Kiekvienas kraštas nuo seno turėjo savą pamėklės pavadinimą – vienur ji buvo vadinama More, kitur Kotre, o štai Kėdainių krašte ji buvo vadinama Čiūčela arba Boba. / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Užgavėnės – viena linksmiausių ir spalvingiausių kalendorinių švenčių, kuri švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, kuriose išlieka populiarūs karnavalai, o jų ištakos siejamos su viduramžių ar net antikos miestų karnavalais.

Etnografė R. Lukminienė teigia, jog Užgavėnės yra viena linksmiausių ir spalvingiausių kalendorinių švenčių, kuri švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, kuriose išlieka populiarūs karnavalai. G. Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Etnografė R. Lukminienė teigia, jog Užgavėnės yra viena linksmiausių ir spalvingiausių kalendorinių švenčių, kuri švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, kuriose išlieka populiarūs karnavalai. G. Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Šiuolaikinės lietuvių Užgavėnės išaugo iš mūsų protėvių žemdirbiškų apeigų, todėl per Užgavėnes daugiausia dėmesio buvo skiriama būsimam derliui, gyvulių ūkio ir pačios bendruomenės sėkmei ir tęstinumui.„Deja, gyvenimas eina į priekį, viskas keičiasi, nyksta kaimai, tuštėja ūkiai, todėl natūralu, jog daugelis šios šventės apeigų ir tradicijų nunyko. Anksčiau per Užgavėnes žmonės kinkydavo arkliuką, pavežiodavo ne tik vaikus, bet ir suaugusius viena tam, kad linai ilgi augtų. Pasimiršo ir pasivoliojimo po sniegą tradiciją, kuri simbolizavo šilumos perdavimą žemei, kad ji derlinga būtų, kad greičiau pabustų. Būdavo ir žlugtas išskalbiamas, kad linai baltesni būtų, mėšlas į laukus vežamas, ant sūpynių supamasi. Viso to nebeliko.

Užgavėnių tradicija pas mus dažniausiai yra palaikoma tik grupelės entuziastų, etnokultūros ir kultūros centrų darbuotojų, – pasakoja Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė, etnografė Regina Lukminienė ir priduria, jog daugiau šios šventės tradicijų yra išlikusių Žemaitijoje, kur Užgavėnėms ruošiasi ne pavieniai žmonės, bet visas kaimas. Na, o tie, kurie negali dalyvauti eisenose ar pasipuošti kaukėmis, noriai laukia atvykėlių savo namuose, priešingai nei mūsų krašte.“

Anot pašnekovės, viena iš pamirštų Užgavėnių tradicijų yra laistymasis vandeniu, kad vasarą nebūtų sausros.

„Ir pačiai teko užfiksuoti, kad, pavyzdžiui, Surviliškio seniūnijoje buvo vežiojamos „bitės“. Būdavo pakinkytas arklys su vežimu arba rogėmis, o jose – kubiliukas, kuriame arba vaikai tupėdavo, arba už jo merginos slėpdavosi ir bandydavo atkartoti dūzgiančių bičių garsus. Važiuodavo žmonės po kaimą ir šaukdavo „Vandens! Vandens! Vandens!“. Na, o iš grytelių išėjusios moterys stengdavosi aplieti vandeniu tas „biteles“, o tuo tarpu vežėjas turėdavo ilgą botagą ir gindavo, kad jo tos „bitutės“ būtų kuo mažiau aplaistytos“, – dar vieną iš pamirštų tradicijų primena etnografė.

Kėdainių rajone ne Morė, o Čiūčela

Iki šių laikų išlikusi tradicija yra dirbtinos pamėklės nudaigojimas. Kiekvienas kraštas turėjęs savą tokios lėlės pavadinimą – vienur ji buvo vadinama More, kitur Kotre, o štai Kėdainių krašte ši pamėklė buvo vadinama Čiūčela arba Boba.

„Tie, kurie vaikščiodavo po kaimus, kartu su savimi tampydavosi pamėklę, šiandien visiems geriau žinoma kaip Morė, kurią vėliau sudegindavo. Na, o ugnis simbolizuoja apvalymą, naują prisikėlimą, atitraukia žiemą ir prikelia pavasarį.

Mūsų krašte Morė buvo vadinama Čiūčela arba Boba. O įdomiausia yra tai, kad, pavyzdžiui, Surviliškio apylinkėje Pelenų dieną žmonės vežiodavo Pelenų bobą ir sveikindavo žmones berdami jiems ant galvos pelenus. Tai primindavo, kad visi mes iš dulkes gimėme, dulkėmis ir pavirsime“, – pasakoja R. Lukminienė.

