LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Klaipėdietis Sigitas Poškus laikomas vienu savičiausių ir įdomiausių šiuolaikinių vaikų rašytojų. Jo žaismingi, sąmojingi, kartais keisti, bet šviesūs ir jaukūs tekstai atveria gimtosios kalbos įdomybes. „Trumpos pasakaitės“, „Nebaigta pasaka“, „Vieną kartą“, „Amalgama“ pripažintos geriausiomis metų knygomis. Už poeziją vaikams jis pelnė 2015 m. „Poezijos pavasario“ premiją, o šiemet tapo 32-uoju Ievos Simonaitytės premijos laureatu.
Papasakok apie savo vaikystę. Kur augai, koks buvai, kokias knygas skaitei, kuo domėjaisi?
Vaikystė man – Žemaitija, gimtasis Alseikių kaimas Šilutės rajone, kur kiekvienas nuo užkulnių iki sagų yra tik toks, koks yra. Gimtinėje jau nieko nebeliko, ten nesilankau, bet iš tos vaikystės taip ir neišaugau. Kažkada mokantis dabartinėje S.Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje viena dėstytoja pasakė: „Sigitai, pasirūpinsiu, kad tave iš mokyklos išmestų.“ Sakau, kad nėra už ką. O ji: „Kad esi nesubrendęs.“ Atsakiau, kad ir nežadu to daryti.
Branda ir dabar suprantama kaip darymas, elgimasis „kaip visi, kaip reikia“. Į tokią brandą visada spjoviau ir spjausiu, nes žmogus yra tik jis pats ir sociumo įtakų gali prisiimti tik tiek, kiek minimaliai būtina, kad išgyventų, pernelyg neiškristų iš aplinkos. Geriau būti kaimo kvaileliu nei banda. Bet kokios karalystės protingiausias žmogus yra karaliaus juokdarys. Bet konformizmas, buvimas „kaip visi“ yra patogus ir pelningas... Kiekvienas renkasi savo.
O knygos... Kai išmokau skaityti, skaičiau visas iš eilės, netgi ne vaikams skirtas. Galiu išvardyti tas, kurios mano atmintyje gyvos ir šiandien: „Saulutė“, „Varlė karalienė“, „Šimtas dainužėlių“. Na, ir „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. „Šveiką“ perskaičiau gal devynerių metų. Bibliotekininkė pasišaipė, kad tuos du tomus visus metus skaitysiu. Perskaičiau greitai. Jaučiau, kad kažko nesuprantu, kažkas čia ir rimta, ir nerimta. O dar smagios iliustracijos... Pirmasis įspūdis, kad tai – puiki knyga, gyvas ligi šiol.
Domėjausi viskuo ir niekuo. Kai praeitame tūkstantmetyje kooptavo (įtraukė į kolegialų organą be rinkimų – red. past.) į Lietuvos rašytojų sąjungos narius, viena Klaipėdos žurnalistė paklausė, kas dabar pasikeitė mano gyvenime. Atsakiau, kad niekas – kaip sėdėjau ant kalnelio ir žiūrėjau į žmones, taip sėdžiu, kaip tų žmonių nesupratau, taip nesuprantu (ant kalnelio ne dėl to, kad aukščiau, o kad iš viršaus toliau matyti). Bet įdomu iki šiol. Pats įdomiausias ir labiausiai neprognozuojamas sutvėrimas žemėje – žmogus.
Rašytojas dažnai susitinka su mažaisiais skaitytojais. Asmeninio archyvo nuotr.
Ar turi vaikų, kaip juos auklėjai?
Dažniausiai žmonės jų turi, turiu ir aš. Na, auklėjau taip pat, kaip mane auklėjo, – blogai. Obuolys nuo obels netoli rieda...
Tiesą sakant, klausimas „Ar višta kiaušinį, ar kiaušinis vištą moko?“ yra nekorektiškas, poveikis yra abipusis. Manyčiau, kad geriausi pasaulio tėvai su savo vaikais bendradarbiauja, ir tėvų bei vaikų santykiai grindžiami abipuse pagarba. Geriausia pedagogika yra įsiklausymas į kitą, juolab tau mielą jauną asmenybę, lygią su tavimi, tik dar neturinčią patirties.
Dėstei vaikų literatūrą Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose, dirbai Klaipėdos menininkų namų direktoriumi. Kuo užsiimi dabar?
Jau minėtu sėdėjimu ant kalnelio ir žiūrėjimu į žmones, kvėpavimu, valgymu, gėrimu, rūkymu, rašymu, bendravimu, susitikinėjimu su skaitytojais, atsakinėjimu į visokius klausimus, į kuriuos dažniausiai atsakymų nežinau, na, ir kartais – miegojimu. Gegužę kasmet dalyvauju „Poezijos pavasario“ renginiuose. Gera matyti, kaip vaikai šypsosi ir kvatoja klausydami mano tekstų.
