Li­kiš­kė­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mu­zie­jus pa­si­pil­dys įdo­mių eks­po­na­tų. Nau­ją eks­po­zi­ci­ją pri­sta­tys bu­vęs šios mo­kyk­los mo­ki­nys, is­to­ri­nių daik­tų ko­lek­cio­nie­rius Eval­das Lu­ko­šiū­nas. Prieš ke­lio­li­ka me­tų se­no­vi­niams daik­tams įsi­žie­bu­si aist­ra vy­rą pa­ska­ti­no do­mė­tis gi­mi­nės is­to­ri­ja ir ge­riau su­pras­ti mei­lės tė­vy­nei ga­lią.

„Lan­ky­da­ma­sis mo­kyk­los lai­kų drau­go Eval­do mo­čiu­tės Ve­ro­ni­kos Lu­ko­šiū­nie­nės so­dy­bo­je Mi­ka­ba­lių kai­me, Laz­di­jų ra­jo­ne, pa­ma­čiau įdo­mių daik­tų – se­nų kny­gų, mo­ne­tų, že­mė­la­pių, is­to­ri­nių do­ku­men­tų, uni­ka­lių nuo­trau­kų, įvai­riau­sių bui­ties ra­kan­dų.

Kaip tik tuo me­tu per­tvar­kė­me mo­kyk­los mo­ky­mo erd­ves, ir da­lis jų li­ko lais­vos. Vie­na jų – ša­lia mu­zie­jaus.

Ki­lo min­tis so­dy­bo­je lai­ko­mus ver­tin­gus daik­tus, pa­sa­ko­jan­čius apie jų šei­mos ir mū­sų tau­tos is­to­ri­nę pra­ei­tį, per­kel­ti į mo­kyk­los mu­zie­jų, kur juos ga­lė­tų ap­žiū­rė­ti dau­giau žmo­nių“, – pa­sa­ko­jo Li­kiš­kė­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Do­na­tas Va­si­liaus­kas.

E.Lu­ko­šiū­nas drau­go idė­jai pri­ta­rė ir pa­ža­dė­jo ko­lek­ci­ją pa­sko­lin­ti mo­kyk­los mu­zie­jui.

Anot D.Va­si­liaus­ko, nau­ją mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­ją bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti nuo rug­sė­jo 1-osios, pra­si­dė­jus nau­jiems moks­lo me­tams.

Už­bū­rė mo­čiu­tės pa­pa­sa­ko­tos is­to­ri­jos

Jau ke­lio­li­ka me­tų Vil­niu­je gy­ve­nan­tis ir As­mens do­ku­men­tų iš­ra­šy­mo cen­tro Iš­ra­šy­mo sky­riu­je vy­riau­siuo­ju spe­cia­lis­tu dir­ban­tis E.Lu­ko­šiū­nas se­nie­no­mis su­si­do­mė­jo pa­aug­lys­tė­je – bū­da­mas 13 me­tų.

„Kar­tą, už­li­pęs į mo­čiu­tės pa­lė­pę, tarp įvai­rių se­nų daik­tų ra­dau tar­pu­ka­rio laik­raš­čių – „Šal­ti­nį“ ir „Skau­tų ai­dą“. Su­si­do­mė­ji­mą su­kė­lė nuo­trau­ko­se įam­žin­ti ki­to­kie nei so­vie­ti­niai ka­rei­viai“, – pri­si­mi­nė E.Lu­ko­šiū­nas.

Smal­sus try­lik­me­tis mo­čiu­tę api­bė­rė klau­si­mais, no­rė­da­mas su­ži­no­ti, ko­kios ar­mi­jos tie ne­ma­ty­ti ka­rei­viai. V.Lu­ko­šiū­nie­nė anū­kui pa­pa­sa­ko­jo ne tik apie iki tol ne­ma­ty­tus ka­rei­vius, bet ir ko­dėl il­gus me­tus slė­pė tuos laik­raš­čius. Ga­liau­siai at­ne­šė ir iš­sklei­dė pra­bė­gu­sio lai­ko pa­žen­klin­tą tri­spal­vę bei pa­pa­sa­ko­jo jos is­to­ri­ją, nu­vin­gia­vu­sią už At­lan­to į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas ir vėl su­grį­žu­sią į Lie­tu­vą. Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad vė­lia­va į Lie­tu­vą iš JAV bu­vo par­vež­ta 1989 me­tais.

