Vyriausiojo Lietuvos senelio Kalėdos titulą A. Bagdonas gavo prieš 21 metus. Asmeninio archyvo nuotr.

Vyriausiasis Lietuvos Senelis Kalėda Arvydas Bagdonas turi daugybę talentų: jis profesionalus dailininkas, pedagogas, aktorius, renginių vedėjas, be to, daugiavaikis tėvas. Per 45-erius „seneliavimo“ metus jis taip suaugo su savo įvaizdžiu, kad šį įspūdingo stoto, griausmingo balso ilgabarzdį vyrą pažįstami ir vasarą vadina Kalėda. Ištisus metus jis aplinkiniams stengiasi kurti šventę, bet Kalėdų laukia nekantriau už vaikus.

Kailinių kolekcija

Vyriausiojo Lietuvos Senelio Kalėdos titulą A.Bagdonas gavo prieš 21 metus, Vilniaus etnokultūros centro konkurse įveikęs daugybę varžovų. Laplandijos Kalėdų Senelis atskridęs į Lietuvą šį titulą suvirtino specialiu įsaku, išguldytu lapių kalba.

Vaidinti svarbiausią žiemos švenčių personažą Arvydas pradėjo dar besimokydamas Rokiškio vidurinėje (dabar – Rokiškio J.Tumo-Vaižganto gimnazija), kuri šiemet švenčia 100 metų įkūrimo jubiliejų. Ta proga savo mokyklai jis padovanojo vertingą paveikslą „Žaisliukas“.

Nepamirštamą įspūdį padaro įspūdingas Senelio Kalėdos stotas, žemas, įtaigus balsas, ilga barzda, o svarbiausia – mokėjimas improvizuoti, nuoširdžiai bendrauti su mažu ir senu, neišsenkanti fantazija ir humoras. Įspūdingi ir jo šventiniai apdarai.

„Turiu net devyniolika skirtingų kailinių. Į tą pačią vietą kasmet einu vis su kitais. Naujausi – iš balto avikailio, juos pasiuvo auksarankė Panemunėlio (Rokiškio r.) siuvėja Beata Karolienė. Žinoma, po kailiniais tenka paprakaituoti, juk ne tik dovanėles daliju – su vaikais šoku, dainuoju, groju armonika, kuriai jau pusė amžiaus. Užtat per šventes numetu svorio“, – griausmingai kvatojasi jau 45-erius metus „seneliaujantis“ ir tuo besimėgaujantis vyras.

A.Bagdonas – profesionalus dailininkas, baigęs Dailės akademiją.  Asmeninio archyvo nuotr.

A.Bagdonas – profesionalus dailininkas, baigęs Dailės akademiją. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak A.Bagdono, sovietmečio „Diedui Morozui“ jis pavydėjo tik vieno – jį visada lydėdavo graži Snieguolė. „Bet aš turiu šaunią Kalėdų Bobutę – žmoną Sigitą, kuri dirba gydytoja. Šiemet gruodžio 10 dieną mudu atšventėme santuokos 35-metį. Manoji Kalėdienė man numezgė šiltas raštuotas kojines ir dailias riešines, kurioms reikia ypatingo kruopštumo, nes ant siūlo veriami spalvoti karoliukai“, – žmonai pagyrų negailėjo Arvydas.

Bagdonai užaugino tris sūnus ir dukrą, vyriausiasis Saulius padovanojo ir du anūkus. Arvydas jau turi pamainą – Saulius, baigęs filosofijos mokslus, yra populiarus renginių vedėjas, paveldėjęs iš tėvo artistiškumą ir įtaigų, žemą balsą.

Nepamirštamos Kalėdos

Jau aštuonerius metus Lietuvos Senelio Kalėdos rezidencija įsikūrusi Trakuose, čia vyksta daug smagių kalėdinių renginių. Tačiau visą gruodį Senelį galima sutikti bet kuriame Lietuvos mieste. Kalėda tvirtina, kad jam niekada neteko pas vaikus įlipti ar dovanėles mesti per kaminą. Tik kartą pro jį bandė išlipti.

„Kalėdų švenčių įkarštyje turėjau pasirodyti Rokiškio krašto muziejuje. Atvykau į administracines patalpas, o sargas to nežinojo ir užrakino duris. Man jau skambina: „Seneli, laukiam tavęs“, o aš sakau: esu čia pat, bet tupiu užrakintas. Tai, sako, daryk ką nors, visi tavęs laukia. Na, sakau, bandysiu išlipti per kaminą, nes ant langų – grotos. Gerai, kad spėjo atrakinti, nes būčiau išgriovęs kaminą ir visas suodinas išlipęs ne baltais, o juodais kailiniais“, – griausmingu juoku vėl pratrūksta Arvydas.

Lietuvos Senelio Kalėdos rezidencija įsikūrusi Trakuose, čia vyksta daug smagių kalėdinių renginių. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos Senelio Kalėdos rezidencija įsikūrusi Trakuose, čia vyksta daug smagių kalėdinių renginių. Asmeninio archyvo nuotr.

