V. Bičiūnaitės ir R. Petručionienės archyvo nuotr.

Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykloje akordeonu moko groti Rasa Petručionienė. Daug metų nuolat gyvenusi sostinėje, ji kas savaitę keturioms dienoms grįžta į gimtinę ir mokyklą, kurią baigė. „Turiu didelį norą suburti akordeonistų bendruomenę, kurti jų orkestrą. Išeiti į sceną vienam sunkiau, o kompanija skatina pasitikėjimą ir savivertę, bendrystę. Akordeonas profesionalų ir entuziastų dėka tapo atviras ir jo, kaip instrumento, paskirtis prasiplėtė – tai nebe užstalės instrumentas, juo grojamas popsas, džiazas, klasikinė, netgi vargonų muzika“, – tvirtai įsitikinusi pedagogė. Apie svajones ir realybę kalbėjomės Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse.

– Iš kur esate kilusi ir kokios aplinkybės Jus parvedė į gimtinę?

Esu juodupietė, buvusi Malciūtė. Viskas gyvenime klostosi ratu. Kai man buvo 7 ar 8 metai, Latvijoje pamačiau mažiuką akordeoną, jis kainavo 19 rublių. Man jo labai reikėjo… Tėvai sakė: „Taupyk, nusipirksi.“ Aš taupiau, tad akordeoną nupirko. Šiuo instrumentu norėjau groti nuo pat vaikystės. Tai supratę, tėvai išleido į Rokiškio muzikos mokyklą. Stojančiųjų susirinko 60, o priėmė tik 3, tarp jų – ir mane. Ėjo 1978–1979  metai. Mokiausi pas šviesaus atminimo Reginą Širvinskienę. Labai troškau scenos ir baigusi muzikos mokyklą sulaukiau jos paraginimo stoti toliau. Taigi po 8 klasių išvažiavau mokytis į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Studijas tęsiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tik akordeonas, tik muzikantės kelias – apie kitą pasirinkimą net negalvojau.

– Jūsų megztuke išmegzta akordeono klaviatiūra?

Taip (juokiasi – aut. past.). Mezguosi paltus, sukneles. Buvo laikas, kai savo mažus vaikus norėjosi aprengti įdomiau, tad ir jiems mezgiau. Mano močiutė ir mama buvo estetės…

– Iš kur meilė muzikai?

Negaliu atsakyti. Nei seneliai, nei tėvai nemuzikavo.

– Tai kas parvedė į Rokiškį?

Sugrąžino suvokimas, kad gyvenime reikia daryti tai, ką moki ir išmanai geriausiai. Mano šeima Vilniuje, ten gyvenu daug metų. Buvo laikas, kai dirbau pedagoginį ir vadybinį darbą, tačiau jų netekau. Muzikos mokykloje tiesiog niekas nebesirinko akordeono pamokų. Likau kaip stoviu. Savęs paklausiau, ką toliau veikti. Tada atėjo mintis grįžti į tėviškę. Suradau Rokiškio muzikos mokyklos telefono numerį ir paskambinau – galbūt reikia akordeono mokytojo. Reikėjo. Taip atsidūriau čia. Logiško paaiškinimo, kodėl čia esu, nerandu ir jo neieškau. Akordeonas mane lydi visą gyvenimą. Ar tai iš aukščiau paskirta, ar tai tiesiog mano kelias – nežinau. Man jis fantastiškas. Groju 40 metų. Sugrįžimą lėmė vidinė trauka akordeonui ir noras skleisti jo muziką. Latvijoje pirktą instrumentą tebeturiu, jam jaučiu sentimentus. Kai pernai atėjo mokytis pusšeštų metų berniukas, pasakiau – imk, jis tau.

– Rokiškio muzikos mokyklos mokytojų ir buvusių mokinių koncerte dvaro menėje grojote „Weltmeister“ akordeonu. Jis kuo nors ypatingas?

Sovietiniais metais šios firmos akordeonai Sovietų Sąjungai buvo gaminami Rytų Vokietijoje. Atsidarius sienoms, šalį pasiekė itališki instrumentai, jų kitoks skambėjimas ir išraiškos galimybės, bet groju senu, koncertiniu „Weltmeisteriu“.

– Ar jį laikote vyrišku muzikos instrumentu? 

Aš ne.

– Bet grojimas reikalauja fizinės ištvermės. Ar tai nesukelia nuovargio?

Tokį klausimą užduoda tėvai, atvedę vaikus į muzikos mokyklą. Jie įsivaizduoja, kad akordeonas sunkus. Taip, jis sveria daug, bet kai groju, nejaučiu instrumento svorio. Vienas iš faktorių – įprotis. Paslaptis slypi ir metodikoje. Galima groti naudojant daug jėgos, o galima groti valdant tik kairę ranką. Garsas išgaunamas dumplėmis. Kiek jautriai valdysime savo kairės rankos riešą, tiek mums tos fizinės jėgos ir reikės. Skaudės raumenis, jei juos įtempsime. Atsipalaidavę to nepatirsime. Dirbdama su vaikais pirmiausiai noriu, kad jie pajaustų instrumentą kaip saviraiškos priemonę, kad džiaugtųsi muzikuodami. Kai susitelkiama į vidinę būseną, tada valdomas ir instrumentas. Jis man yra išraiškos priemonė.

