Istorinėje Punioje gyvena ir dirba daug šio krašto patriotų, istorijos žinovų. Laimutė Žūsinienė – viena iš jų. Buvusi ilgametė pedagogė šiuo metu dirba Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Punios skyriaus meno vadove, yra Punios kaimo visuomeninės organizacijos „Punios ainiai“ pirmininkė, etnografinio ansamblio „Levandra“ dainininkė. Apie aktyviai kultūrą skleidusio miestelio gyvenimą antrus metus besitęsiančiame karantine su L.Žūsiniene kalbasi Aldona KUDZIENĖ.
– Nuotaikos Jūsų turbūt kaip ir visų – norisi kuo greičiau sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Dėl ko labiausiai Jums šiandien, kaip įprasta sakyti, galvą skauda?
– Tikrai norisi gyventi įprastą gyvenimą, dirbti normalų, nenuotolinį darbą, be baimės susitikti ir bendrauti su kaimo žmonėmis, organizuoti renginius, padainuoti su etnografiniu kolektyvu.
Labai pasiilgau savo artimųjų, jau pusmetis nematau savo vaikų, negaliu aplankyti mamos.
Trūksta profesionalių kultūrinių renginių, o taip mėgstu teatrą, klasikinę muziką. Labiausiai jaudina ir gąsdina nežinomybė, kaip bus toliau, ir nuolatinė negatyvi informacija per visas žiniasklaidos priemones.
– Ar daug Punioje numatytų kultūrinių renginių nuplukdė pandemija? Kokių susiėjimų žmonės labiausiai pasiilgo?
– Paskutinis didelis renginys Punioje buvo praeitos vasaros tradicinė šventė – Oninės, rugsėjį dar organizavome Baltų vienybės dieną. Neįvyko Žemdirbio šventė, Kalėdų eglutės įžiebimo šventė, šaškių turnyras Laisvės gynėjų dienai atminti ir Stanislovo Kamarausko taurei laimėti, krepšinio turnyras Vasario 16-ajai paminėti, Užgavėnės, kapelų varžytuvės „Ant Nemuno kranto“.
Punios jaunimas pasiilgo sportinių užsiėmimų. Seniūnijos administraciniame pastate esančioje sporto salėje kas vakarą rinkdavosi pažaisti krepšinį, tinklinį, stalo tenisą.
Punios moterys kartą per savaitę lankydavo linijinių šokių pamokas, mankštas su rajono visuomenės sveikatos centro specialiste.
– Turbūt negalima teigti, kad antrus metus besitęsiantis karantinas paliko puniškius visiškai be kultūros. Juk kažkokia veikla vyko netradiciniais būdais, pasitelkus šiandienines technologijas?
– Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Alytaus rajone, kultūros darbuotojai prisitaikė prie esamos padėties, stengiamės minimaliai organizuoti renginukus, juos filmuoti ir skelbti virtualioje aplinkoje.
Taip vyko kalėdinės eglutės įžiebimas, Laisvės gynėjų dienos, valstybinių švenčių (Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios) minėjimai. Su bendruomenės nariais, kolegomis iš kitų seniūnijų bendraujame per „Zoom“ ir „Teams“ programas.
– Jūs pati, ar daug laiko praleidžiate internetinėje erdvėje?
– Šiuo metu „draugauju“ su internetu pakankamai daug: ruošiuosi pokarantininiams renginiams, dalyvauju mokymuose, pasitarimuose.
– O gal visuotinė pandemija mums padiktavo ir kažkokią svarbią žinutę?
– Manau, kad kažkas iš aukščiau siunčia žinutę visai žmonijai, nes per daug sumaterialėjome, nemokame džiaugtis mažais dalykais, skubame gyventi, dėl patogesnio gyvenimo ardome gamtos dėsnius.
Juk Lietuvoje gyvename kaip „Dievo užantyje“, bet vis tiek skundžiamės, kaip viskas blogai. O ar tikrai taip blogai?
– Mėgstate keliauti, kokius kelionių planus sugriovė karantinas?
