LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nėra nė vieno Lietuvos krašto, kurio nepalietė tremtys. Prieš aštuoniasdešimt metų vien per birželį buvo išvežti 598 mūsų krašto žmonės, 125 jų mirė. Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė sakė, kad dauguma jų buvo ištremta į Altajaus kraštą, pirmiausia tremti šviesiausi protai – mokytojai, tarnautojai, tarp jų ir muziejaus vedėjas Petras Bliūdžius su šeima.
Iš viso, muziejininkų žiniomis, per tolesnius trėmimus buvo išvežti keli tūkstančiai mūsų rajono žmonių, o muziejaus archyvuose saugomos grįžusiųjų istorijos. Tremties temai neliko abejingi ir Rokiškio teatralai – birželio 14-ajai jie ruošia premjerą „Svetima žemė“. Apie tai kalbamės su režisiere Neringa Daniene, kurios scenarijai iš praeities iškelia sudėtingiausių istorinių įvykių kontekstus. Tarp jų – ir mūsų krašto tapatybę formavusias realias asmenybes. Tokias kaip žvalgybos legenda Marcelė Kubiliūtė, poetė Matilda Olkinaitė. O ateityje – ir garsiausias Lietuvos dievdirbys Lionginas Šepka – viena ryškiausių mūsų krašto legendų…
– Papasakok apie naujausią spektaklį. Kodėl tai bendras projektas su Sakartvelu?
– Spektaklis „Svetima žemė“ skirtas tremčių į Sibirą pradžios 80 metinėms paminėti, tad jo premjera planuojama birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Nuo pat idėjos atsiradimo pradžios šiam projektui ruošėmės drauge su teatralais iš Tbilisio. Prieš keletą metų Rokiškyje spektaklį „Didro. (Ne) laisvės istorija“ sėkmingai režisavo Turgay Velizade, po to sklandė nostalgiškos nuotaikos ir abipusis noras vėl kurti kartu. Projektas „Svetima žemė“ turėjo būti kur kas didesnis, abiejų šalių kūrėjai turėjo drauge rašyti pjesę, aktoriai – drauge vaidinti, režisieriai – režisuoti. Sakau „turėjo“, nes šiandien tenka konstatuoti faktą, jog trupė iš Tbilisio į Rokiškį vis tik neatvyks. Scenarijus parašytas, repeticijos pradėtos, netgi leidimai gauti iš mūsų Kultūros ministerijos gruzinams atvykti ir dirbti, bet… Jų ministerijos reorganizacija ir karantinas tapo pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių viskas vėlavo, kol projektas sugriuvo. Labai laukėme bendro įdomaus darbo, tad nusivylimo nestigo. Kita vertus, nuo pat pradžių ruošėmės „planui B“, nes niekas nežinojo, kokia bus pandeminė situacija. Tad dabar tą planą vykdome – žiūrovai išvys lietuvišką „Svetimos žemės“ versiją, kurią vaidins Rokiškio liaudies teatro aktoriai.
– Didelė dalis žiūrovų įsivaizduoja, kad teatras turi linksminti. Kodėl ėmeisi tokios sudėtingos temos?
– Teatras gali ir linksminti. Bet dažniausiai teatras kažką sako ir siūlo apie kažką pamąstyti, netgi kai jis linksmas. Aš nesu konkretaus kolektyvo vadovė ir neprivalau per metus išleisti poros premjerų, tad spektaklius kuriu tik tada, kai labai noriu apie kažką pakalbėti. Kartais temos mane pačios susiranda, taip nutiko ir šįkart. Spektaklis skirtas tremčių į Sibirą 80-mečiui. Ši data, Laimos Vincės knyga „Mūsų nepalaužė“, noras sukurti ką nors bendrai su draugais teatralais iš Tbilisio… Viskas susidėjo į vieną momentą ir kilo idėja, ja degiau nuo praėjusios vasaros. Kartais tiesiog darai ką reikia, o kartais degi. Šis kartas toks – išgyventas, subrandintas, išjaustas.
– Kiek archyvų išstudijavai? Kas labiausiai buvo vertinga žinių prasme?
