Šį spalį bus treji metai, kai įkūriau nepriklausomą knygyną „Juodas šuo“. Iš to, kas žmonėms nebereikalinga ir išmetama, atrenku vertingiausias knygas ir migruodamas po Lietuvą surandu joms naujus šeimininkus. Knygų paieška sudarė sąlygas nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten domėjausi lietuvių išeivijos leidiniais – noriu, kad apie šią mūsų istorijai svarbią leidybą sužinotų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu tai pagrindinė „Šuns“ misija.

Pasakojimą pradėsiu atsispirdamas nuo 2013 metų, nors, pasak dr. Naglio Kardelio, jei nuramintume vidinį įsitikinimą esamojo amžiaus bei jo problemų unikalumu, atsivertę tarpukario spaudos puslapius, atrastume analogiškų ar net identiškų problemų svarstymą, kuris dažną nustebintų įžvalgumu ir išvadų naujumu.

Prieš penkerius metus „Pegasui“ atidarant didžiausią knygyną Vilniuje buvo skelbiama: ši netradicinė knygų parduotuvė – tai žingsnis naujos koncepcijos knygynų link. Klausiate, kokia ji? Vis dar nežinau, pasak kūrėjų – erdvus knygynas. Be šabloniškai skambančių pažadų lavinti vaizduotę, žadinti smalsumą, plėsti akiratį, atmintyje įstrigo skyrių ekspertai, kurie – buvo žadama – pagal lankytojų skaitymo įpročius ir poreikius teiks aukšto lygio konsultacijas. Tikiuosi, kad konsultantai tai daro, ir žinia netapo tik dar viena piarine akcija.

Ar didžiausio knygyno pažadai pildosi, tegu vertina „Akropolio“ lankytojai ir moksliniai tyrimai. Pats tuo metu svarsčiau apie asmeninio knygyno įkūrimą ir į tinklinius knygynus užsukdavau nebent ieškodamas idėjų, ką daryti kitaip. Smalsiai stebėjau nuolatos kintantį Lietuvos knygų prekybininkų žemėlapį – manau, turime šiek tiek iniciatyvų, kurios kloja nepriklausomų knygynų kultūros pamatus, siūlo ar siūlė naujas lankytojų migravimo koncepcijas.

Sakydamas „migruoti“, turiu omeny ne tik keliavimą po naujas vietas, bet ir galimybę plėsti skaitomų knygų lauką ar patirti kitokią knygų rinkimosi atmosferą, trumpai tariant – išeiti iš tinklo ir turėti galimybę keistis. Išeiti nebūtinai iš mažųjų ar didžiųjų tinklinių knygynų tinklo – ir pavieniai asmeniniai knygynai neretai lieka tam tikroje evoliucijos stadijoje.

Kol prisitaikydami prie mažėjančios knygų paklausos didieji rinkos dalyviai stumdė teritorines įtakos zonas, kėlė knygų kainas ir dalį prekybinio ploto perleido smulkmenėlėms, Lietuvos knygynų žemėlapį pildė bukinistiniai knygynai – manau, kad būtent didžiausio Baltijos šalyse knygyno atidarymo kontekste didžiuosiuose Lietuvos miestuose išgyvenome ir skaitytų knygų knygynų kūrimosi piką. Tais metais dr. Arūno Gudinavičiaus pristatytame tyrime „Knygynai Lietuvoje“ 51 proc. rinkos sudarė asmeniniai knygynai. Vien Vilniuje prie šio skaičiaus galėjau pridėti dar penkis neįtrauktus į tyrimą.

Taigi ne tinkle turime maždaug pusę Lietuvos knygynų, tarp kurių jau ir įsitvirtinę rinkoje (pavyzdžiui, „Eureka!“, „Mint Vinetu“, „Keistoteka“ Vilniuje, Staniulio antikvariatas Kaune ar „Retro knygos“ Klaipėdoje), ir nauji dalyviai (kaip mūsų „Juodas šuo“, „Six chairs books“, „Knygų ministerija“ ir kt.). Lietuvoje susiklostė ir panašių knygynų pavadinimų tendencija, tad nenustebkite, jei vietoj knygyno „Knyga visiems“ atsidursite knygyne „Knyga kiekvienam“. Atidžiau peržvelgę rasite dar „Knygos namus“, „Knygų imperiją“, „Pelėdų knygas“ ir „Žmonių knygas“ – tai irgi asmeninių knygynų pavadinimai. Pridedame regionų knygų parduotuves, vieną kitą knygyną-antikvariatą, perpardavinėtojų būrį ir susidarome gana margą, neištyrinėtą mažųjų knygynų žemėlapį.