Sakoma, kad kuo daugiau Užgavėnių dieną juoksiesi, šypsosiesi, kvailiosi ir triukšmausi, tuo greičiau išgąsdinsi žiemą ir ateis pavasaris.

Sakoma, kad kuo daugiau Užgavėnių dieną juoksiesi, šypsosiesi, kvailiosi ir triukšmausi, tuo greičiau išgąsdinsi žiemą ir ateis pavasaris.

Nuo gervių iki meškųVisais laikais Užgavėnių dieną labai svarbu buvo pabūti kito personažo kailyje, todėl neatsiejama šios šventės tradicija – persirengėlių šėlionės.

„Per Užgavėnes žmonės apsivilkdavo išvirkščius kailinius, prisiklijuodavo pakulų ūsus, apsimesdavo pačiomis įvairiausiomis būtybėmis ir personažais. Tiesa, medinių kaukių mūsų krašte niekas negamindavo, tai labiau būdinga žemaičiams.

Persirengėliai – tarsi dvasios, atėjusios iš kito pasaulio, kurios kartu linksmindavosi, pokštaudavo, Čiūčelas degindavo, žaidimus žaisdavo. Persirengėliai norėdavo pabūti kito kailyje, išsidūkti ir gerai pasilinksminti, nes juk tai viena smagiausių švenčių, po kurios prasidėdavo rimti pavasario darbai“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, Pagirių krašte vyrai labai mėgo persirengti gervėmis, o užėję į svečius kaip tikros gervės kaišiodavo kaklus po šeimininkių puodus, o jei rasdavo merginų, tai jas pavaišindavo riešutais. Tačiau dėl to nebuvo galima pykti, nes žmonės žinojo, jog tai tarsi iš kito pasaulio atėję svečiai, su kuriais reikia elgtis pagarbiai. O kad įsiteiktum – buvo būtina ir pavaišinti.

Tuo tarpu Kampų ir Kunionių kaimuose būtinai tarp visokių persirengėlių būdavo, persirengdavo ir meška, apie Surviliškį, Krakes ir Josvainius – čigonais, žydais, ubagais, kurie su savimi vedžiodavosi arklį arba ožį, kurį pardavinėdavo.

Tiesa, dabar šalia archajiškus gyvūnus ir mitines būtybes vaizduojančių kaukių Užgavėnių metu sutinkame ir gausybę žmogiškojo visuomeninio gyvenimo vaidmenis įkūnijančių atvaizdų: daktarus, prekeivius, kareivius, kunigus ar valdininkus.

Visais laikais Užgavėnių dieną labai svarbu buvo pabūti kito personažo kailyje, todėl neatsiejama šios šventės tradicija – persirengėlių šėlionės. Aut. past.

„Tai kaukės, kurios šiandien tiesiog neatsiejamos nuo mūsų šiuolaikinio gyvenimo. Jomis neretai persirengėliai tarsi pašiepia šią visuomenės dalį, išryškina jų ydas. Mat nuo seno buvo tikima, kad kuo daugiau tądien juoksiesi, šypsosies, kavailiosi ir triukšmausi, tuo greičiau išgąsdinsi žiemą ir ji greičiau pabėgs“, – tikina etnografė.

Kuo riebiau, tuo geriau

Per Užgavėnes ypač buvo akcentuojamas valgymas – kuo tądien daugiau ir riebiau, tuo geriau. Ir, beje, nebūtinai pagrindiniu patiekalu turėdavę būti blynai, priklausydavo nuo to, kiek šeima išgali. Jei šeima pasiturinti, tądien namuose būdavo verdamos dešros su kopūstais, labai riebios košės, įvairūs blynai su riebiais padažais, spurgos, lašiniai ir jais vaišinami svečiai.

„Buvo tikima, kad kuo riebiau tądien pavalgysi, tai visus metus busi sotus“, – pasakoja R. Lukminienė.

„Bažnyčios įsakymas skelbia, kad katalikas bent kartą metuose, prieš Velykas prieitų prie išpažinties ir Šv. Komunijos. O Šv. Komunija mūsų išganymui yra privaloma ir būtina“, – teigia kunigas R. Skrinskas.

„Bažnyčios įsakymas skelbia, kad katalikas bent kartą metuose, prieš Velykas prieitų prie išpažinties ir Šv. Komunijos. O Šv. Komunija mūsų išganymui yra privaloma ir būtina“, – teigia kunigas R. Skrinskas.

