Dainininkė Judita Leitaitė pastaraisiais metais kone kiekvieną sekmadienį iš pat ankstyvo ryto leidžiasi į kelionę po Lietuvos bažnyčias, net pačias atokiausias, kad gaubiama ypatingos jų auros susirinkusiems po šv. Mišių parapijiečiams galėtų padovanoti mėgstamų sakralinių giesmių koncertą. „Mąstau apie giedojimą ir tikėjimą – kadaise šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra pasakęs, kad giedojimas yra kaip malda“, –apie savo unikalią iniciatyvą sako J.Leitaitė.

Beveik kiekvieną sekmadienį, jeigu nevyksta kas nors ypatinga, pavyzdžiui, gastrolės užsienyje, giedate įvairiose Lietuvos bažnyčiose. Esate jų aplankiusi labai daug, net pačias atokiausias. Ar tokius pasirodymus rengiate savo noru?

Taip, tai mano pačios iniciatyva, o ne koks nors finansuojamas projektas. Pati pasiskambinu į bažnyčią ir su kunigu suderinu laiką, kada galėčiau atvykti. Jau kokius 3–4 pastaruosius metus beveik kiekvieną sekmadienį rengiu tokius giesmių vakarus, dažnai kartu su savo dukra smuikininke Paulina Daukšyte. Prisipažinsiu – reikia būti kvaištelėjusiam ar itin pasiaukojančiam, kad baladotumeisi vis į kitą bažnyčią atokiame Lietuvos kampelyje. Juolab kad nežinai, ką rasi atvažiavęs.

Esu sudariusi tikslų pastarųjų devynerių metų savo aplankytų bažnyčių sąrašą pagal apskritis: Utenos, Telšių, Marijampolės, Tauragės, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus... Giedodavau ir anksčiau, tik ne taip dažnai, ne kiekvieną sekmadienį. Bandžiau suskaičiuoti visas aplankytas bažnyčias – jų apie 140. Manau,  nemažai. Kai kuriose esu giedojusi po kelis kartus.

Suskaičiavus visas Lietuvos bažnyčias, kiek liko neaplankytų?

Kiek man žinoma, Lietuvoje dabar yra apie 600 bažnyčių su koplyčiomis. Yra tekę giedoti ir jose, taip pat tokiose bažnyčiose, kurios net pavadinimų neturi, kurių net nėra pažymėta žemėlapyje. Atrodo, esu aplankiusi net labai atokias, bet vis dar ieškau, nenurimstu.

Kaip kilo ši idėja? Vadinčiau tai misija, nes tai nėra projektas, niekas pinigų jums už tai nesiūlo. Kodėl tai darote?

Galima visaip traktuoti. Esu padariusi tiek daug nuodėmių, kad turiu jas išpirkti. Na, tai būtų nelabai rimtas pasakymas. Iš tiesų man labai patinka bažnyčių erdvė ir atmosfera. Dauguma pasižymi gera akustika, tokioje erdvėje gali atskleisti savo balso galimybes, nes aš visur giedu be mikrofono. Taip pat tokiose vietose susipažįstu su daug žmonių, kurių niekada nepamatysiu savo koncertuose nei Kaune, nei Vilniuje. Tokiose atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms bažnyčia dažnai būna vienintelė vieta, kur jie gali sekmadienį ateiti, nes tiesiog neturi įpročio vaikščioti į koncertus. Muzika – labai svarbu, bažnyčioje ji neatskiriamas dalykas.

Žinoma, tenka matyti įvairių bažnyčių. Kartais – ir apytuščių. Manau, viskas priklauso nuo kunigo gebėjimo suburti bendruomenę, įtraukti žmones, sugalvoti ką nors, kad jie norėtų ateiti. Jeigu bažnyčios šeimininkas geras, ir patys maldos namai būna švarūs, gražūs. Pavyzdžiui, buvau sužavėta Priekulės bažnyčia, dieviškos akustikos Kruopių bažnyčia.

Tiek daug esu mačiusi lankydamasi Lietuvos bažnyčiose, kad net knygą galėčiau parašyti – ir pasidžiaugti, ir liūdesį išlieti. Ypač man liūdna dėl prastos būklės vargonų – net 80 proc. jų būklė vargana. Tačiau ko norėti iš provincijos, jeigu mūsų Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonai neatitinka reikalavimų...

Kaip provincijoje, ypač tose mažytėse bažnytėlėse, žmonės priima jūsų giedojimą ir jus pačią?

