Rubrika

Rugiapjūtė Arklio muziejuje (ką pasėjom, tą ir pjovėm)

Liepos pabaigoje Arklio muziejuje įvyko rugių kirtimo šventė pagal senas tradicijas – su dainomis ir ritualais. Renginyje dalyvavo Kauno folkloro klubas „Liktužė“ (vadovė J. Svidinskienė), Rumšiškių kultūros centro folkloro ansamblis „Praviena“ (vadovė E. Žiukienė), liaudiškos muzikos kapelija „Muzikontai iš pa Utenas“ (Garsonų šeima). Rugius pjovėme pjautuvais, kirtome dalgiais, aukštaitiškoje sodyboje kepėme ruginę duoną. Klojime Anykščių kultūros centro teatro aktoriai suvaidino spektaklį „Daukantas“ pagal J. Marcinkevičiaus dramą (režisierius J. Buziliauskas). Šventėje dalyvavę muziejaus lankytojai ir Niūronių kaimo gyventojai pasijuto tarsi nusikėlę į šimtametę praeitį. Malūnininkas Balys Sedelskis patvirtino, kad rugių tą dieną buvo prikirsta tiek, kad didelei šešių asmenų šeimai duonos užtektų dviem mėnesiams. 

Rugių kirtimas – vienas sunkiausių ir svarbiausių darbų per metus

Rugiapjūtė Lietuvoje prasidėdavo per šv. Oną – liepos 26-ąją. Rugių pjovėjai darbą pradėdavo trečią ryto ir baigdavo devintą valandą vakare. Senovėje javus pjautuvais pjaudavo ir pėdus rišdavo daugiausia moterys, vyrai eidavo statyti gubų. Moterys eidamos rugių pjauti pasiimdavo ir kūdikius. Laukuose iš trijų kartelių pastatydavo žėglį ir po juo pakabindavo lopšį. Sakydavo, kad vėjas vaiką pasups. Kartais pradėdamos pjauti moterys trumpam susėsdavo ant žemės, kad tinginį paliktų žemėje. Žinoma, nuo saulėtekio iki saulėlydžio pjautuvu šmygiuojant įskausdavo juosmenį, nuo šiurkščių javų rankos degė. Moterų vargus palengvindavo dainos – kai dainuoji, tai ir nuovargį pamiršti. Vyrams pradėjus javus kirsti dalgiais, moterys rišdavo pėdus. Nors rugiapjūtė buvo sunkus darbas, bet žmonės džiaugdavosi sulaukę naujo gero derliaus.

Rugiapjūtės darbus lydėjo apeigos. Supjovus tris pirmas saujas, būdavo surišamas mažas pėdukas, vadinamas „gaspadoriumi“. Eidamos namo pjovėjos nešdavosi ir „gaspadorių“. Parsinešusios pastatydavo kampe už stalo. Šiaurės ir vidurio Lietuvoje paskutinis pėdas buvo pamėtėjamas į viršų, kad kitais metais rugiai būtų dar aukštesni, nes senovėje žmonės tikėjo, kad paskutinioje pradalgėje pasislepianti rugių augimo dvasia. Baigdami rugiapjūtę iš paskutinio pėdo pindavo pabaigtuvių vainiką. Vainikas būdavo įteikiamas šeimininkei, nes šis paprotys yra labai senas, išlikęs iš tų laikų, kai šeimoje didelę reikšmę turėjo moteris. Šeimininkė pasitikdavo vainiką kaip nepaprastą svečią ir pakabindavo garbingiausioje gryčios vietoje – krikštasuolėje. Daugelyje vietų pabaigtuvių vainiką pirmiausia duodavo pauostyti derlių parvežusiam arkliui, o paskui įteikdavo šeimininkei.