– Keliones labai mėgstu, ypač poilsines-pažintines, kuriose derinama krašto pažinimas su poilsiu prie jūros. Patinka keliauti ir Lietuvoje, aplankyti atsinaujinusius dvarus, piliakalnius, pažintinius takus, pajūrį.
Bent kartą metuose organizuoju kelionę Punios bendruomenės nariams.
Nors aplankiau nemažai svečių kraštų, tačiau ir dabar manau, kad mūsų pajūris pats gražiausias. Praeitais metais keliavau tik po Lietuvą, o dabar dar nieko neplanuoju, tikiuosi, prie Baltijos jūros pavyks pailsėti.
– Šylant orams vis dažnesnės kalbos apie pavasarinę sėją. Esate labiau daržininkė ar gėlininkė? Pasidalykite savo žemdirbišku patyrimu.
– Esu iš tų žmonių, kurie labiausiai emociškai pailsi prisilietę prie žemės –sodindami, ravėdami ir t. t.
Esu labiau daržininkė, nes visas mūsų šeimai reikalingas gėrybes mėgstu užsiauginti pati, aprūpinu jomis vaikus, konservuoju žiemai. Šiuo metu visos namų palangės apkrautos loveliais su pomidorų, agurkų, paprikų, baklažanų daigais, kurie greitai keliaus į šiltnamį.
Pasiilgau mielų širdžiai pavasarinių lauko darbų.
– Po studijų dirbote Punios mokykloje, vėliau ilgai jai vadovavote. Ar darbo mokykloje ilgitės?
Mokykloje dirbau 35 metus, 21-erius direktore, ir labai džiaugiuosi, kad aplinkybės privertė ją palikti.
Darbas mokykloje turi savo pliusų ir minusų. Su vaikais yra įdomu, šis darbas reikalauja nuolat tobulėti, mokytis visą gyvenimą, tačiau kartu ir labai sunkus, psichologiškai įtemptas.
Manau, kad pedagogus reikėtų anksčiau išleisti į užtarnautą poilsį. Labiausiai ilgiuosi kolegų, su kuriais siejo ilgametė draugystė.
– Vaikystėje mokėtės Liškiavos vidurinėje mokykloje, turbūt tose apylinkėse ir gimėte? Kaip čia atsitiko, kad vieną istorinę vietovę pakeitė kita istorinė – Punia? Ką reiškia gyventi Punioje?
– Iš tiesų visada su nostalgija prisimenu savo mokyklą, kuri buvo įsikūrusi Liškiavos dominikonų vienuolyno pastate, prie nepaprastai gražios barokinės bažnyčios, ant Nemuno kranto, šalia piliakalnio.
Kai baigiau tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, Istorijos fakultetą, gavau paskyrimą į Alytaus rajoną. Iš kelių rajono mokyklų pasirinkau Punią. Buvau girdėjusi apie šį kraštą, jo istoriją, gamtos grožį, norėjau gyventi ir dirbti vietovėje, primenančioje gimtąją Liškiavą.
Ir nė kiek nesigailiu. Pamilau Punią, čia sutikau nuostabių, šviesių žmonių, sukūriau šeimą, džiaugiuosi ir didžiuojuosi čia gyvenanti.
Atvykstantiems turistams su malonumu vedu ekskursijas po piliakalnį, supažindinu su Punios istorija, pakviečiu užsukti į kraštotyrinę ekspoziciją „Punia amžių bėgyje“.
– Kokios buvo Jūsų Velykos? Tradicinės ar daugiau karantininės?
– Šios Velykos, kaip ir pernykštės, buvo karantininės.
Daužėme margučius su vyru, o paprastai per metines šventes namuose būdavo šurmulys, grįžę iš bažnyčios prie velykinio stalo susėsdavome apie 10 žmonių, antrą Velykų dieną lankydavome tėvus ir senelius.
– Jūsų prognozės – ar per Onines susitiksime Punioje?
– Oninių, šviežios duonelės šventei, jau ruošiamės. Jos numatytos liepos 23 dieną, jau pakviesti muzikiniai atlikėjai. Labai tikimės, kad šventė įvyks.