„Juodas šuo“ įsikūręs apleistame unikalios architektūros namo bute judrioje Pylimo gatvėje, Vilniaus senamiestyje. Šie faktai nėra autentiško knygyno simuliuojama fikcija ar komercinė poza, visų pirma tai sutapo su mano alternatyvaus požiūrio siekiais. Dėl to nesistebiu, kad daugiau ar mažiau patiriame žinomumo ir lankomumo iššūkius.

Kartu džiaugiuosi, kad netapome dar vienu štampinės kultūros produkcijos pavyzdžiu su kavine ir kanceliarinėmis prekėmis. Reikia pripažinti, kad tokia knygyno vizija lemia daug refleksinių iššūkių ir klaidų, bet kartu skatina permąstyti, ko iš tikrųjų trūksta skaitytojams ir ką galime jiems pasiūlyti iššokdami iš naujienomis mintančio tinklinių knygynų interesų lauko.

Žvejyba tarp didelių tinklų

Lietuvių išeivijos rašytojas Kazys Almenas viešai pasibaisėjo Lietuvos knygų rinka. Aptariami buvo būtent bukinistai, kurie parduoda tik tokias knygas, kurios „eina“ – to, kas neapsimoka ant stalo, nelaiko. „Skomanto“ serijos knygų autorius turėjo omenyje, jog būtent skaitytų knygų knygynai yra tikrasis veidrodis, atspindintis tai, ką visuomenė skaito. Paradoksas, kad, nors asmeniniai knygynai yra tarsi tinklinių alternatyva, neretai jie tampa tiesiog pasiūlos tarpininkais ar antrinės rinkos tenkintojais, bet ne vertingos pasiūlos kūrėjais.

Žinoma, nesiūlau utopiško varianto prekiauti tuo, ko nereikia rinkai ir nenori žmonės, bet ginčas tarp liekamosios vertės kūrinių ir populiariosios literatūros pasiūlos santykio išliks amžinai. Tai puikiai atspindi šiuo metu siūloma LRT „Kultūros“ kanalo pavadinimo ir koncepcijos pertvarka. Kai kultūrinių leidinių skaitomumas ypač menkas, trūksta recenzijų, o komercinių projektų reklamos plūsta, dažnai sulaukiame siaurai informuotų lankytojų su ganėtinai dideliais lūkesčiais. Ir ne tiek svarbu, kurioje pusėje (populiariojoje ar nišinėje) yra skaitytojas, – svarbiausia įdomus pasakojimas.

Jei nenorime likti skurdžiai informaciniu atžvilgiu, turime skaityti ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalba, taip provokuodamas skaitytojus teigė angliškų knygų knygyno „Frendo“ įkūrėjas Martynas Galkus. Pasitelkdamas akademines žinias jis praplėtė skurdoką angliškų knygų pasiūlą Lietuvoje, teikė knygų nuomos paslaugas, siūlė labiau panaudoti menkoką lietuviškų knygų, verstų į užsienio kalbas, paklausą. Mano nuomone, tai buvo intelektualiausias knygynas Vilniuje. Deja, buvo.

Kita tiesa – tinkliniai knygynai dažnai perleidžia tuos leidinius, kurių antrinėje rinkoje perteklius. Jei išsigandote dėl senesnio leidimo vertimo trūkumų, nuvilsiu – dažnai perleidžiami tie patys kūriniai, o dalis leidėjų nė nesirūpina naujomis redakcijomis ir papildomais honorarais vertėjams. Žinių trūkumą patiria ir tėveliai, ieškantys mokyklinių programų reikalaujamų knygų, kurių dalis taip pat perteklinės. Peržiūrėdamas gaunamas knygas pastebėjau, jog ne vienas rinktinių raštų tomelis ar rinkinys vaikams slepia ieškomų moksleivių programinių sąrašų kūrinius. Tad tai puiki proga paremti informacinį raštingumą išmanančius bukinistus ir kartu gerokai pigiau įsigyti ieškomą leidinį.