Praeitis atgijo dabartyje

Praėjusių metų rudenį per „Duonpelnio šventę“ muziejininkai lankytojams pademonstravo, kaip seniau arkliais dirbo žemės ūkio darbus ir sėjo rugius. Rugius pasėjęs malūnininkas B. Sedelskis linkėjo, kad javai užaugtų dideli ir vešlūs. Malūnininkas sėjo su meile, ir rugiai suvešėjo kaip mūras. Šiais metais rugių kirsti atvyko Kauno folkloro klubo „Liktužė“ ir Rumšiškių kultūros centro folklorinio ansamblio muzikantai ir dainininkai. Ansamblio „Praviena“ vadovė Ernesta Žiukienė seniai domėjosi ir medžiagą rinko apie javų pjovimo papročius. Ji apklausė daug senų močiučių, paruošė programą, kurią jau penktus metaus kartu su folkloro grupe „Liktužė“ per rugiapjūtę parodo lankytojams Rumšiškių liaudies buities muziejuje ir turi gražia tradicija tampančių tokių renginių organizavimo patirtį.

Javapjūtės programos organizatoriai ir dalyviai Arklio muziejaus senoje sodyboje pasijuto lyg namuose. Šventiškai pakylėję Onutes, dainuodami dainas su dalgiais ant pečių javų kirtėjai apėjo visą Niūronių kaimą ir pasiekė rugių lauką. Palaiminęs lauką, pirmą pradalgę pjovė gaspadorius V. Petraitis ir kiti ansamblio „Liktužė“ nariai. Jiems į talką atėjo Niūronių kaimo vyrai. Rugius kirto V. Medžiuolis, E. Katinas, A. Tumas. Pabandyti dalgiu kirsti javus progą turėjo muziejaus lankytojai ir iš užsienio šalių atvykę svečiai. Po simbolinės oracijos rugiams pėdus rišo ansamblio „Praviena“ moterys ir Arklio muziejaus darbuotoja, vaikų folkloro grupės vadovė Vilė Mikučionytė. Kartu su ansamblio dalyvėmis archajiškai pjautuvu rugius pjovė muziejaus Sriukų sodybos šeimininkė, duonos kepėja Nijolė Kačkuvienė. Pabaigoje javų kirtėjai supynė Jievarą, šalia padėdami apeiginės duonos, kad derlius kitais metais nesibaigtų. Sugrįžę į sodybą puošnų pabaigtuvių vainiką įteikė šeimininkei. Sodybos šeimininkė pakvietė visus į gryčią, kurioje šventės dalyviai kepė ruginę duoną ir vaišinosi.

Vėliau sodybos klojime Anykščių kultūros centro teatro aktoriai suvaidino spektaklį „Daukantas“. Istorikas S. Daukantas savo darbais grindė pamatus moderniai lietuvių tautai sukurti ir rėmėsi paprastais kaimo žmonėmis – tautos dvasios sergėtojais, būsimais sąmoningais savos valstybės kūrėjais.

Pabaigoje grojo tautinę kultūrą ir tradicijas puoselėjantys muzikantai Rima ir Raimondas Garsonai iš Utenos. Muziejaus lankytojai džiaugėsi pirmą kartą pamatę, kaip seniau buvo kertami rugiai, o Niūronių kaimo gyventojai muziejininkams dėkojo už suorganizuotą gražią šventę.

Rugiapjūtėje prisiminiau Arklio muziejaus sumanytojo profesoriaus Petro Vasinausko mintis, kai kurdamas muziejų Niūronyse jis svajojo į muziejaus teritoriją perkelti ir tarsi muziejinį eksponatą „užkonservuoti“ senąjį prieškario Lietuvos kaimą, kad jis su visais trobesiais, darželiais, lysvėmis, su gražiais, šventai saugomais papročiais ir įsitikinimais išliktų šimtmečiais kaip etnografinė retenybė. Pamažu profesoriaus svajonės pildosi, ir ateityje muziejininkai organizuos daugiau tokių renginių. Laikas bėga ir jau vėl laukia rugių sėja.

 

Egidijus Musteikis