Nepamirštama šventė vyko Santaros Neišnešiotų kūdikių skyriuje, kai Seneliui Kalėdai medikai ir jų mamytės leido vaikučius paimti ant rankų – vos 700 gramų sveriantys mažyliai tilpo Seneliui į delną, o po jo apsilankymo visi priaugo reikiamo svorio ir buvo laimingai išrašyti iš ligoninės.

Siūlomų vaišių Kalėda griežtai atsisako – ne todėl, kad jo diena būtų suplanuota valandomis, o todėl, kad jo principas – „seneliauti“ be alkoholio. Kartą viename darželyje sutiktą Senelį, kuris pasigyrė, kad jau įkalė burnelę ant drąsos, sugėdino:

„Sakau jam: seneli, kur tu eini – į frontą, kad pritrūkai drąsos? Su vaikais nereikia drąsos, tik nuoširdumo.“

Atrado tapybos techniką

A.Bagdonas – profesionalus dailininkas, baigęs Dailės akademiją. Arvydo paveikslai linksmi, gyvi, mirgantys ryškiomis spalvomis, atspindintys autoriaus būdą. Jis teigia atradęs daugiasluoksnę tapybos techniką, kuri paveikslui suteikia virpėjimą – žiūrint atrodo, kad vaizdas ant drobės juda.

„Savo stilių atradau, kai atsisakė dešinė ranka – dėl užspausto nervo kamavo skausmas, nebeliko jėgos. Tapyti teko trumpais, lengvais potėpiais. Dabar ranka atsigavo, bet tapybos technika liko“, – aiškina menininkas.

Arvydas dažnai dalyvauja dailės pleneruose, rengia parodas. Ir šį rudenį Rokiškio krašto muziejuje vyko jo personalinė tapybos paroda. Nepraleidžia ir tradicinių Rokiškio langinių tapybos plenerų, kuriuos organizuoja dailininkas Arūnas Augutis ir Nida Lungienė. Šiemet jau 14 kartą dailininkai šio Rytų Lietuvos miesto gyventojų namus papuošė originaliai tapytomis „lunginyčiomis“. Arvydas aktyviai dalyvauja ir Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ renginiuose.

Skėmų plenerai

A.Bagdonas jau dvidešimt metų organizuoja dailės, skulptūros, kalvystės ir medžio drožybos plenerus Skėmų socialinės globos namuose. Profesionalūs menininkai ir tautodailininkai šiuos namus išpuošė meno kūriniais, sukurtas skulptūrų parkas, išdabinta Skėmų koplyčia, Arvydas nutapė Kryžiaus kelio stotis.

„Mano idėją palaikė šių globos namų direktorius Gintaras Girštautas. Ten dirba ir mano sesuo Daiveta. Sakau, noriu jūsų baltas sienas sugadinti, apteplioti. Skėmams kasmet dovanojame meno kūrinių, į kūrybos procesą įtraukiame ir jo gyventojus – senelius bei neįgaliuosius. Per plenero uždarymą jie ir patys turi progą tapyti. Globos namų gyventojai kaip vaikai – geros širdies, nuoširdūs, nors likimo nuskriausti… Yra vienas vaikinas, kuris neturi abiejų rankų, bet taip nori piešti, kad teptuką laiko burnoje. Nutapiau jo gražų portretą, nepabrėždamas luošumo, bet jo motina supykusi sulaužė tą paveikslą, esą nesityčiokite iš vaikų. Man buvo skaudu, daugiau nebepiešiu tų žmonių, o buvau sumanęs nutapyti jų galeriją, – mena dailininkas nemalonų įvykį. – Jie labai jaučia meną, mato grožį. Kartą koridoriuje, kurio siena papuošta freska, sutikau senelį. Jis prasitarė einantis pas gydytoją, nes suskaudo galvą. Sustojome, apžiūrėjome freską , pašnekėjome, tada jis ir sako: „Tai jau neisiu pas gydytoją – nebeskauda galvos.“ Toji freska nutapyta prieš keliolika metų, bet iki šiol joje nėra nė menkiausio įbrėžimo – taip ją saugo ir brangina globos namų gyventojai. Jiems esu dovanojęs ir televizorių bei karaokės centrą.“

Tapė barzda

Arvydas teigia mėgstantis žaisti stalo tenisą, smiginį – tai lavina reakciją, stiprina riešą. O tapybai susikaupia medituodamas savo atrasta technika: ant baltos drobės nupiešia žalią tašką akių lygyje ir atsisėdęs ilgai į jį žiūri.

„Išeini iš realybės, dingsta mintys, tampi kaip ta balta drobė, o taškas iš žalio virsta raudonu – pasikeičia sąmonė. Medituoju anksti rytą, kai namuose tylu, ramu, paskui kartais einu tapyti, jei įkvėpimas ateina, arba vėl griūnu miegoti“, – kūrybos proceso ypatumus atskleidžia menininkas.

Arvydas vadovauja Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Jaunystė“ dailės būreliui, kurio narius moko tapyti.

