Apie tai, jog Jonas Noreika (Generolas Vėtra) buvo antinacinio pogrindžio veikėjas argumentų būta ir anksčiau. Tai - vokiečių vietinės saugumo policijos SD išlikę archyviniai dokumentai, išgyvenusių pogrindžio bendražygių liudijimai. Tik tos tiesos nereikia. Visuomenei brukamas J.Noreikos - nacių pakaliko, kolaboranto, galimai karo nusikaltėlio paveikslas. Žmogysta, kurios heroizuoti nereikėtų.

š istorinių faktų visumos ištraukiamas tik faktas, jog J.Noreika pats buvo vietinės nacių administracijos veikėjas. Tikra tiesa. Visi kiti faktai, kad J.Noreika buvo pogrindžio organizatorius, savo tarnybinį statusą apdairiai naudodavęs antinacinei veiklai, ignoruojami.

Apie J.Noreikos pastangas gelbėti žydus atsirado naujų faktų. Subjektyvus įvykių dalyvio liudijimas pagrįstai laikomas silpnesnio svarumo įrodymu už archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus. Vis dėlto aiškėja, J.Noreika galimai buvo netgi ne eilinis rezistentas, bet vienas iš antinacinio pogrindžio visoje Šiaurės Vakarų Lietuvoje organizatorių. Toji žinia ateina iš anuometinių įvykių aktyvaus dalyvio, asmens, kuris oficialiai pripažintas žydų gelbėtoju. Žmogelis ne šiaip kažką prišnekėjo prie alaus ar tekilos. JAV pilietis, kunigas jėzuitas J.Borevičius davė parodymus demokratinės ir teisinės valstybės pareigūnams proceso tvarka. Buvo „tinkamai prisaikdintas liudyti tik tiesą“. Ir mūsų istorikai N.Šepetys ir A.Nikžentaitis ištransliuoja: liudijimas ir įrodymai - niekiniai. Kodėl? Mat juos aptiko ir nukreipė viešinti pagal išsilavinimą geologas... Prof. L.Mažyliui aptikus Nepriklausomybės aktą, iškilus istorikas irgi porino: nesąmonė, kas jis toks, apie jį nieko negirdėjau, nieko jo neskaičiau... Apsišaukėlis, radęs kažkokį popiergalį...

Būdamas mokslininku, išmanau bendramokslinę metodologiją, kuri privaloma ir istorikams-archyvarams. Moksle dažnai tarpusavyje ima konkuruoti teorijos, hipotezės. Tokia situacija paprastai žada pažinimo proveržį, naują žingsnį tiesos link. Susidūrus su konkuruojančiomis hipotezėmis, sužimba tikrų mokslininkų akys. Tyrėjai nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu nauju fakteliu ar įrodymu. Ėjimas mokslo tiesos link nesuderinamas su išankstiniu dalies faktų ignoravimu. Neigimo logika buka: a) faktus aptiko ne toji persona; b) faktai prieštarauja mūsų jau priimtai „teisingai“ teorijai. Jei tokius faktus atneštų studentas, rašytume jam dvejetą...

Pasitaiko, mokslininkai tarnauja ne tiesai, bet savo ego arba kokiai nors ideologinei politinei doktrinai, dosniai ir įtakingai interesų grupei. Tada ir prasideda durų užtrenkimas faktams. Rusijos stalinistai šiandien aršiai neigia masines lenkų karininkų žudynes 1940 m. pavasarį. Ištraukia vieną jiems patogų faktą: šaudyta iš vokiškų pistoletų, vadinasi, šaudė naciai. Enkavėdistai iš tikro prisipirko masinėms egzekucijoms importinių ginklų, nes sovietiniai nuo intensyvaus naudojimo greitai užsikirsdavo.

Naratyvas „VISI litovcai - nacių pakalikai ir žydšaudžiai...“, manau, yra apmokamas Kremliaus, iš dalies dar ir Vakarų leftistų pinigais. Esu įsitikinęs, kad N.Šepetys ir A.Nikžentaitis turėjo apsidžiaugti dėl naujų faktų atsiradimo, turėjo organizuoti mokslinį seminarą ar diskusiją. Deja, daliai faktų yra šiurkščiai užtrenkiamos durys ties diskusijos slenksčiu. Šitaip nuo tiesos tik tolstama, panašu, kad jos nereikia, nes už ją niekas gerai nesumoka.