Pa­lė­pė­je ras­ti laik­raš­čiai, mo­čiu­tės pa­ro­dy­ta tri­spal­vė ir pa­pa­sa­ko­tos is­to­ri­jos taip su­ža­vė­jo pa­aug­lį, kad do­mė­ji­ma­sis šei­mos ir ša­lies is­to­ri­ja, an­ti­kva­ri­nių daik­tų rin­ki­mas ta­po ne­at­sie­ja­ma E.Lu­ko­šiū­no gy­ve­ni­mo da­li­mi.

Se­nie­nų pa­ieš­kos ta­po ho­biu

„Su­si­ža­vė­jęs se­nie­no­mis pra­šy­da­vau, kad mo­čiu­tė pa­kal­bė­tų su vie­ti­niais gy­ven­to­jais ir jie leis­tų pa­si­raus­ti sa­vo pa­lė­pė­se tarp se­niai ne­nau­do­ja­mų daik­tų. Po ap­si­lan­ky­mo pas vie­ną, pas ki­tą kai­my­ną pra­dė­jo kaup­tis pir­mie­ji eks­po­na­tai. Kar­tą net po­rą bul­vių mai­šų se­nų kny­gų ir laik­raš­čių par­si­ne­šiau“, – pir­muo­sius žings­nius ren­kant an­ti­kva­ri­nius daik­tus pri­si­mi­nė E.Lu­ko­šiū­nas.

Bė­gant me­tams aist­ra an­ti­kva­ri­niams daik­tams vis au­go, Eval­das pra­dė­jo lan­ky­tis an­ti­kva­ria­tuo­se, sen­daik­čių tur­guo­se, se­nų daik­tų ieš­ko­ti in­ter­ne­te, įsi­gy­da­mas vis re­tes­nius ir ver­tin­ges­nius eks­po­na­tus. Ka­dan­gi ir pats su šei­ma, ir tė­vai gy­ve­na bu­tuo­se, se­nie­nas kau­pė kai­me pas mo­čiu­tę.

„Di­dži­ą­ją da­lį sen­daik­čių su­rin­kau Mi­ka­ba­lių kai­me ir jo apy­lin­kė­se, ki­tus pir­kau. Tai an­ti­kva­ri­niai, is­to­ri­niai eks­po­na­tai. Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nių ka­rų gin­kluo­tės daik­tai – šo­vi­nių dė­žės, pis­to­le­to dėk­las, pa­tran­kų ir šo­vi­nių gil­zės, uni­ka­li Sme­to­nos lai­kų če­kų ga­my­bos spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­lė lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis, tar­pu­ka­rio lai­kų že­mė­la­piai: 1943 me­tų Eu­ro­pos že­mė­la­pis, Vil­niaus mies­to, ku­ris tuo me­tu bu­vo oku­puo­tas, že­mė­la­pis, šven­tų­jų pa­veiks­lai, su­rink­ti iš gy­ven­to­jų, ir bui­ties ra­kan­dai. Tu­riu vi­sus ke­tu­ris Lie­tu­vos pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos raš­tų to­mus“, – ko­lek­cio­nie­rius įvar­di­jo an­ti­kva­ri­nius daik­tus, ku­rie bus eks­po­nuo­ja­mi Li­kiš­kė­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mu­zie­ju­je.

Iš pra­džių E.Lu­ko­šiū­ną ža­vė­jo vis­kas, kas bu­vo su­si­ję su Sme­to­nos lai­kais, tad kau­pė vi­sus jam į ran­kas pa­kliu­vu­sius su tar­pu­ka­riu su­si­ju­sius daik­tus. Da­bar, įgi­jęs dau­giau ko­lek­cio­na­vi­mo pa­tir­ties, ren­ka tik tu­rin­čius iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

Vie­nas nau­jau­sių pir­ki­nių – vie­no pir­mų­jų Lie­tu­vos ke­liau­to­jų An­ta­no Poš­kaus kny­gos „Nuo Bal­ti­jos kran­tų iki Ben­ga­li­jos“, iš­leis­tos 1939 me­tais, pir­mo­jo lei­di­mo eg­zem­plio­rius.

„Per­ku tas kny­gas, ku­rio­se ra­šo­ma apie Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sius žmo­nes ar­ba jų pa­čių kū­ri­nius. La­bai džiau­giuo­si įsi­gi­jęs pir­mo­jo lei­di­mo kny­gą „S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas“, 1936 me­tais iš­leis­tą Či­ka­go­je (JAV). Dar vie­nas ver­tin­gas pir­ki­nys – kny­ga, fo­to­al­bu­mas, skir­tas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės dvi­de­šimt­me­čiui“, – pa­sa­ko­jo E.Lu­ko­šiū­nas.