Kiekvienam menininkui miela, kai jį įvertina, kai pasako gerą žodį. Tokiose bažnyčiose žmonės retai išeina nesulaukę koncerto, o po jo atsistoja, ploja, džiaugiasi, prieina, pasveikina. Kaimo moterėlės ir kokių kiaušinių ar sūrį dovanų duoda, vasarą – gėlių. Ir man toks džiaugsmas! Tada sekmadienis tampa prasmingas. Žinoma, ir taip galiu nueiti į bažnyčią tądien, bet jeigu nepagiedu, kažko ima trūkti.

Ar giedate ir užsienyje?

Taip, Skandinavijoje, ypač Suomijoje, Švedijoje. Suomijoje esu aplankiusi kokį šimtą bažnyčių. Tik ten vyksta kitokie koncertai, su bilietais, ir galiu giedoti ne tik sakralinę muziką. Žinoma, atmosfera būna ypatinga, Skandinavijoje visos bažnyčios gražiai sutvarkytos, šildomos, turi puikius vargonus, kai kurios – fortepijonus, net klavesinus.

Ar skirtingai jus priima klausytojai Lietuvoje ir svetur?

Lietuva – mano gimtinė, aš žinau, ką čia žmonėms pasakyti. Čia su jais galiu bendrauti, papasakoti, pavyzdžiui, apie savo giedamą Franzo Schuberto „Ave Maria“ – kaip ji buvo sukurta, pristatyti, ką tą vakarą giedosiu. O Skandinavijoje to negaliu padaryti – ten klausytojai turi programėles, už koncertus sumoka pinigus. Tačiau galiu pasakyti – kai giedi iš širdies, visi žmonės tave labai gražiai priima. Dėl tos ypatingos atmosferos kai kurios Lietuvos bažnyčios yra tapusios mano antraisiais namais, pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Kaip atradote tikėjimą. Juk ne visi artistai yra tikintys.

Sudėtingas klausimas. Negalėčiau sakyti, kad tikėjimą atradau – aš taip buvau užauginta. Labai stipria katalikiška dvasia. Mano mama buvo ištremta į Sibirą visam gyvenimui, tačiau jai pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Ji yra sakiusi, kad į gimtinę ją parvedė rožinis, maldos Marijai. Todėl būnant vaikui man buvo privaloma kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią. Pamenu – tuo metu per televiziją rodydavo filmus, ir aš taip norėdavau juos žiūrėti... Bet nebuvo galima, pareiga eiti į bažnyčią prilygo įstatymui. Lygiai taip pat penktadieniais nebūdavo galima valgyti mėsos, privalu būdavo švęsti Kūčias, Kalėdas, Velykas. Jau nuo mažens Šv. Antano bažnyčioje Kaune eidavau barstyti gėlių, man būdavo didelis džiaugsmas, pakylėjimas per Velykas atsikelti penktą ryto ir laukti, kol galėsiu apsirengti baltą suknelę.

Kai buvote vaikas, mama versdavo eiti į bažnyčią. O kaip paauglystėje, jaunystėje – ar nekilo noras maištauti prieš Bažnyčią?

Kilo. Beje, po mamos mirties. Kaip dabar atsimenu – atėjau į bažnyčią ir ėmiau labai verkti. Taip raudojau eidama išpažinties, kad kunigas ant manęs pradėjo rėkti. Tąsyk pasakiau, kad daugiau kojos nekelsiu į bažnyčią... Paskui visąlaik mėgdavau užeiti į kurią nors, man būdavo gera ten, kai nėra žmonių, vienai pasimelsti. Mąstau apie giedojimą ir tikėjimą – kadaise šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra pasakęs, kad giedojimas yra kaip malda. Aš ir taip meldžiuosi, bet kai dar giedu...

Sakoma, kai giedi, dvigubai meldiesi...

Taip. Tokiomis akimirkomis tarytum angelas nusileidžia. Ir aš tai laikau didžiuliu stebuklu. Štai vasarą giedojau Šiluvos bažnyčioje, nebuvo daug žmonių, tad po Mišių padainavau pasaulietinę dainą „Pirkite mano žibuokles“, kurios negalima dainuoti bažnyčioje. Tačiau kartą vienuolės Ramygaloje man pasakė: „Jūs nesijaudinkite, dainuokite tą dainą, juk žibuoklės – mėgstamiausios Marijos gėlės.“ Tai mane taip paguodė!

Tai štai tąsyk Šiluvoje pagiedojau apie žibuokles. Visa bažnyčia apmirė. Paskui visai netyčia Paberžėje susitikau porą moterų, kurios buvo tame koncerte, jos papasakojo, kad tuomet buvo tarsi kažkas atsitikę, tarsi laikas buvo sustojęs... Aš tai ir vadinu angelo nusileidimu. Tokių palaimingų būsenų būna nedaug, galiu suskaičiuoti ant rankos pirštų. Tai nutinka netikėtai – kartais per repeticiją, muzikos mokykloje, kalėjime koncerto metu...