Kad šeimos gausios būtųLietuviai visais laikais rūpinosi, kad šeima susilauktų palikuonių, todėl per Užgavėnes taip pat skyrė tam dėmesio. Na, o tie, kurie nevedę ir netekėję ilgai palikdavo, primindavo.

„Tie vyrai, kurie ilgai senberniaudavo, o pažadėję vesti merginą, duoto žodžio neištesėdavo, Užgavėnių vakarėlyje būdavo pagaunami, prie jo pririšdavo kaladę ir liepdavo tempti ją net per visą kaimą. Neretai ir netgi pašiepdavo tokį vyrą švenčiantieji, o kartais net ir su botagu uždroždavo. Netekėjusioms merginomis, prie durų atrisdavo kaladę. Bausmes išsipirkdavo vaišėmis. Tokia tradicija lyg ir pokštas, lyg ir linksmybė, tačiau potekstė jos iš tiesų labai gili“, – sako etnografė vildamasi, jog žmonės kitaip žvelgtų į Užgavėnes.

„Turime nepaprastai daug gražių šios šventinės dienos tradicijų, kurios su pamažu nyksta. Labai norėtųsi, kad šios šventės apeigos būtų puoselėjamos ugdymo įstaigose, juk tik nuo mūsų jaunosios kartos priklauso, kokios mūsų tautos tradicijos išliks ateityje.

Teko girdėti nuomonę, neva, kokia mes esame tauta, jei išjuokiame žydus, čigonus.

Nieko panašaus. Čia nėra jokios pašaipos. Taip gali mąstyti tik tie, kurie visai nežino mūsų tautos tradicijų. Kaukėtų svečių pasirodymo esmė – mirusiųjų protėvių apsilankymas pas gyvuosius.

Manau, turėtume su pagarba žiūrėti į šias tradicijas ir stengtis jas išsaugoti“, – tikina etnografė.

Prieš gavėnią dantis skalaudavo

Kaip žinia, pasibaigus Užgavėnių linksmybėms prasideda gavėnia, todėl iš vakaro riebiai ir gausiai pasisotinus Pelenų dieną žmonės traukdavo į bažnyčią, o po jos būtinai užeidavo į traktierių išskalauti dantis, kad tik jokių riebalų pėdsakų neliktų, ir taip tarsi įprasmindavo šią dieną.

40 dienų trunkanti gavėnia

Kaip pasakoja Šėtos Švč. Trejybės bažnyčios kunigas Robertas Skrinskas, nuo pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčia atgailai skiria deramą vietą, kad visi tikintieji nuvalytų sielą, atsinaujintų ir būtų pasirengusi Šeimininko sugrįžimui. Taip pat pasninkas, nusivalymas esti ir prieš didžiąsias religines šventes. Daug tokių pasninkų iki mūsų dienų išsaugojo Rytų Bažnyčia. Bažnyčia neprisigalvojo visokių atgailų, bet atlieka Dievo jai skirtą misiją.

„Gavėnia – tai atgailos, pasninko, dvasinio atnaujinimo ir atsivertimo laikas prieš Velykas. Palaipsniui jis ilgėjo ir maždaug nuo V amžiaus buvo pratęstas iki 40-ties dienų. Gavėnios sekmadieniai ir Didysis Ketvirtadienis, Penktadienis ir Šeštadienis neįskaitomi į 40 dienų skaičių. Šv. Rašte 40 yra reikšmingas skaičius: 40 dienų visuotinio tvano; 40 metų Izraelitų kelionės į pažadėtąją žemę; 40 dienų, kurias Mozė praleido ant Sinajaus kalno, kur gavo iš Jahvės 10 įsakymų; Pranašas Elijas keliavo 40 dienų į Horebo kalną, tik prieš kelionę pavalgęs angelų atnešto maisto; pranašas Jona kvietė Ninevę atgailauti: „Dar 40 dienų ir Ninevė bus sunaikinta“. „Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutine. Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo savo sosto, nusivilko drabužius, apsidengė ašutine ir sėdosi į pelenus. Tada jis įsakė paskelbti Ninevėje: „Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu: „Joks žmogus nei gyvulys tenelies jokio maisto, – raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria. Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutine, – visu balsu tesišaukia VIEŠPATIES. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto. Kas žino? Rasi Dievas pasigailės ir atleis, rasi sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“. Kai Dievas pamatė, ką jie padarė ir kaip jie nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė.“ Jon 35-10. „Ninevės  gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona.“ (Mt 12, 41). Jėzus dykumoje pasninkavo 40 dienų, todėl ir Bažnyčiai atrodė priimtina, kad pasninko laikotarpis tęstųsi 40 dienų“, – pasakoja R. Skrinskas ir priduria, jog malda, pasninkas, išmalda, artimo meilės darbai padeda mums įsijungti į gavėninį laikotarpį, kurio tikslas atgaila ir atsivertimas.

