta technika yra brangi, tokią įsigijęs turi būti „komerciniu“ ir fotografuoti už pinigus. Kita vertus, fotografija man – relaksacija, atsipalaidavimas, mano kūryba, gyvenimo aistra, malonumas, terapija, geresnė nei psichologo kabinete. Veikiausiai pats nenorėčiau dirbti fotografu. Būgštaučiau, kad fotografija, tapusi pragyvenimo šaltiniu, rutina, nebebūtų tokia jaudinanti ir žavinga. Tačiau tai man – malonumas, kuris yra dar ir papildomas pajamų šaltinis. Tobula“, – neslepia informacinių technologijų specialistas.

Kėdainietis A. Kantautas vienas pirmųjų mieste pastebi nuolat vykstančius pokyčius gamtoje. Ne tik pastebi, bet ir įamžina juos. Istorijos herojaus nuotr.

Žaibuojant – ne namo, o iš namų

Ne vieną autorinę ir grupinę fotografijos parodą pristatęs A. Kantautas atskleidžia, jog kiekvienu metų laiku jis mėgaujasi fiksuodamas vis kitą gamtos veidą.

„Pradžioje labai domėjausi makro fotografija – mažų daiktų fiksavimu. Tai – ir vabaliukai, ir bitės, ir drugeliai. Vėliau sudomino infraraudonoji fotografija, kurioje su specialių objektyvo filtrų pagalba sklaidosi spalvos. Vadinasi, vasarą fotografuotoms žalioms medžių šakoms su kompiuterio pagalba suteiki vaizdą lyg šakos būtų apšerkšnijusios. Vėliau prasidėjo manija fotografuoti rūkus ir žaibus. Lyja, žaibuoja, o aš stoviu laukuose ir kaip išprotėjęs fotografuoju, – juokiasi kėdainietis. – Vieno bičiulio mama, vos tik imdavo žaibuoti, jam ir sakydavo: „Na, va, žaibuoja, garantuoju, kad Arvydas laukuose su fotoaparatu stovi.“

Geriausia nuotrauka – po vakarėlio ir „iš rankos“

Be abejo, kaip ir kiekvienas vaikas, taip ir kiekviena nuotrauka jos autoriui – savotiškai miela ir ypatinga. Bet galbūt kėdainietis fotografas mėgėjas A. Kantautas turi mėgstamiausią savo pagautą kadrą?

„Yra vienas su labai įdomia istorija. Vakarojome su draugais. Paryčiais prabundu, užmigti nebegaliu: už fotoaparato ir į lauką. Švito, – prisimena pašnekovas. – Atpėdinau iki Bublių užtvankos Aristavoje. Ramiai ramiai sklaidėsi rūkas. Tolumoje rymojo žvejai. Mano fotoaparato objektyvas buvo be stabilizatoriaus, žvejai – toli, teko priartinti maksimaliai... Taip, regis, ne meistriškai darytas gimė kadras, kuris man yra vienas brangiausių.“

Profesionalas žino, ką nori parodyti

Šiame technologijų amžiuje, veikiausiai, fotografuoja dažnas. Geros kokybės kameros įdiegtos išmaniuosiuose telefonuose, o ir fotografija – hobis išties populiarus. Tik ar kiekvienas gali būti fotografu?

„Kaip sakė vienas mano kolega, išmokti galima viską. Bet dalykas tas, kad tikras fotografas žino, ką nori parodyti. Jis žino, kada bus rūkas. Sakykime, profesionalūs gamtos fotografai puikiai išmano ne tik savo amato techniką, specifiką, bet ir tai, kaip gyvena gamta. Žino, kokį gyvūną fotografuos, kur šis miega, kada išlįs iš uolos, į kurią pusę valgyti eis ir ką valgys pietums. Tikroji fotografija – daugiau nei vieno mygtuko paspaudimas“, – šypteli A. Kantautas.

Justina ŠVEIKYTĖ