Žinoma, kai kurie skaitytojai pasakys, jog svarbi ir prekinė knygos išvaizda, tačiau neretai tinkliniai knygynai, teigdami, jog siūlo originalius, stilingus leidimus, iš tiesų štampuoja užsienio leidyklų knygų kopijas. Šį faktą lengvai patikrinsite apsilankę didesniuose užsienio knygynuose. O „Juodame šunyje“ esame peržvelgę ir atrinkę daugiau nei 30 tūkstančių skirtingų laikotarpių knygų viršelių egzempliorių. Dėl to įsigydami seno leidimo knygas dažnai gaunate ir autorinį knygos dailininko darbą, kuris neretai puošia ir kolekcininkų namus.

„Juodo šuns“ idėja – atrinkti tik tai, kas vertinga, nors ir subjektyviai. Subjektyvumas suteikia gerokai daugiau alternatyvų nei konkrečių leidinių priverstinis siūlymas. Dėl to stengiamės siekti tikslo ir siūlyti tik įdomiausias ir aktualiausias knygas, o skaitymo skatinimas, prisidengiant viešųjų ryšių akcijomis, mūsų nuomone, nėra geras ilgalaikės kultūros perspektyvos ženklas.

Žinoma, sutinkame, kad nepopuliarių leidinių skaitymo ugdymo koncepcijos veikia kaip itin rizikingas modelis, bet bukinistai gali išdėlioti tai, ką nori matyti tarp parduodamų knygų, ir nesukti sau galvos. Pasirinkimo įvairovė skaičiuojama tūkstančiais, ir pasirinkimo laisvė labai maloni.

Prisiminiau vieną tokį alternatyvų pasirinkimą. Kai jau nebeegzistuojančio knygyno „Jauku“ savininkės Oksanos Borisovos-Kuncienės žurnalistė paklausė, kaip ji reaguotų, jei į knygyną atėjęs lankytojas prašytų „50 pilkų atspalvių“, ji atsakė: „Pasiūlyčiau H. Millerio „Ožiaragio atogrąžą“, nes atspalvių tiesiog neturime“. Ši laisvė „Juodam šuniui“ leidžia nesusiaurinti lankytojo matymo lauko iki TOP knygų dešimtuko ir labiau atsižvelgti į tai, ko iš tikrųjų ieškoma ir ką turime geriausio. Net jei tokios knygos nerandame, atperka procesas ir naujos žinios, nuoširdžios rekomendacijos.

Jautriausia skaitytojų grupė – vaikai. Ugdyti skaitymo įpročius visų pirma yra šeimos užduotis. Deja, tėvai neretai nesivargina skirti laiko knygų atrankai, o lankytojai, kurie tuo rūpinasi – išimtys. Suaugusieji dažniau apsilanko ieškodami vaikystėje perskaitytų seno leidimo knygų vaikams, kurios primena skaitymo aukso amžių.

Post scriptum

Kadangi tekste vis minėjau knygynus, kurie dėl užmojų nepajėgė išsilaikyti, manau, kad neišgyvename knygynų aukso amžiaus. Tačiau, nors ir negalime pasigirti stipria nepriklausomų knygynų kultūra, kokią turi Krokuva ar Paryžius, turime savitą ir todėl autentišką lietuvišką knygynų variantą. Jį pažinti ir kviečiu.

Nesutinku su požiūriu, kokie skaitytojai, tokie ir Lietuvos knygynai. Žinoma, kaip knygyno „Juodas šuo“ kūrėjas taipgi galėčiau prisidėti prie kenčiančių bukinistų, tačiau taip tik nusimesčiau atsakomybę išgryninti patį skaitymą ir ieškoti kitų alternatyvų pildydamas biudžeto spragas. „Šuns“ atveju kur kas mieliau sulaukti to lankytojo, kuris apie tokią vietą jau ir nustojo svajoti, bet sulaukėme jo po trejų veiklos metų. Tad sukimės apie knygas ir skatinkime skaityti!

Nors viskas griūva būtyje, bet žmogus išlieka ištikimas viskam tam, kas griūna. Tam tikra heroizmo prasmė, blaivaus, romantiško žvilgsnio pozicija. Romantizmas – pati blaiviausia pozicija. (Vytautas Kavolis)

specialistams.skaitymometai.lt

Tomas Lučiūnas