Kokią reikšmę tavo kūrybai teikia faktas, kad gyveni Klaipėdoje, šalia jūros?
Klaipėdoje gyvenu nuo paauglystės, jau kokius keturiasdešimt šešerius metus. Mačiau, kaip mūsų miestelis iš pilko uosto pavirto trečiu pagal dydį Lietuvos miestu, iš grynai darbininkiško pasidarė akademišku kultūros centru. Kur anksčiau buvo miesto pakraštys, ganėsi karvės, žmonės svogūnus augino, ten dabar mūrai. Ir jie vis toliau nuo centro keliauja...
Na, bet svarbiausia – jūra. Ne dėl to, kad kasdien prie jos nueinu (tik svečiams iš kitur atvažiavus), o dėl to, kad nuo pirmo pasimatymo su jūra pasidariau „kranto jūreivis“. Pamatęs jūrą, pajaučiau, kad ribų nėra, žmoguje nėra ribų, jis visada laisvas, net jeigu aplinkui nelaisvė. Tas jausmas niekur nedingo, jis padeda būti, rašyti (nebūtinai ir ne tik apie jūrą).
S.Poškui I.Simonaitytės premiją teikia premijos mecenatas UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. Dešinėje – rašytojas Juozas Šikšnelis. Asmeninio archyvo nuotr.
Tavo naujausias knygas „Pusryčių skaitiniai“, „Priešpiečių...“, „Pietų...“, „Vakarienės...“ ir „Naktipiečių skaitiniai“, „Šokanti karvė, arba Maišatynė“ smagu skaityti – mėgaujiesi kalba, žaidi žodžiu, skiemeniu, garsu, prasmėmis. Į tą žaidimą įtrauki ir mažą, ir suaugusį skaitytoją. Ką nori pasakyti vaikams savo tekstais?
Neturiu atsakymo į tavo klausimą, nes pasakyti vaikams nenoriu nieko, tik sakyti. Kas aš toks, kad imčiau ir pasakinėčiau? Kas rašosi, tą rašau, ko gero, dėl smagumo: kad ir jiems, ir man smagu būtų. O smagu yra žaidimas, pokštas, juokas. Suprantama, negaliu, nors stengiuosi, visiškai išvengti pamokymų, pagraudenimų – toks, deja, mano amžius ir patyrimas. Žaisti galima daug kuo: situacijomis, absurdu, kalba, žinomų vaikams tekstų, elgesio stereotipų interpretacijomis. Vaikas per dieną patiria begalę pasaulinių tragedijų ir begalę didžiausių džiaugsmų. Taip sutvarkė gamta, nes be šitų greitų emocinių svyrinėjimų vaikas neišgyventų. Svarbu knygomis vaikams duoti kuo daugiau optimizmo, nes „pasaulis platus ir svetimas“, – tą jie kas dieną patiria.
Labai įdomūs tavo tekstų žanrai: žaidinimai, žaidimai, dialogai, rėkalonės, vaizdeliai, tirados, dainelės, būtai nebūtos istorijos, pasakos, nuotaikos, šiaip pliurpalai. Daugelio jų veikėjai – gyvūnai. Panašu, kad vis dar gyveni žaviame fantazijų, pasakų pasaulyje.
Kažin ar galima atskirti pasaką nuo gyvenimo. Tai dvi tos pačios monetos pusės, siela ir kūnas. Pasaka, fantazija nėra nebūtų dalykų išsigalvojimas. Neįmanoma išgalvoti to, ko nepatyrei, nenujautei, nepastebėjai savyje ir kitame.
Gyvūnų sužmoginimas pasakose, eilėraščiuose neatsitiktinis. Mus su jais sieja daug kas; panašūs fiziologiniai poreikiai, socialinė elgsena, gebėjimas liūdėti ir noras žaisti.O skiria – tik žmogus moka juoktis, svajoti, mylėti ir kurti.
Pasaka, fantazija, kūryba yra žmogaus gyvenimo šerdis. Tai iš ten kyla buvimo džiaugsmas, to kasdien vis labiau trūksta. Ir gaila, kad augdami nuo pasakos tolstame. Kuo labiau tolstame, tuo ji reikalingesnė, kad ir toliau būtume žmonės ir tarp žmonių.
2015 m. „Poezijos pavasario“ prizas – už istorijų ir eilėraščių ciklą vaikams „Pusryčių skaitiniai“ ir „Pietų skaitiniai“.
Ar galėtum apibrėžti, kas tau yra poezija?
Atsakysiu rimtai.
Poezija –
balsas negirdintiems,
šuo, į pilnatį kaukiantis,
juodo ir balto kirstynės,
neviltis, likimas, liga...