– Į archyvus nevaikščiojau, nes šįkart pjesė buvo kuriama ne apie konkretų žmogų ar įvykį (kitaip nei pjesės apie M. Olkinaitę, M. Kubiliūtę ar dar stalčiuje gulintis scenarijus apie L. Šepką). „Svetimos žemės“ scenarijus subyrėjo iš karoliukų. Būdama Sakartvele klausiausi tenykščių teatralų asmeninių istorijų, jų šeimų patirčių ir jau besikalbėdami fiksavom tų pasakojimų momentus, personažus, net dialogus, kurie galėtų atsirasti scenarijuje. Dalijomės matytų dokumentinių filmų nuorodomis, netgi gerais serialais ta tema. Neskaičiavau, kiek žiemos karantino metu peržiūrėjau reportažų, filmuotų tremtinių atsiminimų, dokumentinių filmų, kiek straipsnių perskaičiau. L. Vincės knyga irgi davė daug peno pamąstymams ir, jai leidus, keletas momentų, minčių iš knygos atsirado pjesėje. Ta knyga – buvusių tremtinių, daugiausia moterų, išpažintys. Tad mūsų scenarijus gimė iš daugybės realių žmonių likimų ir minčių. Ir iš emocijų. Pjesėje atsirado momentai, kurie mane pačią labiausiai sudomino, nustebino, sukrėtė. Pavyzdžiui, apie moteris, suimtas tiesiog išeinančias iš operos, Sibire jos kirto mišką su ilgomis vakarinėmis suknelėmis. Tokių dalykų nesugalvosi, o jie labai ryškiai iliustruoja situacijos absurdą.
Beje, labai džiaugiuosi, kad prieš mūsų spektaklio premjerą vyks knygos „Mūsų nepalaužė“ pristatymas, autorė Laima jame dalyvaus nuotoliniu būdu iš Amerikos. Labai visus kviečiu.
Man, kaip žmogui, šis laikas davė gilų suvokimą, kaip mes gerai, saugiai, turtingai gyvenam ir koks išties mažas išbandymas tas karantinas, tekęs mūsų kartai… Mums teko TIK karantinas (duok Dieve).
– Kiek tai, ką kuri šiandien, tiksliau, „Svetima žemė“, išaugo iš M. Olkinaitės istorijos?
– Matilda buvo mano pirmas bandymas pakalbėti scenoje apie išties svarbius dalykus. Tuomet neįsivaizdavau, kas iš to išeis ir ar išeis. Rašyti man sekėsi dar mokykloje, net siūlė studijuoti žurnalistiką, bet pasirinkau režisūrą. Jei kas būtų pasakęs, kad pradėsiu rašyti scenarijus… Matilda, be daugybės kitų dalykų, man padovanojo dar ir šitą savęs atradimą – man labai įdomu scenoje pasakoti realių žmonių istorijas. Taip, galima sakyti, kad „Svetima žemė“ išaugo, nes scenarijus apie Matildą, Marcelę, Šepką rašyti buvo kur kas lengviau, – yra daug dokumentų, amžininkų prisiminimų, nuotraukų, eilėraščiai, dienoraštis ir konkrečios tų žmonių gyvenimų istorijos. „Žemėje“ reikėjo sujungti į vieną visumą daugybės žmonių gyvenimų gabaliukus, mintis, išgyvenimus, taip pat istorinius faktus ir sudėlioti tai į naują dramatišką pasakojimą su savu siužetu.
– Kokie įvykiai yra spektaklio pagrindas?
– Nenorėčiau atskleisti visų peripetijų. Žinoma, spektaklis apie tremtį, apie priežastis ir pasekmes. Dauguma įvykių iš asmeninių patirčių. Bet, tarkim, man buvo atradimas faktai apie pirmąją sovietų okupuotos Lietuvos mokytojų konferenciją, kurioje po visos dienos propagandinių pranešimų kažkas salėje atsistojo ir užgiedojo „Tautišką giesmę“. Atsistojo visi. Visa salė giedojo. Neįtikėtinas faktas, kurį sužinojau iš Laimos knygos ir kurį panaudojom spektaklyje. Turbūt nereikia priminti, kad būtent mokytojai po metų pirmieji išriedėjo vagonuose į Sibirą…
– Koks scenarijus, kas jį kūrė? Kodėl būtent tai?
– Stalinas savo gimtąjį Sakartvelą pradėjo valyti nuo „liaudies priešų“ dar 1937-aisiais, Lietuvą – po ketverių metų. Kadangi scenarijų kūrėme drauge su gruzinais, siužete persipina abiejų tautų bendri istoriniai skauduliai. Kažkur Sibire susitinka gruzinų ir lietuvių šeimos. Kodėl jie ten pateko? Už ką buvo ištremti? Ar pavyks tokių skirtingų kultūrų žmonėms rasti bendrą kalbą? Kaip jiems seksis išgyventi svetimoj žemėj? Bendri sunkumai nugludina skirtumus, sujungia neatsiejamais saitais, net pražysta tauriausių jausmų žiedais.
