Gavus ES finansavimą, sutvarkyta aplinka bei pats šaltinėlis ir koplyčia. Šią vasarą prie šaltinėlio netrūko ir vietinių, ir iš toliau atvykstančių lankytojų.

Ilgus dešimtmečius buvęs dideliu traukos objektu stebuklingu laikomas Višakio Rūdos šaltinėlis Kazlų Rūdos savivaldybėje šią vasarą tapo nesantaikos tarp vietos gyventojų priežastimi. Mat iš tyro vandens šaltinio po rekonstrukcijos jis panašėja į balą. Net ir taip nutikus vietos žmonės sako, kad išsaugos šią vietą kaip praeities relikviją.

Traukos objektas

Višakio Rūdos šaltinėlis labiausiai žinomas savo gydomosiomis savybėmis, todėl laikomas šventu. Apie jo atsiradimą byloja du pasakojimai. Pasak pirmojo, prieš 1700 metus, kai miškai aplink Višakio Rūdą priklausė Sapiegoms, kartą tamsoje miške paklydo Sapiegų miško eigulys. Bandydamas išeiti jis patraukė tiesiai per pelkę  ir brisdamas sušlapo kojas. Laimingai parėjo namo, išsimiegojo. Rytą nuėmus tvarsčius nuo skaudamos vyro kojos, kuri jau keletą metų buvo žaizdota ir niekaip negijo, namiškiai pamatė, kad žaizdos nubalusios, sumažėjusios. Eiguliui šovė į galvą mintis, kad žaizdą bus paveikęs pelkės vanduo. Jis nuėjęs prie pelkės, nusileidęs nuo smėlėto kranto, ir ėmęs dairytis, kur patogiau prieiti. Ir štai pamatė visai netoli kranto iš dugno srovenantį mažytį šaltinėlį. Žmogus pamanė, kad žaizdas geriau plauti švariu vandeniu. Priėjo, nusiplovė. Taip vyras padaręs keletą kartų, ir nepagydomomis laikytos žaizdos užgijo.

Pagal kitą pasakojimą iš kažkokio karo grįžo aklas kareivis. Gerai nematė kelio, tai ėjo, kur pakliuvo. Prisėdęs poilsio prie čiurlenančio šaltinėlio, numalšino troškulį ir nusiprausė. Ir įvyko stebuklas: žmogus staiga praregėjo. Puolęs ant kelių, jis pradėjo melstis, dėkoti Dievui už tokią didelę laimę. Tada jam pasirodė Švč. Mergelė Marija ir liepė apie tai pasakoti žmonėms.

Šaltinėlio kompleksą Višakio Rūdoje sudaro dvi koplyčios. Viena ant kalno, antra žemiau, pakalnėje, ant šulinėlio, iš kurio semiamas vanduo, juo prausiamasi, plaunamos skaudamos vietos. XIX amžiaus pabaigoje statant Višakio Rūdos bažnyčia, buvo nugriauta koplyčia ir iš jos rąstų likučių ant kalniuko, priešais šaltinėlį, pastatyta koplytėlė.

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės nuotrauka

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės nuotrauka

Naujas bokštelis virš šulinėlio įrengtas apie 1927 metus, nupirkta ir nauja Švč. Mergelės Marijos statula. Apie 1979 metus koplyčia buvo nuniokota, nuo vandalų nukentėjo ir statula. Nuolaužos buvo sumestos į šaltinėlio rentinį. Tais pačiais metais koplytėlė buvo ir vėl atstatyta.

Po nepriklausomybės atgavimo vasaromis ši vieta sutraukdavo gausybę lankytojų, keliautojų, turistų, kurie domisi gamtos, kultūros meno, lankomų vietų išsaugojimu. Šaltinėlis buvo tapęs dažna šeimų susibūrimo vieta, traukos objektu žygeiviams, rokeriams, skautams, šauliams. Čia tuokdavosi jaunavedžiai, buvo krikštijami vaikai. Mokyklų bendruomenės dažnai švęsdavo mokslo metų pabaigtuves. Per pačius didžiausius Višakio Rūdoje šv. Baltramiejaus atlaidus prie jo aukojamos šv. Mišios, vyksta gegužinės pamaldos

Per ilgus dešimtmečius koplytėlės, nors ir prižiūrimos, vis tiek iro. Itin blogos būklės pastaraisiais metais buvo koplytėlė, stovinti virš šaltinio. Ji buvo taip sutrešusi, kad bet kada galėjo sugriūti.