Mes kalbam ir kalbam ir bijom
sustoti,
įsiklausyti,
mes kalbam ir kalbam –
metaforos –
absurdo daigai burnoje.
Kokie vaikams rašantys lietuvių autoriai tau patinka?
Neseniai perskaičiau Daivos Čepauskaitės poezijos knygą vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“. Labai patiko, ji tikrai nusipelnė šiemetinės „Poezijos pavasaris 2018“ premijos. Lietuviškame kontekste išsiskiria Neringos Vaitkutės proza. Ne taip svarbu siužetai, apie ką autorė rašo, o kaip rašo, kaip elgiasi su kalba. Neringa turi literatūrinę klausą. Šito neišmoksi, tai talentas. O rašyti visi mokame nuo pirmos klasės. Knygų išleidžiama kasmet šimtai, bet dauguma jų – tik norėjimas, bandymas rašyti, o kalbos jausmo nerasta. Bet tai nėra blogai, toje terpėje atsiranda ir kelios tikrai geros knygos. Literatūrinė kalba yra dirbtinė kalba. Rašto žmogui reikia mokėti tarmę. Tarmė duoda ne tik kalbos jausmą, bet ir konkretų kalbėjimo ir mąstymo būdą. Gimtąja tarme žmogus išreiškia savastį, esmę. Žemaitis pasakys „burbt“, o aukštaitis tą patį pasakys septyniais sakiniais... Paskaityk kokį Granauską arba Jonauską... O Krėvė visai kitaip rašo, kitoks jo mąstymas.
Dar nepamiršai gimtosios žemaičių tarmės?
Esu grynas žemaitis. Žemaitiškai kasdien kalbuosi su mama ir su vienu kitu sutiktu žemaičiu.
Ar yra Žemaitijos tavo kūryboje?
Paklausyk padavimo apie paskutinį žemaičių milžiną.
Medžiojo kartą Žvelgaitis netoli būsimų Telšių ir pamatė milžiną Džiugą, sėdintį ant pilnos vandens duobės krašto.
Žvelgaitis ir klausia:
– Kodėl tu vienas? Kur kiti milžinai pasidėjo?
Džiugas jam:
– Matai, – sako, – Žvelgaiti, mūsų čia buvo devynios galybės, bet mes nesusilaikėm nekasdami vienas kitam duobių. Aš esu paskutinis, nes visą laiką saugojausi...
Tai pasakęs liūdnas stojosi eiti, bet paslydo molingame šlaite, įkrito į duobę ir paskendo. Tą duobę pavadindami Masčio ežeru, žemaičiai (o per juos ir lietuviai) įžengė į istoriškąjį laikotarpį.
Gal ko svarbaus nepaklausiau, kas tau rūpi, dėl ko skauda širdį – ne tik dėl duobių, kurias vieni kitiems kasame?
Ko svarbaus nepaklausei, nežinau, bet kol esi gyvas, visada kas nors rūpi, dėl ko nors širdį skauda. Beje, kažkada, kai apsimetinėjau žurnalistu, vienas bičiulis paprašė, kad iš jo paimčiau interviu, nes jam prireikė miestelyje „pasigarsinti“. Sakau, rytoj. Jis sako, kad rytoj negali. Sutarėme, kad aš pats jo atsakymus į mano klausimus sugalvosiu. Kai po kelių dienų susitikome, klausiu: „Na, kaip? Ar gerai atsakiau į savo klausimus?“ Na, sako jis, atsakei taip, kaip ir privalu – šalia tavo durnų klausimų tavo (mano) atsakymai itin protingai atrodo.
Naujausia rašytojo knyga – „Šokanti karvė, arba Maišatynė“
Pacituok keletą tų savo išmintingai juokingų posakių...
Žodžių tekste turi būti kuo mažiau, kad netrukdytų skaitančiojo vaizduotei.
Kad ir ką berašytum, visuomet užrašysi save.
Kur mūsų nėra, ten tikrai nieko gero.
Viskas yra tiek, kiek reikia būti.
Noriu pasakyti, kad nieko pasakyti nenoriu.
Ne tiek norim ledų, kiek dėmesio.
Man labai patinka tavo „Meilės burtažodžiai“, kurie kartais labai padeda. Primink juos.
Kas manęs nemyli
Tas pames kepurę
Purę purę purę
Kas manęs nemyli
Kojinės nusmuks
Muks muks muks
Kas manęs nemyli
Ausys tam nulėps
Lėps lėps lėps
Kas manęs nemyli
Nosis tam ištys
Tys tys tys
Kas manęs nemyli
Tas varle pavirs
Virs virs virs
Jau pavirto kva kva
Ateik pabučiuosiu
Berods, viskas.