Anot ko­lek­ci­nin­ko, no­rint ras­ti įdo­mių eks­po­na­tų, rei­kia jų ieš­ko­ti kas­dien. Jau su­lau­kęs pa­siū­ly­mų nu­pirk­ti kai ku­riuos jo eks­po­na­tus.

„Kol kas to da­ry­ti ne­lei­džia kaž­kas iš vi­daus. No­rė­čiau sa­vo su­rink­tą ko­lek­ci­ją per­duo­ti sa­vo vai­kams“, – tei­gė vy­riš­kis.

Ra­šo kny­gą

E.Lu­ko­šiū­ną ypač su­do­mi­no tri­spal­vė ir mo­čiu­tės pa­pa­sa­ko­ta jos at­si­ra­di­mo Mi­ka­ba­lių kai­me is­to­ri­ja. Su­si­ža­vė­ji­mas dau­giau kaip pu­sę am­žiaus iš­sau­go­tos tri­spal­vės is­to­ri­ja dar la­biau iš­au­go, kai per­skai­tė mo­čiu­tės krikš­to tė­vo Ig­no Mu­liuo­lio, Tra­kų 5-ojo ba­ro pa­sie­nio po­li­ci­nin­ko, šau­lio, at­si­mi­ni­mų są­siu­vi­nį. Ta­da jam ir šmėkš­te­lė­jo min­tis ka­da nors apie šį gi­mi­nai­tį pa­ra­šy­ti kny­gą.

Pra­bė­gus be­veik dvi­de­šim­čiai me­tų, E.Lu­ko­šiū­nas pri­si­mi­nė sa­vo idė­ją.

Kny­ga bus iš­leis­ta šie­met, ją ra­šy­ti pa­de­da pa­ne­vė­žie­tė Lio­nė La­pins­kie­nė, ki­lu­si iš Mi­ka­ba­lių.

„Rink­da­mas me­džia­gą kny­gai apie pus­an­trų me­tų dar­ba­vau­si ar­chy­vuo­se, per­žiū­rė­jau be­veik 500 by­lų. Iš su­rink­tų do­ku­men­tuo­se už­fik­suo­tų fak­tų ir ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mų pa­vy­ko at­kur­ti Lie­tu­vos pat­rio­to Ig­no Mu­liuo­lio, ku­ris dirb­da­mas sun­kio­mis są­ly­go­mis vi­są lai­ką sten­gė­si ir žmo­nėms pa­dė­ti, ir pa­rei­gin­gai at­lik­ti tar­ny­bą, gy­ve­ni­mo pa­veiks­lą.

No­riu vi­siems pa­pa­sa­ko­ti, kad jei žmo­gus my­li sa­vo tė­vy­nę, ga­li vi­sa­da už ją ko­vo­ti ne­pai­sy­da­mas ne­pa­lan­kiai su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių. Rei­kia pa­žin­ti sa­vo kraš­tą, ži­no­ti, ko­kie žmo­nės gy­ve­no, ko jie sie­kė, už ką ko­vo­jo. Jei ne­ži­no­si sa­vo is­to­ri­jos, bus liūd­na“, – įsi­ti­ki­nęs E.Lu­ko­šiū­nas.

„Ig­nas Mu­liuo­lis – Lie­tu­vos po­li­ci­nin­kas, šau­lys“ – taip E.Lu­ko­šiū­nas ža­da pa­va­din­ti kny­gą apie gi­mi­nai­tį.

Li­kiš­kė­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mu­zie­ju­je bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti daug V.Lu­ko­šiū­nie­nės iš­sau­go­tų ver­tin­gų nuo­trau­kų, ku­rio­se įam­žin­tos tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos pa­sie­nio gy­ve­ni­mo aki­mir­kos.

Vė­lia­vos is­to­ri­ja

E.Lu­ko­šiū­no spė­ji­mu, šei­mos re­lik­vi­ja ta­pu­sią tri­spal­vę iš pirk­ti­nio au­di­nio pa­siu­vo I.Mu­liuo­lio žmo­na Ane­lė 1938 me­tais, kai ruo­šian­tis mi­nė­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės 20-me­tį vi­si bu­vo ra­gi­na­mi ne tik prie vals­ty­bi­nių, bet ir prie gy­ve­na­mų­jų pa­sta­tų iš­kel­ti tri­spal­ves. Kur vė­lia­va bu­vo pa­siū­ta, E.Lu­ko­šiū­nui iš­si­aiš­kin­ti ne­pa­vy­ko.