„Į būrelį ateina tie, kurie tikrai nori tapyti, yra labai gabių vaikų. Prieš Kalėdas jiems labai patinka, kai pasirodau su balta barzda. Per vienas Kalėdas juos nudžiuginau šventine pamoka – padariau performansą: baltais dažais nutapiau paveikslą ne teptuku, o barzda, vėliau išdalijau jiems dovanėles. Džiugu, kad tokius mano šėliojimus palaiko klubo direktorius ir geras tapytojas Viktoras Šocikas. Net Dailės akademijos studentai kartais ateina į mano pamokas“, – pasakojo dailės pedagogas.

Dailininkas A. Bagdonas tapo originalius paveikslus, kuria freskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkas A. Bagdonas tapo originalius paveikslus, kuria freskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Vaidino filmuose

Impozantišką Arvydo stotą ir aktoriaus talentą pastebėjo ir kino kūrėjai. Net dešimtyje užsienio filmų jis vaidino antraplanius vaidmenis, atmintyje liko nepakartojami įspūdžiai.

„Šį lapkritį skandinavų filme vaidinau vikingą – dvi dienas mojavau kardu. O Izraelio filme „Elgetų karalius“ vaidinau plėšiką. Teko grumtis su pagrindinio vaidmens atlikėju, o jis smulkus vyrukas, kai jam kirtau, nudribo kojomis į viršų. Dublio nereikėjo kartoti. Po filmavimo atsiprašiau aktoriaus, gal per smarkiai užvožiau, o jis sako: „Nieko baisaus, svarbu, kad manęs neužmušėte.“

„Elgetų karaliuje“ dar vaidinau… tiesiog pilvą: ant mano pilvo pritaisė dirbtinį pilvą, pilną „kraujo“ – sulčių, ir jį prakirto kardu… Kadangi buvo vasaros pabaiga, po filmavimo mane apipuolė debesis vapsvų, teko nešti kudašių, bet nė viena nespėjo įgelti….

Seriale „Karas ir taika“ vaidinau puošniais šventiko drabužiais apsirengusį popą. Po filmavimo priėjo viena moteris ir man kaip tikram popui pabučiavo ranką. Sakau, ponia, aš nesu tas, kas esu. Ne, jūs tikras, aš matau, – neatstojo ši, tad man teliko ją palaiminti : „Idi s mirom, doč moja“, – įdomius nutikimus porina aktorius mėgėjas.

Tėvai nori pasipuikuoti

Dar lapkritį Kalėda pradeda gauti vaikų laiškus. Kartais jie prašo ne tik dovanėlių, bet ir „kad tėtis su mama sugrįžtų iš užsienio“, „kad mama pasveiktų“. Senelį ypač sujaudino vienos paauglės laiškas. Ji rašė, kad daugiau negalinti gyventi namuose su geriančiais tėvais. Kalėda aplankė tą mergaitę su dovanomis ir pasirūpino, kad ji būtų perkelta kitur. Kitas berniukas parašė, kad labai ilgisi tėčio, gyvenančio su kita šeima, ir trokšta, kad šis nors per Kalėdas jį aplankytų. Senelis nepatingėjo, paskambino tam tėčiui ir perdavė sūnaus norą.

„Kartais gaunu labai keistų laiškų: štai viena mergaitė prašo kompiuterio, o jos feisbuko profilyje pamačiau, kad tai mergaitei jau 60 metų“, – stebisi Kalėda.

Senelis teigia, kad šventės negali suplanuoti iš anksto. Vaikams dovanėles paprastai nuperka tėvai, bet pasitaiko, kad vienas kitas lieka be dovanos – Kalėdai tenka teisintis, kad maišas praplyšo ir dovanėlė iškrito. Bet jis visada turi paguodos prizų – firminių atvirukų, saldainių, suvenyrų. Ir vaikai jam dovanoja piešinėlių, rankdarbių, savo keptų skanėstų. Drąsiausi pypliai bando įsitikinti, ar senelio barzda tikra, išdrįsta ją patampyti (išduosiu paslaptį – ne visai tikra: gruodį jis savo tamsią barzdą nusidažo žilai specialiais akrilo dažais).

Kalėda apgailestauja, kad visuomenė pasidarė vartotojiška, kai kurie tėvai nori pasipuikuoti, lepina vaikus brangiomis dovanomis, bet ne dėmesiu.

„Esu už tai, kad visiems darželio grupės ar klasės vaikams Kalėdų Senelis atneštų vienodas dovanėles, – įsitikinęs Kalėda. – O jei tėveliai nori vaikui nupirkti brangią dovaną, tegul vaikas ją randa namuose po eglute. Vaikučiai labai jaučia nelygybę, tenka jiems ir ašarėles šluostyti. Vaikui atrodo, kad jei kitas gavo geresnę dovanėlę, jis vertesnis, geresnis. Man svarbiausia – kad visi džiaugtųsi švente. Ne tik vaikai. Štai neseniai ateinu prie savo automobilio – įbrėžtas bamperis. Kaltininkė mergina laukia, sako, esu kalta, gal pildyti deklaraciją? Sakau jai: „Et, smulkmena, juk čia metalo gabalas, neverta dėl to nervintis.“ Įteikiau jai atviruką, palinkėjau smagių švenčių ir džiugiai atsisveikinome.“