„Jei Nekaltasis Avinėlis – Jėzus iškentėjo žiaurią kančią už mūsų išpirkimą, todėl tuo labiau mums dera patiems prisidėti prie atgailos už savo nuodėmes ir kitų nusidėjėlių atsivertimą“, – teigia kunigas.

Kuo didesnė auka, tuo ji brangesnė

R. Skrinskas aiškina, jog gavėnios metu tikintieji privalo susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, nes žemiški džiaugsmai netinka maldos, susikaupimo, atgailos laikui. Gavėnios laikotarpiu tinka padaryti tam tikrą auką.

„Kuo ji didesnė, kuo daugiau atsisakoma, tuo ji ir brangesnė, – sako kunigas, – Vienas berniukas be kramtomos gumos niekur nėjo. Visą laiką kramtė. Jis padarė labai didelę auką – per gavėnią pasižadėjo nekramtyti gumos. Galima atsisakyti nuo visokių pramogų: TV žiūrėjimo, muzikos klausymo, internetinių žaidimų ir t.t. Galima pasižadėti kasdien atlikti po gerą darbą.

Nereikėtų maišyti religinio pasninko su sveikatingumu. Skirtumas intencijose. Jei kas susilaiko nuo tam tikrų dalykų dėl savo sveikatos, laikosi dietos, nevalgo mėsos, bet tai atlieka be tikėjimo ir atgailos, religiniu požiūriu toks pasninkas yra bevertis.“

Susilaikymas nuo mėsos

Kaip pasakoja R. Skrinskas, Sovietų okupacija jau seniai pasibaigė, todėl Lietuvos vyskupai sugrąžino Visuotinės Bažnyčios praktiką pasninkauti – susilaikyti nuo mėsiškų valgių visais metų penktadieniais, ne tik per Advento ir Gavėnios penktadienius, kaip buvo sovietmečiu, – bet per visus, prisimenant Jėzaus Kristaus kančią ant Kryžiaus. Tačiau Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį ne tik susilaikoma nuo mėsos, bet ir valgoma kartą per dieną, o kitus du kartus tik užkandama.

„Atsižvelgdami į džiugią ir reikšmingą mūsų Valstybės sukaktį, Lietuvos vyskupai kviečia visus jungtis į padėkos už laisvės dovaną maldą ir pirmąjį šių metų Gavėnios penktadienį, vasario 16 d., atleidžia tikinčiuosius nuo pareigos susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Pareiga susilaikyti nuo mėsiškų valgių ir toliau galioja visais kitais metų penktadieniais, o visi pageidaujantys nuo mėsiškų valgių galės susilaikyti ir šių metų vasario 16 dieną“, – sako kunigas.

„Dulkė esi ir į dulkę pavirsi“

„Atgailos sakramentas yra vienas iš pačių brangiausių Viešpaties Jėzaus mums paliktų sakramentų, nes jis mus, nusinuodijusius nuodėmės nuodais, vėl atgaivina, – aiškina kunigas. – O nenoras prisipažinti, prisiimti kaltę, ar tik dalinai prisipažinti daro tiek išpažintį, tiek Šv. Komuniją šventvagiška. Tada nei viena nuodėmė neatleidžiama ir pasekmės būna tragiškos. Kaip ir Adomui su Ieva, kai jie savo kaltę perkėlė kitam.

Dalis žmonių nepripažįsta nuodėmių išpažinimo žmogui – kunigui. Bet kito kelio nėra. Tokia Viešpaties valia. Po prisikėlimo, pasirodęs mokiniams Jėzus tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23).

Bažnyčios įsakymas skelbia, kad katalikas bent kartą metuose, prieš Velykas prieitų prie išpažinties ir Šv. Komunijos. O Šv. Komunija mūsų išganymui yra privaloma ir būtina: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn. 6,50)

Gavėnia prasideda Pelenų trečiadienį. Šiemet tai bus vasario 14-oji, Šv. Valentino diena. Todėl tikintis jaunimas šiais metais Šv. Valentino dieną turėtų susilaikyti nuo linksmybių.

Per Šv. Mišias ant žmonių galvų yra barstomi pelenai. ,,Atsimink žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi“. Jie mums primena, kad žmogus yra Dievo kūrinys, kurio kūnas po mirties virs dulkėmis ir lauks prisikėlimo dienos, o siela turės duoti ataskaitą už savo darbus teisingame Viešpaties teisme.“

 

Judita GAIŽIUVIENĖ