– Iš dalies atsakėte į paruoštą klausimą apie išraišką. Grojate išraiškingai, nuotaikos atsispindi veide, judesiuose. To stinga kai kuriems atlikėjams. Vadinasi, grojant nereikia galvoti apie atlikimo techniką?

Pirmame etape natūralu, kad mokomės grojimo technikos. Toliau yra kitaip. Labai pasisekė, kad turėjau puikius dėstytojus, kurie akcentavo, kokią žinutę neša kiekviena nata. Muzika save išreiškiame. Svarbu žinoti, ką tuo muzikiniu audiniu, ta fraze nori pasakyti. Išėję į sceną, mes neturime moralinės teisės pagroti tiktai natas. Privalome kažką pasakyti klausytojui. Ką norime pasakyti? Jei neturime, ką pasakyti, į sceną neiname. Muzikinis instrumentas yra tik priemonė, padedanti pasakyti tai, kas viduje. Išraiška yra sugebėjimas „išleisti“ emocijas. Nesvarbu, kokios jos – teigiamos ar neigiamos.

– Vyras Dainius profesionalus muzikantas?

Taip.

– O vaikai rinkosi muzikinį kelią?

Jaunesnioji – Saliutė – baigė Balio Dvariono muzikos mokyklos fortepijono klasę, vyresnioji dukra – „Liepaičių“ muzikos mokyklą. Sūnus, būdamas 10 metų, akordeonu išmoko groti „Ko liūdi, berželi?“ ir… pasirinko futbolą. Vaikai muzikantų keliu nepasuko, tačiau mes, tėvai, raginome, kad prie muzikos prisiliestų.

– Tačiau koncerte girdėjome Saliutės sukurtą dainą…

Ji tą dainą sukūrė vakarodama pas senelius vienkiemyje, už Juodupės. Mes, tiesą sakant, buvome nustebę. Ją atliko respublikinėje muzikos olimpiadoje. Daina taip ir liko šeiminiame ansamblyje.

– Dirbate tik R. Lymano muzikos mokykloje?

Taip. Čia praleidžiu keturias dienas per savaitę. Vilniuje turiu muzikinės veiklos – groju profesionaliame akordeonų orkestre „Consona“. Ateinantį trečiadienį Rokiškio dvare vyks orkestro koncertas. Kviečiu ateiti. Daugiau nei 20 metų groju įvairiose kapelose (šiuo metu – Vilniaus Naujosios Vilnios tautinių šokių kolektyvo „Vaiva“ kapeloje).

– Ilgą laiką dirbote Vilniaus chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“ akordeono mokytoja. Ar sunku mokyti gabiuosius?

„Liepaitėse“ nėra išskirtinių mokinių. Tai chorinio dainavimo mokykla. Akordeoną renkasi kaip papildomą instrumentą. Joje dirbau 22 metus – nuo pat įsikūrimo 1993 m. Kaip minėjau, teko išeiti, nes niekas nebesirinko akordeono. Tai lėmė nuostata, kad tai nemoteriškas, liaudies užstalės instrumentas. Rokiškyje turiu devynis mokinius. Juokauju, kad du paveldėjau, vienas atkeliavo su manimi iš Vilniaus (tėvai atsikėlė gyventi į Kamajus), kiti – antrokai ir pirmokai, vienas akordeoną pasirinko kaip papildomą instrumentą.

– Ar pasitaiko, kad iš mokinio neįmanoma išspausti reikalingų natų?

Net ir žemesnių gebėjimų vaikai gali save išreikšti muzikuodami. Tėvai dažnai būna užsiėmę išgyvenimo klausimais, todėl mažiau laiko skiria pabendravimui, pasikalbėjimui su vaiku. Bet vaikas turi skleistis kaip pumpuras, kitaip jis nuvys. Vienas iš būdų atsiskleisti ir parodyti, kas dūšioje dedasi, yra muzika, todėl gabių ar negabių nėra (nekalbu apie besirenkančius profesionalo kelią). Mano misija – padaryti taip, kad vaikai atsipalaiduotų, galėtų save išreikšti, muzika taptų viena bendravimo formų.

– Jei ne muzikante, tai kuo dar taptumėte?

Kažkuo būčiau… Laimė suprasti, ką nori gyvenime veikti. Aš žinau, ką veikiu, ką geriausiai moku ir kas man teikia pasitenkinimą, todėl esu laiminga. Norėčiau grįžti prie kalbos apie šeiminį ansamblį. Mano prioritetas – šeima ir bendravimas joje. Jei šeima per muziką gali bendrauti tarpusavyje, tai yra puiku. Kviečiu ir skatinu mokinių tėvus apsilankyti pamokose, visuomet vaikų klausiu, ar namie yra muzikuojančiųjų. Mano siekiamybė – skatinti šeimas muzikuoti drauge. Tai svarbu, nes žodžiais ne visada išreiškiame mintis, o per muziką tai padaryti paprasčiau. Muzika – bendravimo forma.

– Dėkoju už pokalbį.