S. Parulskis

Sigitas Parulskis – vienas originaliausių lietuvių rašytojų. Žavi nebanalus šio menininko ir mąstytojo humoras, netikėtos įžvalgos ir nuginkluojantis atvirumas. Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje jis du kartus pristatė savo naują knygą „Dvigubo dugno keleiviai“, kurios trumpų tekstų ir fotografijų publikavo savo feisbuko paskyroje. Pirmą kartą „Šortuose“ jį kalbino literatūrologė Jūratė Čerškutė, o antrą – S.Parulskis-žurnalistas uždavinėjo improvizuotus klausimus S.Parulskiui-rašytojui.

Knyga prasidėjo feisbuke

Ši knyga atsirado tada, kai ėmiau į savo feisbuką kelti trumpus tekstus su nuotraukomis. Mano tokia teorija, kad feisbukas – nė kiek ne blogesnė vieta už visus kitus forumus ir rūmus beigi pilis. Manau, ten galima viską dėti, nelygu, kaip pateiki ir kaip priverti žmones suvokti. Man feisbukas patinka tuo, kad tai būna momentinė publikacija. Atsimenu, buvo šventės, Vasario 16-oji. Virš Vilniaus buvo graži migla. Nuo Trijų Kryžių kalno nufotografavau didelį bokštą su didele vėliava ir mažą bokštą su maža vėliava ir įdėjau į feisbuką. Ir iškart patiko keliems žmonėms. Argi ne smagu? Smagu.

Kadangi visuomet sėdžiu užsidaręs namie ir rezgu visokias mintis, siužetus, galvoju, kaip užsidirbti pinigų arba kaip juos išleisti, jeigu gaunu, neieškau aš feisbuke vienatvės bendražygių, man tiesiog smagu komunikuoti su žmonėmis per kalbą. Iš esmės aš kalbu ne su pašnekovu, o su savo kalba. Man truputį neramu, bet gal tai būdinga žmonėms, kurie rašo daugiau negu kalba. Kai pradedu kalbėti, imu bėgti paskui savo kalbą, tarsi ji būtų užrašyta, ir vos spėju skaityti, kas būna užrašyta. Dėl to, kai nebespėju – užsikertu, nutylu ir sėdžiu nežinodamas, ką sakyti.

Trumpai parašyti sunku

Pradėjau rašyti į feisbuką nebūtinai norėdamas ten išgarsėti. Tiesiog atėjo laikas, kai trumpa teksto forma sutapo su poreikiu rašyti, nes man rašyti – kaip alkoholikui išgerti. Nenoriu skųstis, nes labai negražu, kai žmonės skundžiasi, kad jiems sunku rašyti. Aš irgi anksčiau skųsdavausi. Erlickas kažkada yra sakęs, negali rašyti – nerašyk, niekas dėl to nepasikeis. Rašau nebe dėl to, kad kuo nors būčiau, rašau, kad apskritai būčiau. O ką rašau – tiesą pasakius, man visiškai nusispjauti. Esu feisbuke parašęs apie ryklius. Pasirodo, jie neturi oro pūslės kaip kitos žuvys, dėl to turi nuolatos plaukti. Yra žmonių, kurie visą laiką nori ką nors daryti. Tai aš kaip ryklys turiu nuolat rašyti, nes kai nerašau, pasidarau bjaurus, tada sėdžiu, visaip keikiu valstybę, visatą, Dievą – visi kalti, visi niekšai. O kai rašau, iškart pasidarau geras.

Kartais televizija rodo keistus žmones su šalmais ir slidėmis. Jie leidžiasi, paskui atsispiria nuo tramplino ir skrenda. Man tai labai panašu į trumpo teksto rašymą. Man patinka kasdienybės dulkes versti amžinybės pelenais. Nors pelenai gal pernelyg poetiška – amžinybės auksu. Mano tikslas arba svajonė šioje knygoje buvo rašyti tokius tekstus, kai viskas tarsi prasideda buitine situacija, paskui kažkas atsitinka, atsiplėšiama nuo tramplino – įsijungia tas prakeiktas vidinis pasaulis ir keletui sekundžių patenkama į kitą erdvę.

Mano galvoje vaizdinių klišių yra mažiau negu žodinių, nes žodžiai dažnai atsiremia į klišes, su jomis reikia grumtis, jas laužyti ir tai reikalauja daug jėgų. Kai rašau trumpus tekstus, rašymo sunkumai man lengvai nugalimi. Tekstai patys prašosi į mano gyvenimą iš atminties, iš buities, iš bet ko, o dabar jaučiu, kad jie traukiasi, ir nebegaliu rašyti toliau. Ir neberašau. Tie, kurie feisbuke mato mano paskyrą, pastebi, kad vis rečiau rašau, nes tiesiog nebenoriu. Nėra taip paprasta parašyti ir trumpą tekstą. Kartais dar sunkiau negu ilgą, nes ilgame tekste gali pasislėpti už daug vaizdinių, personažų, ilgų sakinių virtinių, o trumpame nėra už ko.