Bendruomenės rūpestis

Apie tai, kad vieną iš lankomiausių Kazlų Rūdos savivaldybės objektų reikia tvarkyti ir taip užkirsti kelią galimoms nelaimėms, buvo diskutuojama ne vienerius metus. Tačiau surasti darbų finansavimo šaltinį nebuvo taip paprasta, nes koplyčios ir šaltinėlio teritorija priklausė Višakio Rūdos parapijai. Viltys, kad finansavimo šaltinis bus rastas, nušvito tik po to, kai rūpintis šiuo sakraliniu ir gamtos paminklu ėmė vietos kaimo bendruomenė.

Šį pavasarį Višakio Rūdos kaimo bendruomenę pasiekė džiugi žinia – praėjusiais metais jos parengtas Višakio Rūdos šaltinėlio koplytėlės sutvarkymo projektas gavo Europos Sąjungos (ES) finansavimą – jo įgyvendinimui buvo skirta 2 779 eurai. Dar 306 eurais prie būsimų darbų turėjo prisidėti ir pati bendruomenė.

Anot Višakio Rūdos kaimo bendruomenės pirmininkės Loretos Matusevičienės, tokias išlaidas bendruomenė galėjo sau leisti, todėl projektas buvo įgyvendintas – sutvarkytas šaltinėlio šulinio vidus, įrengta vandens nubėgimo ir paėmimo pompa, restauruotas rentinys, pakeistos laikančiosios konstrukcijos, paruošta aikštelė Švč. Mergelės Marijos statulai pastatyti, atnaujinti stogelyje esantys puošybos elementai.

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės nuotrauka

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės nuotrauka

Parengus dar vieną projektą ir gavus jam ES finansavimą, prie kurio 10 proc. lėšų prisidėjo ir Kazlų Rūdos savivaldybės administracija, buvo sutvarkyta šaltinėlio aplinka – pakeista tvora, klauptai bei suoliukai.

Pasigedo autentikos

Dažnai po Lietuvą keliaujantis ir į Suvalkiją užsukantis vilnietis humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Juozas Banionis VL teigė, kad buvo nustebęs, kai apsilankęs prie Višakio Rūdos šaltinėlio jį rado kiek kitokį. „Šaltinėlio beveik nebuvo, rentinyje – tik bala, iš kurio sklido ne itin malonus kvapas“, – pasakojo jis.

Abejonių J.Banioniui sukėlė ir koplyčios rekonstrukcija, kuria atliekant nežinia ar stengtasi išsaugoti autentiką. „Vietoj ilgus metus stovėjusios Švč. Mergelės Marijos statulos atsirado kažkokia plastikinė skulptūra, o senoji – dingusi“, – kalbėjo istorikas, pastebėjęs, jog tvarkant koplyčią stengtasi tik kad ji gražiai atrodytų, o į autentiką numota ranka.

Vilniečiui istorikui linkęs pritarti ir Višakio Rūdoje, Šaltinėlio gatvėje gyvenantis Karolis Ališauskas. Pasak jo, jam ši vieta itin brangi, nes prie šio šaltinėlio jie susituokė su žmona Artūre.

„Ne tik nėra išsaugotas autentiškumas, bet ir dėl neišmanymo padarytas kičas, ir dar nekokybiškas. Dabar ten, kur turėtų trykšti šaltinis, jau yra ne šaltinio versmė, bet tyvuliuoja lietaus vanduo, nešvarus, smirdantis. O žmonės vis dar važiuoja, tikėdamiesi čia rasti gydomųjų savybių turinčio šaltinio vandens. Tokio tikrai jau nėra“, – VL tikino K.Ališauskas.

Anot jo, gali būti, kad taip nutiko dėl to, jog šaltinėlio rentinį ir koplyčią remontavę meistrai tiesiog užbetonavo šaltinio vagą. Ir dabar šaltinio vanduo nuteka kažkur kitur, bet ne į specialiai įrengtą šulinį. Be to, K.Ališausko teigimu, jam nelabai suprantama, kodėl visas šaltinėlio koplyčios remontas darytas naudojant vos ne pačias pigiausias medžiagas, nesistengiant, kad tai, kas daroma, išliktų kuo ilgiau.

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės nuotrauka

Prieš rekonstrukciją šaltinėlio būklė kėlė žmonių nepasitenkinimą. Višakio Rūdos kaimo bendruomenės nuotrauka

„Gal bendruomenė prieš įgyvendindama sumanymą galėjo kreiptis į miestelio visuomenę, juolab kad gyventojų čia nėra daug, ir paklausti jų nuomonės, kaip ir ką reikėtų daryti, tvarkant šaltinėlio koplyčią. Sužinoti tikrų specialistų nuomonę. O ne elgtis taip, kaip dabar, kai viskas buvo daroma paskubomis. Tik atsitiktinai pamatę, kaip kreivai ir šleivai dirba pasamdyti žmonės, privertėme kai kurias dar pataisomas klaidas ištaisyti, kitaip vaizdas būtų buvęs dar blogesnis“, – pasakojo K.Ališauskas.