Scenarijaus autoriaus pavardės nei afišoj, nei kur kitur neišvysit. Tai bendras kūrybinis produktas, faktai surinkti iš daugybės mano jau minėtų šaltinių, siužetas išdiskutuotas kelių žmonių grupėje, kai kurie personažai turi konkrečius prototipus, netgi kai kurie dialogai yra „skolinti“ iš papasakotų ar užrašytų istorijų. Taip, viską ant popieriaus suguldžiau ir apjungiau aš, bet autorystė yra grupinė.
– Kas vaidina, kokie svarbiausi vaidmenys?
– Spektaklyje turėjo vaidinti 4 lietuviai ir 4 gruzinai, režisuoti turėjome du režisieriai – aš ir rokiškėnams jau pažįstamas T. Velizade. Bet nuo pat pradžių buvau nusprendusi, kad tai nebus vienkartinis projektas ir kad mes turėsime lietuvišką versiją, kuri gyvens normalų spektaklio gyvenimą – gastrolės, festivaliai ir t. t. Nuo balandžio pabaigos bet kokiu atveju pradėjome dirbti prie lietuviškosios versijos, o gruzinai turėjo prisijungti birželio pradžioje. Prisipažinsiu, kai repeticijos peržengė „vaikščiojimo su papkėmis“ fazę ir aktoriai ėmė nebe kalbėti, o jausti, man momentais net pradėjo darytis gaila, kad kai kuriuos iš jų reikės pakeisti svečiais… Dabar jau nebereiks. Jie išties puikūs, susibūrė rimta, tvirta komanda. Kartais man skruzdėlės per nugarą bėgioja žiūrint į juos. Be galo džiaugiuosi naujais žmonėmis. Nors Saulių Jasiulevičių nelabai galima pavadinti naujoku, – jis vaidino Justino Krisiūno spektaklyje „Kapinių klubas“, Justino filmuose, ir šiaip visą gyvenimą šalia teatro. Dabar jau visiškai Rokiškio teatre. Manau, daug kam bus įdomu pamatyti žinomą verslininką ištremto gruzinų kunigaikščio vaidmenyje. Beje, šis personažas yra sukurtas pagal paties režisieriaus T. Velizade senelio prototipą – kunigaikštis, viešbučių savininkas, universiteto dėstytojas buvo ištremtas dėl istorijos, kuri ir bus papasakota spektaklyje. Didžiausia trupės naujokė – Indrė Žilėnaitė, kuri Rokiškio scenoje daugybę kartų matyta kaip šokėja. Indrės natūralumas, organika, sugebėjimas ne vaidinti, o jausti bei septynmyliais žingsniais vytis patyrusius aktorius tiesiog stulbina. Žiūrovai jos personažą lietuvaitę Ievutę iškart pamils, esu tikra. Reikia lenkti galvą prieš aktorius Mantą Meškuotį ir Valerijų Rancevą, kurie sugebėjo paraleliai repetuoti tokiuose skirtinguose spektakliuose – ką tik nugriaudėjusioje „Kur dingo Elizabet“ premjeroje ir „Svetimoje žemėje“. Juos pamatysime visai kitokius ir tai rodo aktorių universalumą. Sudėtingą KGB karininkės vaidmenį kuria Svetlana Artemieva. Gražia lietuviška šeima spektaklyje tapo jaukūs ir šilti aktoriai Marytė Vaitkevičiūtė ir Artūras Raščius. Įdomų epizodinį vaidmenį sukūrė ir žinomas Rokiškio politikas, bajorų teatro senbuvis Vytautas Saulis.
– Kas Tau, kaip režisierei, sunkiausia būtent šiame spektaklyje?
– Esu labai empatiška ir visada emociškai susilieju su savo aktoriais, vaidinančiais scenoje. Kai statau kokį energingą šou, labai daug jėgų kainuoja užkrėsti visus gera nuotaika ir palaikyti aukštą trupės aktyvumo lygį. Tarkim, po „Nutildytų mūzų“ visa dar ilgai virpėdavau viduje. Netgi po 20 spektaklio. „Svetima žemė“ man vėl naujas išbandymas. Scenoje tvyranti atmosfera labai užvaldo ir jaučiu, kad sudėtingose scenose mokydama aktorius vaidinti pati pradedu kalbėti kaip KGB-istė arba jautriose vietose beveik apsiašaroju. Bet, ginkdie, nenoriu nugąsdinti žiūrovų, kad jie spektaklyje matys tik smurtą ir ašaras. Nieko panašaus. Yra labai gražių, šviesių momentų, linksmų scenų, meilės, draugystės, gerumo, garbės triumfo epizodų, nepalaužiamos dvasios stiprybės, nes, pasak vienos iš personažų: „… žmonės kažkaip gyvena, netgi čia gyvena…“ Ir mes juk žinome, kad, nepaisant visko, šiandien mes laisvi.
