Rubrika

Senos sodybos prieglobstyje primintas vilnos ir lino kelias

Prisiminimuose, kuriuos saugome iš vaikystės, – ne tik mamų, močiučių pasakos, įvairios istorijos, dainos, bet ir darbai, amatai, kurie pamažu gal ir nueitų užmarštin, jei niekas jų negaivintų. Lapių bendruomenės centras, parengęs projektą „Vilnos ir lino kelias: nuo senovės kuršių iki šių dienų lietuvių buities“, kartu su Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriumi sekmadienio popietę pakvietė į lino kelio, vilnos vėlimo, verpimo ir audimo edukacijas, kuršių istorinio kostiumo pristatymą beveik šimtametėje Gintauto Rusteikos sodyboje „Prie šaltinio“.

Ir vaikams, ir tėvams

„Vaikystėje man didžiulį įspūdį paliko žydinčių linų laukas. Apie tai pasakojau savo vaikams, ir šiandien atvažiavome į šventę Lapiuose, kad jie daugiau sužinotų apie linus, pamatytų, kaip kerpama avis, kaip verpiama vilna“, – sakė verpiančią savo močiutę prisimenanti Inga iš Kalniškės kaimo, mėgstanti edukacinius renginius. Į šventės dalyvių būrį įsiliejo ir savaitgalį G. Rusteikos sodyboje svečiavęsi vilniečiai. „Vakar dalyvavome žygyje Klaipėdoje. O šiandien mums labai pasisekė, jog esame čia, kur buriasi žmonės įdomiai veiklai“, – sakė svečiai.

Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriaus renginių organizatorius Aurimas Rapalis, į susirinkusiuosius kreipęsis žemaitiškai, ragino ne tik akis paganyti, bet ir dalyvauti edukacijose, dainuoti ir šokti kartu su Gargždų kultūros centro folkloro ansambliu „Cyrulelis“.

Jaukioje sodyboje sumargavo austos vilnonės skaros, juostos, kurias atsivežė kuršių genties rekonstrukcijos klubas „Pilsots“, ir vaikai, ir suaugusieji susidomėję lietė ant senos klėties sienų kabančius lininius rankšluosčius, kuriuos prieš daug metų išaudė tų namų šeimininkė Gintauto močiutė, jos megztus lininius marškinius ir, žinoma, linų pėdus. Ne tik vaikų dėmesį traukė avių porelė, veltinėmis šlepetėmis papuoštame gardelyje. Kai Roaldas Žiūra vieną iš jų ėmė kirpti, apspito ir tie, kurie nebuvo matę, kaip kerpama akis, ir tie, kurie prisimena iš vaikystės. Šalia įsikūrusi vilnos vėlėja kvietė nusivelti riešines, verpėja – išbandyti verpimą rateliu, mezgėja – pasimatuoti raštuotas pirštines ir kitus mezginius iš vilnos, o pakvipus laužo dūmui, Lapių šeimininkės pažadėjo visus sušildyti ir pasotinti avienos šiupiniu.

Apipinta legendomis

„Legenda byloja, kad Nojaus laive buvo kaimenė avių ir jos trindamosi viena į kitą vilnų primėtė, sumynė, o Nojus pamatė, kad vilna – kaip kilimas. Tai ir laikoma vilnos kelio pradžia“, – intrigavo kuršių genties rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ vadovė Irma Šimkienė. Kad avių vilna yra visokia – prie odos labai minkšta, tad iš jos verpiami minkšti siūlai, o kita šiurkštesnė, – galėjo įsitikinti visi, kai buvo nukirpta avelė. „Iš šiurkščios vilnos gamino ne tik maišus, naudojo ir prastesniems drabužiams, o skandinavai audė bures. Jos buvo tvirtos, atlaikydavo audras. Beje, verpimo ratelis atsirado vėlesniais laikais, o kuršiai verpdavo verpstuku, – pasakojo Irma. – Verpimas buvo tik moterų darbas, išskyrus Egipte. Ten šį amatą iš moterų buvo „pavogę“ vyrai. Tai jie laikė Dievų duotu amatu. Senosios dievybės, kurios lėmė likimą, visos buvo su verpstukais. Jos verpė gyvenimo siūlą ir nuspręsdavo, kokio ilgumo jis bus ir kada bus nukirptas.“