Nuo to lai­ko iki 1989 me­tų I.Mu­­liuo­lis su tri­spal­ve nie­ka­da neiš­si­sky­rė. Ji su pa­sie­nio po­li­ci­nin­ku ke­liau­da­vo iš vie­nos tar­ny­bos vie­tos į ki­tą. Iš pra­džių po Vil­niaus kraš­tą, vė­liau po Dzū­ki­ją – Alo­vę, Mer­ki­nę, Ne­mu­nai­tį, Mar­cin­ko­nis.

Vė­liau, pra­si­dė­jus so­vie­tų oku­pa­ci­jai, E.Mu­liuo­lis su šei­ma pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Gau­sy­bę nuo­trau­kų ir do­ku­men­tų, me­nan­čių tar­ny­bą pa­sie­nio po­li­ci­jo­je, jis pa­li­ko sau­go­ti V.Lu­ko­šiū­nie­nei, o tri­spal­vę pa­si­ė­mė su sa­vi­mi. Gi­mi­nai­čio pa­li­ki­mą V.Lu­ko­šiū­nie­nė slė­pė lo­vo­je po šiau­di­niu čiu­ži­niu.

„Vis­ko bu­vo pa­lik­ta be­veik bul­vi­nis mai­šas, ta­čiau iš­sau­go­ti pa­vy­ko tik apie 100 nuo­trau­kų ir do­ku­men­tų“, – ap­gai­les­ta­vo ko­lek­ci­nin­kas.

1989 me­tais mo­čiu­tė nu­skri­do į JAV ap­lan­ky­ti krikš­to tė­vo.

„At­ėjus lai­kui mo­čiu­tei grįž­ti na­mo dė­dė pa­pra­šė, kad ji į Lie­tu­vą par­vež­tų ir vė­lia­vą bei at­si­mi­ni­mų są­siu­vi­nį. Bu­či­niu at­si­svei­ki­nęs su bran­gia vė­lia­va, pa­ti­kė­jo ją sa­vo krikš­to duk­rai. Nors mo­čiu­tė ir bi­jo­jo vež­ti to­kią bran­gią do­va­ną dėl so­vie­ti­nės KGB (rei­kė­jo skris­ti per Mask­vą), bet jau­tė, kad tu­ri at­lik­ti šią pa­rei­gą, iš­pil­dy­ti dė­dės pra­šy­mą ir vė­lia­vą par­vež­ti į tė­vy­nę.

Ap­si­vy­nio­ju­si jai pa­ti­kė­tą vė­lia­vą ir at­si­mi­ni­mų są­siu­vi­nį, mo­čiu­tė sėk­min­gai pe­rė­jo vi­sus oro uos­tų pa­tik­ri­ni­mus, ir vė­lia­va at­si­dū­rė Mi­ka­ba­liuo­se“, – pa­sa­ko­jo E.Lu­ko­šiū­nas.

Net ir gy­ven­da­mas JAV ir pri­klau­sy­da­mas ak­ty­viai vei­ku­siai šau­lių „Žal­gi­rio“ kuo­pai I.Mu­liuo­lis nie­kam, net­gi sa­vo vai­kams ne­bu­vo pra­si­ta­ręs apie jos eg­zis­ta­vi­mą. Ne vie­ną de­šimt­me­tį spin­to­je tarp rū­bų pa­ka­bin­tą tri­spal­vę sau­go­jęs lie­tu­vis bi­jo­jo KGB, net at­si­mi­ni­mus pa­ra­šė po 30 me­tų.

Lai­kas vė­lia­vo­je pa­li­ko net 83 sky­lu­tes, ku­rias I.Mu­liuo­lis slap­ta už­lo­pė su žmo­na Ane­le.

Da­bar 80 me­tų sau­go­ta, prieš me­tus spe­cia­lis­tų res­tau­ruo­ta vė­lia­va eks­po­nuo­ja­ma E.Lu­ko­šiū­no dar­bo vie­to­je – As­mens do­ku­men­tų iš­ra­šy­mo cen­tro Vė­lia­vų sa­lė­je.

„Jei aly­tiš­kiai no­rė­tų, vė­lia­vą bū­tų ga­li­ma ku­rį lai­ką eks­po­nuo­ti vie­no­je iš sa­vi­val­dy­bių ar Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je“, – pri­si­lies­ti prie jų šei­mos, o kar­tu ir vi­sos tau­tos is­to­ri­jos pa­siū­lė E.Lu­ko­šiū­nas.

Rita KRUŠINSKAITĖ