Norėjo kaip geriau

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės pirmininkė L.Matusevičienė aiškino nesutinkanti su bendruomenei bei jai metamais kaltinimais. Esą nebuvo taip, kad rengiant projektą nebuvo tartasi su bendruomenės nariais. „Aš nenusimanau statybiniuose reikaluose, todėl parengiau tik pristatomąją projekto dalį, o techninę dalį rengė kiti bendruomenės nariai, kurie tuose reikaluose nusimano“, – aiškino ji.

Be to, pasak jos, projektas buvo pateiktas susipažinti ir paveldosaugininkams, nors Višakio Rūdos šaltinėlis bei jo koplyčios ir nėra saugotinas kultūros paveldo objektas. L.Matusevičienė neslėpė, jog dėl kilusio konflikto su keletu kaimo gyventojų ji jau sulaukė daugybės tikrintojų iš Kultūros paveldo departamento, Nacionalinės mokėjimo agentūros bei kitų institucijų, tačiau jie didelių priekaištų bendruomenei neturėjo.
L.Matusevičienės įsitikinimu, Višakio Rūdos šaltinėlio atnaujinimo projektas yra pavykęs, ji sutiko tik su vienu priekaištu, kad po atnaujinimo dingo šaltinėlio vanduo. Mat ir pati įsitikino, kad jis – kažkoks nešvarus ir dvokiantis. Tačiau, pasak jos, čia gali būti kalta ne rekonstrukcija, o tai, kad ši vasara buvo labai sausa ir vandens lygis visur yra labai nukritęs.

VL kalbintas buvęs Višakio Rūdos klebonas Vidmantas Striokas teigė, kad senoji Švč. Mergelės Marijos skulptūra niekur nėra dingusi – ji saugoma Višakio Rūdos bažnyčios muziejuje. „Ši skulptūra į Višakio Rūdą buvo atkeliavusi sovietmečiu iš Šakių rajono. Prieš pastatant dovanotą skulptūrą į koplyčią, ji visa buvo pripildyta betono, todėl tapo labai sunki. Be to, ją jau reikėjo restauruoti, o tai sudėtinga. Todėl buvo pasirinktas kitoks problemos sprendimas“, – aiškino V.Striokas apie jau ne kartą įvairiais laikotarpiais keistą šaltinėlio Švč. Mergelės Marijos skulptūrą.

Pasak jo, išpjauti keletą senų, ligotų medžių buvo ryžtasi dėl to, jog jie augo labai arti koplytėlės ir kėlė jai pavojų – galėjo bet kada ant jos užvirsti. Todėl esą nebuvo kito pasirinkimo.

Ne savivaldybės rūpestis

Mantas Varaška, Kazlų Rūdos savivaldybės meras

Man konfliktinė situacija Višakio Rūdoje žinoma, bet mes tikrai į tai nesikišame, nes tai buvo ne mūsų programa – ne mes finansavome šaltinėlio pertvarką. Nemanau, kad ir pati bendruomenė dabar tą konfliktą turi išsispręsti, tai padaryti turi ta institucija, kuri finansavo. Tegul jie ir sprendžiasi. Jeigu būtų mūsų atsakomybė, mūsų lėšos, tada spręstume mes.

Aš buvau nuvykęs apžiūrėti to Višakio Rūdos šaltinėlio. Nemanau, kad viskas yra gerai, bet tai nėra mūsų skirtos lėšos. Vertinant aplinkos sutvarkymą, kažkokių didelių klausimų nekilo.

Išnykimo pavojaus nėra

Violeta Kasperavičiutė, Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėja

Šaltiniai su ten esančiais statiniais (koplyčia, akmuo ar kt.), kurie atitinka kultūros paveldo vertybei keliamus reikalavimus, tai yra, turi legendą, kad yra stebuklingi ar apie juos yra žinoma kita reikšminga informacija, gali būti teikiami įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tačiau šiuo metu objektai į jį įrašomi tik jeigu jiems kyla išnykimo ar sužalojimo grėsmė. Kalbant apie Višakio Rūdos šaltinėlį, galima būtų apie jį rinkti medžiagą ir, jei ji svari, teikti Vertinimo tarybai svarstyti klausimą dėl įrašymo į Kultūros vertybių registrą. Bet iš esmės jam sunaikinimo pavojus ar kitoks sužalojimas negresia, koplyčiomis rūpinasi bažnyčia, tad nežinau, ar šiuo atveju būtų tikslinga pradėti įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūrą.