Aldonos Norkuvienės paveiksluose atgyja metų laikai. Šiame – žiema lyg iš atviruko.

Iš Kriukų apylinkių (Joniškio rajonas) kilusi, Šiauliuose gyvenanti Aldona Norkuvienė prieš metus, artėjant vaikaičio vestuvių metinėms po daugelio metų į rankas paėmė pieštuką ir ranka popieriaus lape pagal pavyzdį nuotraukoje išvedžiojo sutuoktuvininkų poros portretus. Darbas jaunai šeimai patiko ir jie po kurio laiko močiutei įteikė molbertą bei akrilinių dažų rinkinį, ragindami pomėgio neužmesti. O prasidėjus karantinui moteris dovaną išsitraukė ir vis dažniau prie jos prisėda. Per šiuos metus ji nutapė jau 14 peizažų, portretų, abstrakcijų, iš kurių net septyni darbai sulaukė pirkėjų.

Mieli gamtos vaizdai

Neseniai Aldona Norkuvienė keletą savo tapytų darbų įkėlė į socialinio tinklo grupę „Žagarė“. Tai – peizažas su vingiuojančiu keliuku link miško mėlynos juostos tolumoje, keletas pušaičių ir medinis namelis lyg iš kurio nors regiono Rumšiškių etnografinės sodybos, tai – aukštaūgiai rudeniškomis spalvomis apsigobę medžiai ir jų regimas atspindys vandenyje, o viename darbe, kuriame vyrauja raudona ir juoda spalvos, išryškėja lyg iš nakties gelmių išnyrantis moters veidas, kurio žvilgsnis susiduria su nykstančiu vyro profiliu.

Po įdėtais nufotografuotais piešiniais pasipylė komentarai: „Nuostabūs darbai!“, „Labai gražūs paveikslai“, „Talentas yra talentas. Jo nepaslėpsi“.

Vėliau A. Norkuvienė redakcijai atsiųs ir daugiau savo tapybos: lyg pagal žinomą pasaką aplink ropę trypinėjančius bobutę ir senelį, vakarėjančio dangaus žarose plūduriuojančią valtį, pavasarinę žiedais apsipylusios obels šakelę, sniege lakstančių zuikių pulkelį, o kitur – gudragalvę lapę, iš kaimiečio vežimo pakeliui išmėčiusią sugautų žuvų krūvelę ir taip apsirūpinusią maistu.

Piešiniai jaukūs, paprasti, suprantami, kažkam gal primenantys vaikystę, kai sniego būdavę iki pažastų, kai kam – tiesiog mielų kadaise matytų animacinių filmų iliustracijos.

Aldona Norkuvienė tapyti niekur nesimokė, tiesiog prisiminė sugebėjimus iš mokyklos laikų. Asmeninio albumo nuotr.

Tapyti niekur nesimokė

Aldona Norkuvienė nustebina į klausimą, kada iš tiesų pradėjusi tapyti ir kas išmokė, atsakydama: „Niekas. Esu savamokslė. O pradėjau per karantiną, kai niekur nebeišeinu iš namų ir reikia ko nors imtis, juk negali visą laiką tik pro langą žiūrėti.“

Vėliau šį atsakymą ji praplečia: „Prieš porą metų įvyko anūko Viktoro ir jo išrinktosios Mildos vestuvės, o 2019-aisiais jie vėl pakvietė paminėti pirmųjų metinių. Galvojau: kažko brangaus nenupirksiu, tad nupiešiu portretus. Pieštuku iš fotografijos perkopijavau, padidindama vaizdą ir šiek tiek pakeisdama, priartindama vieną prie kito. Tai buvo staigmena. Po kiek laiko mano gimtadieniui jie atvežė savo dovaną – molbertą, dažų dėžutę ir pasakė: „Močiute, piešk!“ Ką aš čia piešiu, juk ne kokia dailininkė. Bet pavasarį prasidėjo karantinas ir tarsi savaime vieną dieną į rankas paėmiau teptuką. Pirmąjį paveikslą perkopijavau, radusi patinkantį vaizdelį internete: ežeras, vakaras, medžiai rūke, matyti žmonių siluetai prie laužo, valtis pakrantėje. Netikėtai pavyko. Tos sėkmės pastūmėta dirbau toliau. Kartais į vieną darbą sukomponuoju vaizdus iš matytų dviejų trijų paveikslų, kartais kažką papildomai savo pridedu. Iš viso per šiuos metus nupiešiau 14 paveikslų.“

Negana to, 78-erių metų savamokslė tapytoja net pusę savo darbų – septynis – pardavė! Sako, kartais įdedanti kur nors feisbuke, žmonės pamato, teiraujasi. Jei patinka, nuperka.

Aukštaūgiai rudeniškomis spalvomis apsigobę medžiai ir jų regimas atspindys vandenyje – kaip tikrovėje.

Brolis galėjo būti dailininkas

Iš kur tokie gebėjimai, jei moteris niekada gyvenime nesimokė piešti?

„Nežinau. Man dar mokykloje sekdavosi, sulaukdavau iš dailės mokytojos pagyrimų. Vyresnysis brolis Edmundas irgi tam gyslelę turėjo, manau, jis galėjo tapti dailininku, bet pasirinko medžio apdirbimą. Tad vėliau yra ne vieną skulptūrą išdrožęs. Pamenu tokį medinuką–žmogų su knyga, einantį į mokyklą, – pasakoja savamokslė tapytoja. – Kadaise dar jaunystėje jis iš nuotraukos nupiešė savo mylimos mergaitės portretą. Aš nusižiūrėjusi po kelerių metų savo mylimajam tokį pat siurprizą irgi buvau padariusi. Tik tada paprastu pieštuku ant popieriaus.“

Dabar moteris tapo ant drobės nedidelio formato 30×40 centimetrų darbus. Prie vieno užtrunka apie savaitę: neskuba, spalvas derina, vis kažką pataiso, kol patinka.

Aldona Norkuvienė kilusi nuo Blauzdžiūnų (Kriukų seniūnija Joniškio rajone), iš dabar jau nebesančio Gailiūnėlių kaimo, iš kurio jų šeima paskutinė ir išsikėlė. Dabar ten belikę tik ariami laukai. Kažkada jos šviesaus atminimo brolis, tas pats Edmundas, ten surado puodelio ar lėkštės šukę, kurią įsirėmino, kad primintų namus.

„Kol yra ten žemės, kiek daugiau nei šeši hektarai, kuriuos nuomoju, jaučiuosi, kad turiu teisę atvažiuoti“, – su ilgesiu kalba garbaus amžiaus moteris.

Tai buvo pirmasis Aldonos Norkuvienės tapytas paveikslas, internete rasto darbo kopija, po maždaug 60 metų paėmus į rankas teptuką.

Buvo nelengvas gyvenimas

Užaugo Aldona Norkuvienė keturių vaikų šeimoje – buvo du broliai ir dvi seserys. Vienos sesės ir vieno brolio jau nebėra.

Moteris prisimena: kai augo, buvo nelengvas pokario metas, negalėjai turėti visko, ko norėjosi, kartais ir dabužių trūkdavo. Tėvai du brolius jau buvo išleidę studijuoti, kai ji baigė mokyklą, tad gerai pagalvojusi ji nusprendė niekur kurį laiką nestoti, o eiti dirbti į kolūkį.

„Niekas manęs nevertė – nei aplinka, nei tėvai. Iš dalies tokį pasirinkimą lėmė ir tai, kad nežinojau, ką iš tikrųjų norėčiau studijuoti. Tad trejus metus plušau žemės ūkyje – eidavome su mama burokų ravėti, grūdus valyti, ir melžėjas pavaduodavau, kai susirgdavo. Taip pat ir kolūkio skaitykoje kurį laiką dirbau, ir sekretore, išmokau mašinėle spausdinti. O po trejų metų nusprendžiau, kad ilgiau tempti negalima, nes pamiršiu, kokias žinias mokykloje įgijau, ir įstojau į technikumą Vilniuje, tapau prekių žinove.“

Nors profesiją pasirinko toli nuo meno, tačiau gyvenime jį mėgo. Studijuodama sostinėje aplankė muziejus, įvairias parodas, kur mėgdavo eiti viena. O po apylinkes jau klajodavo su draugėmis.

Savo ir šeimos gyvenimą ji aprašė ir paruošė savilaidos knygelę, kurią padaugino ir septynis egzempliorius išdalino vaikams, kitiems artimiesiems.

„Kai ką nors pasakodavau, vaikai nelabai klausydavosi. Tad norėdama, kad ta praeitis nedingtų su visam iš atminties, surašiau. O dabar jie skaito“, – sako A. Norkuvienė.

Loreta RIPSKYTĖ