Fotoaparatas išveda pasivaikščioti

Šalia tos trumpos teksto formos man pradėjo patikti fotografavimas. Kai būna labai sunku, galėčiau kokias dvi valandas netgi psichoterapeutu dirbti – gydyčiau fotografavimo metodu. Kai būna labai sunku, pasiimi fotoaparatą ir eini laukais. Žiūrėti pro tą akutę ir matyti pasaulį truputį kitokį yra didelis malonumas. Tą pačią akimirką jautiesi demiurgas kūrėjas, nes kalba kelia daugiau problemų. Ji apaugusi įvairiomis klišėmis. Šioje knygoje fotografijos ne iliustruoja tekstą, arba tekstas ne iliustruoja nuotrauką, bet abu susisieja, suranda kelią vienas į kitą. Fotoaparatas kaip šuo – išveda pasivaikščioti. Man tai patinka.

Fotografuoti pradėjau vaikystėje. Turėjau fotoaparatą, tokį seną, aptrešusį „Smeną“. Jis ištisai užsikirsdavo, išeidavo tik kas antra trečia nuotrauka. O mano draugas Valerka turėjo visą „equipmentą“ – ir voneles, ir didintuvą – jis buvo dievas. Porą metų vyresnis. Užsimušė penkiolikos važiuodamas motociklu „Minsk“. Trenkėsi į stulpą, nes buvo išgėręs. Tais laikais jauni žmonės gerdavo. Ir kai žurnalistas manęs paklausė, ar fotografavau vaikystėje, supratau, kad ilgą laiką nefotografavau, nes, matyt, tai man buvo susiję su mirtimi. Kažkoks antspaudas. Bet paskui kažkaip pramušė.

Niekad nebuvau didelis fotografas ir dabar toks nesijaučiu, bet man patinka išeiti į nepažįstamą miestą su fotoaparatu tarsi turėčiau tikslą, o ne kaip silpnaprotis vaikštinėčiau ir žiūrinėčiau į grožybes. Mėgstu prisigretinti su fotoaparatu prie japonų ir pasijausti, kaip sako, truputį japonu iš Šiaurės.

Apie poezijos rašymą

Pagyvenusiems vyrams žilė galvon – velnias uodegon. Man tai plikė galvon. Yra visokių teorijų: vieni sako, kad reikia imti pavyzdį iš Arthuro Rimbaud (prancūzų poetas, – aut. past.), kuris septyniolikos metų rašė nuostabią poeziją, o paskui pardavinėjo ginklus ir narkotikus. Julius Janonis (jaunas savižudis poetas, – aut. past.) turbūt nekoks pavyzdys? Nelabai. Arba galima imti pavyzdį iš Czesławo Miłoszo (lenkų poetas, – aut. past.), kuris varė poeziją eilutė po eilutės iki… nežinau, kiek jam buvo metų, kai paleido plunksną. Iki galo, man atrodo, spaudė. Nereikia imti pavyzdžio nė iš vieno jų, tiesiog jeigu nori – rašai, jeigu nenori – nerašai. Aš neturiu nebaigtų reikalų poezijoje, nes ten jų negalima baigti. Pilna poetų, kurie rašo poeziją šiais laikais ir Lietuvoje. Nėra taip, kad: „Parulski, gelbėk lietuvių poeziją, parašyk ką nors“. Jeigu norisi, parašau – nežinau, ar tai bloga poezija, ar – pakenčiama.

Rašo naują knygą

Dabar populiarios ir paklausios knygos apie sveiką gyvenimo būdą. Mėginu ir aš tokią rašyti – man išeina viskas atvirkščiai, manau, gali būti labai įdomi knyga. Kol kas pačiam šiurpu ją rašyti ir skaityti. Nesu didelis sveiko gyvenimo būdo šalininkas. Visi mano pažįstami, įdomūs ir sveiki žmonės ėda mėsą ir turi daug visokių nuodėmių, ydų. Nesu tikras, ar tas sveikas gyvenimo būdas, tie visi žmonės su savo „bodybuildingais“ iš tikrųjų yra tokie sveiki. Čia, matyt, dar viena farmacininkų kiaulystė.

Man maža istorija džiaugsmo suteikia daugiau negu didinga, nes didingos nusibosta. Prie mano lovos prikrauta daug knygų, kurias pradėjau skaityti ir užmigau kažkelioliktame arba keliasdešimtame puslapyje. Nežinau, kas čia – gal orai arba maistas negeras. Sako, gal vegetarizmas padėtų arba veganizmas. Iš tikrųjų sakoma, kad vegetarai yra labai gerai, bet aš nesu sutikęs vegetaro, kuris būtų sveikesnio proto negu tas, kuris yra ne vegetaras. Nenoriu, aišku, įžeisti.

Kodėl sunku reklamuoti knygas?

Užvakar paskambinau mamai, ji sako: „Ar tave mokė Kelmas?“ Kelmas buvo mokytojas, kuris mokykloje mane mokė istorijos. Sakau: „Mokė.“ Sako: „Va dabar numirė. Garbaus amžiaus buvo.“ Ir aš prisiminiau istoriją su Kelmu. Vienuoliktoje klasėje buvome jauni, aistringi vyrai. Man atrodo, buvo šimtadienis. Tais laikais šimtadienio proga žmonės būdavo labai linksmi, ir kad būtų dar linksmiau – eidavome į „Aukštąją“, kuri buvo antrame aukšte – tokia vietinė kavinė mažame Obelių miestelyje. Ten išgėrėme putojančio vyno. Nežinau, atitikmens dabar gal nėra – sidras turbūt, bet tai buvo putojantis obuolių vynas. Ir mes išgėrėme… Daug išgėrėme.

Ir ėjome dainuodami tokią dainą, lietuvių liaudies, bet modifikuotą: „Joja joja Leonidas, neša neša savo knygas, malaja zemlia – celina moja.“ Vyresnioji karta turbūt prisimena Leonidą Brežnevą, komunistų partijos generalinį sekretorių. Toliau: „Štai ir prijojo jis mauzoliejų. Kelkis kelkis, Vladai plikas, paskaityki mano knygas. Malaja zemlia – celina moja.“ Vladas plikas – tai Leninas, Rusijos revoliucijos vadas. O Vladas atsako: „Dar nesikelsiu, dar ne dienelė.“ Kažkaip pagalvojau, gali būti, kad dėl to man yra užsifiksavęs tam tikras kompleksas nekišti kitiems savo knygų, nes kai tada išgėrėme putojančio vyno, Kelmas mus įskundė, kad ėjome per miestelį ir dainavome tą dainą. Mūsų vos neprikirpo taip, kad būtų neleidę laikyti egzaminų, ir iš viso viskas būtų pasibaigę liūdnai. Buvo tėvų susirinkimas, man teko atsiprašinėti už visus tuos nenaudėlius, kurie stovėjo už nugaros nunarinę galvas – kad daugiau taip niekada nedarysime ir kad klaida buvo siaubinga. Matyt, dėl to man labai sunku reklamuoti savo knygas.

Leksika – duoklė gimtinei

Augau tarp traktorininkų, remontininkų, vaikystę leidau tarybiniame ūkyje, kol paauglystėje pervažiavau į miestelį. Nors tas miestelis irgi buvo toks pat, įsikūręs buvusio Obelių (Rokiškio r., – aut. past.) dvaro teritorijoje, toks keistas žemės ūkis, o dar spirito varykla… Žodžiu ir valstiečiai, ir darbininkai susimaišę. Tai buvo marga, keista publika. Ir kalbėdavo jie iš tikrųjų griežtai ir teisingai. Dėl to, kai kaltina, kad mano leksika tokia aštri, tai tiesiog duoklė mano gimtinei – saugau jos verbalinį paveldą.

Apie barzdą

Manęs klausia, kodėl užsiauginau barzdą. Niekad nebuvau auginęs barzdos, kaip vyrai augina, tai buvo įdomu patikrinti, ar ji apskritai yra, nes maža ką. Kitas dalykas – mane labai sukrėtė Gedimino kalno likimas. Ten ėmė viskas slinkti, o kai kuriems pagyvenusiems žmonėms taip pat ima slinkti kai kurie šlaitai. Kas buvo, kai nukirto viską nuo kalno? Ėmė ir nusmuko. Tai dabar aš auginu trupučiuką, kad ne taip smuktų. Supratau, kad daug barzdotų vyrų, jeigu nusikerpa barzdą, labai keistai atrodo. Dažnai taip slepia savo ydas. Vyrai gudrūs, kaip ir moterys, ar ne? Kai sušils oras…Norėjau pasakyti „kai sušils oras“, bet kad jis dar nesušalo… Žodžiu, tokia mano nuoširdi ir kukli nuomonė apie barzdą.