Muziejų išskaptuoto ąžuolo viduje įrengė žemaičių bajoras D. Poška

Važiuojant autostrada link Lietuvos pajūrio akis užkliūva už nuorodos į Bijotus, Dionizo Poškos Baublius. Iš tiesų tai dar vienas nuostabus mūsų šalies objektas, kurį būtina aplankyti. Dabar Bijotų miestelis, Baubliai ir dvarvietė yra gausiai lankomi turistų. Juos traukia puikiai sutvarkyta aplinka, atstatytas D.Poškos vandens malūnas, renovuota buvusi mokykla. Tačiau įdomiausia tai, kad 18 a. bajoras įkūrė muziejų, kurio originalumas stebina iki šiol.

Tūkstantmečiai ąžuolai

Baubliai – pirmasis senienų muziejus Lietuvoje ir netgi Europoje, kurį 1812 metais išskaptuoto ąžuolo kamiene įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis D.Poška (1764–1830). Dabartinė muziejaus šeimininkė Regina Mickuvienė apie savo tautietį gali pasakoti valandų valandas. D.Poška iš tėvo paveldėjo žemaitišką atkaklumą ir darbštumą, o iš motinos – jautrią širdį ir lakią vaizduotę. D.Poška mokėsi garsiojoje Kražių kolegijoje, tapo šviesia ir autoritetinga 18 a. pabaigos ir 19 a. asmenybe – Žemaičių bajorų kultūros sąjūdžio atstovu. „Būdamas bajoriškos kilmės, D.Poška galėjo išvykti kitur, bet jo prieraišumas ir meilė gimtajam kraštui, Žemaitijai, buvo didesnė“, – mintimis dalijosi muziejininkė.

Apie ąžuolo kamiene saugomas vertybes  muziejininkė R. Mickuvienė gali daug papasakoti

Apie ąžuolo kamiene saugomas vertybes muziejininkė R. Mickuvienė gali daug papasakoti

Įdomiai istoriją apie pirmąjį kraštotyros muziejų Žemaitijoje – Didįjį Baublį – kūrinyje „Mūsų Lietuvos“ aprašė Bronius Kviklys. Pasak jo, ant Vyšniakalnio augo daug ąžuolų. Jei tikėtume senųjų žemaičių pasakojimais, kitados ąžuolų viršūnėmis buvo galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Iš visų savo storumu, šakų ir šaknų platumu išsiskyrė vienas ąžuolas, vadinamas Baubliu. Jis buvo toks tvirtas ir storas, kad nepasidavė net didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Šie vėjai patys pakliūdavo į Baublio nelaisvę: paklysdavo giliose jo drevėse, imdavo į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti, nerasdami kelio atgal… Žmonės tai iš tolo girdėdavo ir sakydavo: „Ąžuolas baubia.“ Iš čia kilo ąžuolo vardas.

Dar 1811 metais, nors ir nudžiūvusia viršūne, Baublys buvo tvirtas, gražiai žaliavo. Tačiau tų metų žiema Baubliui buvo paskutinė – pavasarį lapų jis nebeišleido. Po ąžuolu lapės įsitaisė urvus. Piemenys bandė jas išvaryti, po medžio šaknimis pakišo degančių šiaudų gniūžtes. Ąžuolo vidus buvo išpuvęs, tad greitai įsidegė ir visa sutrešusi dalis. Siaučiant vėjams, medis dar labiau baubdavo. Apie tai sužinojo už pusantro kilometro nuo tos vietos gyvenęs didelis senienų ir gamtos mylėtojas D.Poška. Jis paprašė baudžiauninkų medį nukirsti ir pargabenti į Bijotus. D.Poška su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaičiavo net 740 matomų ąžuolo rievių (metūgių) – medžiui maždaug 1 000 metų.

