– Pone Jonai, jūs buvote tas žmogus, kuris su kitais tauragiškiais tuomet, prieš 30 metų, kurstėte Sąjūdžio aukurą, buvote Sąjūdžio Seimo narys. Tačiau minint sukaktį Sąjūdžio renginiuose jūsų nebuvo matyti. Kodėl?

– Turbūt neišlaikiau valdžios egzamino tam renginiui. Tai ir nedalyvavau.

– Ką reiškia „neišlaikiau egzamino“. Jūsų gal nepakvietė?

– Mane buvo pakvietę į darbo grupę, kuri turėjo nuspręsti, kaip paminėti Sąjūdžio jubiliejų. Bet aš pasakiau ne taip, kaip viršininkai galvoja, tai mane ir užgesino. Supratau, kad man ten nėra ko ir eiti. O ką aš ten, jei jau trukdau žmonių laiką, tai nusprendžiau netrukdyti.

– Ar teisingai supratau – jus įžeidė, jūs įsižeidėte?

– Ne, tikrai neįsižeidžiau. Bet jei valdžia mano, kad jie mane įžeidė, gali atsiprašyti.

– Tai ką jūs tokio pasakėte, kad jūsų nuomonė galėjo taip kažkam nepatikti?

– Aš stebėjau respublikinį Sąjūdžio minėjimą, todėl ir pasakiau, kad šis renginys mums jau parodė savotišką pavyzdį, todėl reikėtų galvoti, kad ir Tauragėje taip neįvyktų. Pirmieji Sąjūdžio žmonės tikėjosi, kad jie susirinks Mokslų Akademijos salėje, kur ir gimė Sąjūdis, deja, to padaryti jiems nebuvo leista. Kitą dieną minėjimas vyko Seime, kai kalbėti stojo vienas jaunas universiteto žmogus ir pasakė tiesą, kad Sąjūdžio idėjos šiandien mirusios, kas įvyko po to? Visi šį žmogų užsipuolė. Jis buvo įvardytas Kremliaus žmogumi. Ką tai reiškia? O tai reiškia, kad savo nuomonės išsakyti Lietuvoje tu nebegali. Jei ji nesutaps su valdžios nuomone, būsi Lietuvos priešas. Tai aš toje mūsų darbo grupėje ir pasakiau, kai meras pasiūlė, kad minėjimas turi būti linksmas, – kuo jūs džiaugsitės? Juk kur tik pasižiūri – visur chaosas, kas bloga, tai Lietuva pirmoj vietoj Europoj, kas gera – paskutinėj.

– Jūs iš tikrųjų manote, kad Lietuvoje viskas taip blogai?

– Pirmiausia pažiūrėkime į valdžią, kurią patys išsirenkame. Kadaise, tarybiniais laikais, vienas į kitą kreipdavosi „drauge“, laisvės metais į visuomenę valdžia dažniausiai kreipiasi „gerbiami Lietuvos žmonės“. Tačiau ar tikrai paprasti žmonės Lietuvoje gerbiami? Valdžia tik žiūri, kaip nuo tų „gerbiamų Lietuvos žmonių“ atsiriboti, kaip atsitverti užraktais ir atstovais ryšiams su visuomene, niekas su žmonėmis nekalba. Juokinga – jie net viešai nesibodi sakyti, kad atsitvers nuo neadekvačių žmonių, kad šie netrukdytų. Aš pasakiau toje darbo grupėje – prisiminimai, kaip stovėjome Baltijos kelyje ar prie Seimo sausio 13-ąją, yra tik prisiminimai. O kur dingo Sąjūdžio idėjos? Jos numarintos. Tai meras man pylė žaibo tada – esą aš noriu pasakyti, kad man „prie ruso“ geriau buvo. Aš dar Stalino laikus prisimenu. Tada, jei norėdavo oponentą užtrenkti koks grynaveislis patriotas, tai klausdavo – „Jums nepatinka draugas Stalinas?“

– Jūs įžvelgiate panašių tendencijų ir šiandien?

– Kaip čia neįžvelgsi. Čia visiškai tas pats. Jei merui nepatinka mano nuomonė, tai reiškia, kad aš nesu Lietuvos patriotas? Bet aš tikrai dėl to neįsižeidžiau. Ir visai nesureikšminu, kad Sąjūdžio renginiuose manęs nebuvo, mane sunkiai rastumėte ir tuometinėse Sąjūdžio nuotraukose, niekada nesiveržiau į viešumą. Žinoma, man savo nuomonę išsakyti lengva – aš jau pensininkas. Kiti, pavaldiniai, to padaryti nei Lietuvoje, nei Tauragėje negali.

– Ir dabar jūsų viešumoje, juolab pozuojančio su politikais, nelabai pamatysi.

– Juokiausi, kai popiežius viešėjo Lietuvoje. Visi bėgo su juo nusifotografuoti, kėlė nuotraukas į viešąją erdvę. Man tai nepriimtina. O dėl Sąjūdžio renginių – pamaniau, jei ateisiu, turėsiu būti gyvu eksponatu ir kalbėti tik tai, kas patinka valdžiai, arba sėdėti ir tylėti. O jei pasakysiu, kaip aš galvoju ir ką galvoju, tai pasakys, kad man rusai geresni. Tada, Sąjūdžio laikais, mes laisvai šnekėjom, o dabar jau ne.

– Ar tikrai manote, kad Sąjūdžio idėjos mirė?

– Visi šiandien kalba apie Sąjūdžio gimimą, bet niekas nekalba apie Sąjūdžio idėjas. Apie jų mirtį, jų nužudymą. Korupcija, lietuvių kalbos sumenkinimas, paprastas žmogus niekur teisybės negali rasti, pas valdininkus patekti negali, atsimuša kaip į sieną. Jei kasmet po tūkstantį žmonių nusižudo, tai ką jie iš džiaugsmo, iš laimės? Daugybė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, daugybė apskritai palieka Lietuvą. Sąjūdžio idėjas visi mes žudėm, šiandien jos sutryptos purvyne. Kaip aš galiu linksmai švęsti Sąjūdžio jubiliejų, jei aš negaliu laisvai pasakyti savo minties? O dabar visi po tą purvyną vaikšto ir vaidina savo šalies patriotus. Tai, kaip buvo minimas Sąjūdžio 30-metis, mano nuomone, nebuvo jo pagerbimas, tai buvo veidmainystė. Be to, jei kažkam atrodo, kad kai kuriems Lietuvos žmonėms „prie ruso“ buvo geriau, tai gal tai irgi tema diskusijai. Kaip ten bebūtų, „prie ruso“ ligonines statė, dabar uždaro, mokyklas statė, dabar uždaro. Žinoma, tokių reiškinių priežastys platesnio masto, bet turbūt yra apie ką diskutuoti. O jeigu mūsų valdžia mano, kad Sąjūdžio jubiliejus yra linksmas renginys, ir švęsdami mes nematome tos liūdnosios Lietuvos pusės, tai aš pavadinčiau polka su ragučiais per gedulingus pietus. Man toks požiūris nepriimtinas.

– Tauragės kultūrai, istorijai, krašto paveldui atidavėte 50 metų, dabar valstybės jaučiatės įvertintas? Jei ne paslaptis, iš pensijos išgyvenate?

– Man jau 77-eri. Dėl pensijos niekada nesiskundžiau, mano stažas labai ilgas, tai pensija dabar apie 400 eurų, o kai paskyrė, buvo 230. Kol dviese, užtenka. Valdžia galvoja, kad pridės 20 eurų prie algų ar pensijų, ir žmonės nevažiuos iš Lietuvos. Pinigai, žinoma, svarbu, tačiau klausimą reikia kelti kitą – ar gera man šitam krašte gyventi, ar manęs čia nevaldo baimė? Žmogaus gyvenime yra du poliai – meilė ir baimė. Kuris polis stipresnis, taip ir gyvensime.