„Pilsots“ narės pademonstravo vikingų periodo, maždaug XI amžiaus stakles, kuriomis buvo audžiama stovint. Siūlas jose įtempiamas akmenimis. Norintieji galėjo išbandyti juostų audimą kaladėlėmis. „Kuršių laikotarpiu buvo tik vytinės juostos. Jos skirtos ne tik praktiniams tikslams, kam nors parišti, surišti. Anksčiau juostos turėjo ir simbolinę reikšmę. Vaikui reikėjo vardynoms nuausti juostą, kuri lydėtų iki vestuvių, o per vestuves ja buvo surišamas nuometas“, – atskleidė klubo „Pilsots“ narės.

Nuo sėjos – iki drobės

Ar girdėjote, kada dangus ant žemės nusileidžia? Kai linai pražysta. Bet kur šiais laikais tą nusileidusį dangų bepamatysi? Vis dėlto jo lopinėlį kas vasarą atrasime Lapiuose, kur linų pasėja lapiškiai, kad patys pasidžiaugtų ir kitus pradžiugintų. „Lino kelelis nuo sėmens iki drobės yra be galo ilgas, dar vadinamas lino kančia. Mūsų protėviams linas buvo labai brangus, nes jis ir rengė, ir dengė, ir maitino, ir gydė, todėl tiek daug dainų apie liną“, – pasakojimą apie linus pradėjo lapiškė Danutė Kundrotienė. Jai pritarė vyras Antanas: „Pirktų drabužių, kai buvau vaikas, beveik nebuvo. Atsimenu, kaip mama verpdavo linus, ausdavo drobes. Gegužės pradžioj linus sėdavo, rudenį raudavo, į gubas statydavo, kad išdžiūtų, paskui mirkydavo tvenkiny (linmarkoj) savaitę, kad stiebelių žievelė atšoktų, tada į džiovyklą veždavo.“ Antanas prisipažino, kad iš visų su linais susijusių darbų jam patikęs linų mynimas, bet tais laikais jau dirbdavo su mašinomis. Patikdavo ir virves vakarais iš pakulų sukti kartu su tėvu, bet labai nuobodu būdavę kedenti linų pluoštą. Kam kantrybės nepritrūko, tas čia pat Antano pamokytas išsikedeno saujelę linų, senais vytuvais pabandė nuvyti virvę, o pasiklausęs audėjos Zitos Paulikienės pasakojimo apie audimą įsitikino, kad lino kelias – ilgas ir sunkus.

---

• Manoma, kad linai Lietuvoje auginti apie 4 000 metų. Pagal šios kultūros auginimą Lietuva iki 1940 m. užėmė trečiąją vietą pasaulyje po Rusijos ir Lenkijos. Tarpukario Lietuvoje daug linų buvo eksportuojama. Lietuviškas linas labai vertintas Prancūzijoje, kuri iki šiol tebėra laikoma Europos linininkystės lydere. Linininkystės aukso amžius Lietuvoje – tarpukario laikotarpis: 1939 m. linų plotai užėmė beveik 100 tūkst. ha. 1924–1927 m. linų eksportas sudarė 29,3 proc. biudžeto pajamų. 2003 m. linų plotai siekė 9,8 tūkst. ha.
• Kuršiai (latv. kurši, lot. currene), vakarų (pasak dalies tyrinėtojų – rytų) baltų tauta, nuo VII a.-VIII a. iki XVII a. I pusės gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, dab. Latvijos vakaruose (Kurše) ir Lietuvos šiaurės vakaruose (iš pradžių – kone pusėje dab. etnografinės Žemaitijos, nuo X a. ar XI a. – tik maždaug iki pietinės Klaipėdos–Kulių–Plungės–Telšių–Mažeikių linijos). Dabar Lietuvoje kuršiškų žemių dalyje yra šie miestai ir miesteliai: Klaipėda, Nida, Palanga, Šventoji, Skuodas, Mažeikiai, Dovilai, Gargždai, Kuliai, Plungė, Kretinga, Žemaičių Kalvarija, Salantai. Rytinis pakraštys nėra aiškus, nors, kaip manoma, Alsėdžių, Sedos, Telšių, Viekšnių apylinkės buvo apgyvendintos kuršių genties žmonių.

Laima ŠVEISTRYTĖ