IMG_3690

„Savo pavyzdžiu ir autoritetu jis visokeriopai skatino tiek pasiturinčius, tiek eilinius valstiečius, tiek kultūros veikėjus domėtis senove, gimtąja kalba, literatūra, ugdė jų patriotinius jausmus, – aiškino R.Mickuvienė. – Ne tijūnišku rimbu ar bajoriška lazda mosikuodamas, o prielankumu prikalbinęs keliasdešimt valstiečių, savo dvaro kalnelyje nukirsdino jau džiūstantį ąžuolą ir pargabenęs į savo darželį pastatė altaną – Baublį. Sėdėdamas prie iki šių laikų išlikusio stalelio, jis kūrė poemą, eilėraščius.“

Baublyje gimusi poema

Patį Baublį poetas vadino kabinetu, o lentynas, kuriose jis buvo sukaupęs 200 knygų – galerija. Baublio sienos buvo apkabinėtos antikos dievų ir deivių, prancūzų švietėjų, mūsų kunigaikščių portretais. Pasak R.Mickuvienės, tai rodo nepaprastą jo išsilavinimą, kurį įgijo savarankiškai, nes nebaigė jokio aukštojo mokslo.

Baublyje D.Poška savo gimtąja tarme parašė garsiąją poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, pirmą kartą išspausdintą 1886 m. „Aušroje“. D.Poška buvo geras sodininkas, mėgo gėles, medžius, bites ir savo darželį, kuriam net eiliuotą idilę parašė. „Už savo naujoviškas idėjas D.Poška dažnai sulaukdavo pašaipų, – pasakojo R.Mickuvienė. – Gal daugiau ne iš blogos valios, o dėl žmonių išsilavinimo trūkumo. Vieni bajorai į ąžuolą žiūrėjo iš praktiškosios pusės ir stebėjosi, kodėl jis iš to tūkstantmečio ąžuolo nepasidarė rentinio šuliniui, kiti galvojo, kad tai turėjo būti dvi koplyčios – juk šalia stovi antras Baublys, kurį D.Poška pavadino Baublio broliu.“

O štai linksmiausia, pasak R.Mickuvienės, istorija apie dvi bajoraites, kurios nesuprato muziejaus eksponatų vertės ir prasmės. Apsilankiusios muziejuje ir nusivylusios jos garsiai paklausė: „Kodėl neliepi tų geležgalių nuvalyti? Juk nuo rūdžių ir purvo kvapas negeras.“ Išgirdęs tuos žodžius, D.Poška ant Baublio durų iš kiemo pusės užrašė: „Vaistinė proto yra po tuo stogu, / Gal palinksminti su nuomone žmogų, / Išmintingas ir mokytas atras ką matyti, / Bet jau durnius ateis – netur ką daryti.“

Baublyje parašyta garsioji poema "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos"

Baublyje parašyta garsioji poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“

Išsaugotas paveldas

V.Laurynaitis monografijoje „Dionizas Poška“ rašė, jog D.Poška buvo gyvo ir smalsaus proto žmogus, kuris aktyviai veržėsi į gyvenimą. Jam vienam iš nedaugelio žemaičių bajorų pavyko pakilti aukščiau už įprastą bajorišką aplinką, užmegzti ryšius su VU profesoriais ir studentais, kitų tautų mokslininkais.

Prieš mirtį D.Poška Baublius testamentu paliko Simonui Stanevičiui, o kai šis mirė, nuo 1848 metų Baubliais rūpinosi Pliateris. Muziejus nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Siekiant apsaugoti nuo sunykimo, 1930 metais Baubliams buvo pastatytos laikinos pašiūrės, vėliau – atlikti Baublių konservavimo darbai, o 1971 metais ant jų uždėti stikliniai gaubtai.

Baubliai stovi ant kalvos, kur senovėje buvo įsikūręs Barzdžių (Bijotų) dvaras. To dvaro didybę mena tik keletas senų galingų medžių. Priešais Baublius stūkso dvi kalvos, o ant jų – po paminklą. Vienas iš jų skirtas muziejaus įkūrėjui D.Poškai, o antrasis – Vytautui Didžiajam.

2008 m. Šilalės rajono savivaldybės pastangomis Baubliai tapo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus filialu. Tais metais pradėti ir didieji darbai: sutvirtinti griūvantys šlaitai, paruoštas detalusis planas, iš privataus savininko išpirkta dalis teritorijos, paruoštas investicinis projektas.

Atgimė ir senasis žemaičių bajorui priklausęs vandens malūnas

Atgimė ir senasis žemaičių bajorui priklausęs vandens malūnas

2010–2011 m. Europos Sąjungos fondų ir Šilalės savivaldybės lėšomis Baubliai restauruoti, atkurtas dvaro malūnas su vandens ratu, sutvarkytas parkas, išvalyti tvenkiniai. Rekonstruota ir senoji Bijotų mokykla, įsikūrusi dvarvietėje.