Didelis būrys filialo narių vyko palei Nemuną link Jurbarko nuo seno vadinamu „Rojaus keliu“. Tai – vienas iš vaizdingiausių maršrutų Lietuvoje. Vaizdai čia nuostabūs – iš vienos pusės – Nemunas, iš kitos – piliakalniai, pilys, dvarai.

Pirmas sustojimas – Raudondvario pilies dvaras – didingi rūmai ant aukšto Nemuno kranto. Mus pasitikusios dvaro ponios papasakojo jų istoriją. Rūmai turi pilies bruožų – bokštą, šaudymo angas, tačiau gynybinės reikšmės neturėjo. Raudondvaris buvo didikų reprezentaciniai rūmai. Per ilgus amžius jie ne kartą rekonstruoti, pertvarkyti. Turėjo ne vieną šeimininką: tai buvo Radvilai, grafai Tiškevičiai.

Teko patirti rūmų didingumą, grožį, pašokti rūmų šokių, pasivaikščioti po parką.

Kitas sustojimas – Veliuona. Gidas papasakojo apie didingą jos istoriją, dvarą, piliakalnius, Ramybės kalną. Pagerbėme Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą prie jo kapo, pasiklausėme gido skaitomų Gedimino laiškų savo tautos žmonėms apie meilę tėvynei, pagarbą žmogui ir lietuvio dvasios stiprybę kovoje su priešais. Pabaigoje visą Veliuonos grožį pamatėme iš 1644 m. pastatytos renesansinio stiliaus Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios bokšto.

Toliau vykome link Panemunės pilies. Tai – šio krašto pasididžiavimas, renesanso stiliaus rezidentinė pilis ant aukšto Nemuno kranto. Pergyvenusi daug pakilimų ir nuosmukių, šiuo metu restauruojama pilis palieka pasididžiavimo ir nuostabos jausmą. Susipažinę su jos istorija, pavaikščioję po pilies labirintus, apžiūrėję Vilniaus dailės akademijos studentų darbų parodą, užlipę į bokštą, patraukėme į svečių salę, kur buvome pavaišinti pietumis.

Pasiekėme ir Raudonės pilį. Ji priskiriama XVI–XVII a. atgimimo laikotarpiui, kai Nemunas tapo prekybos keliu. Pilies istorija skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Pasivaikščiojome po nuostabų parką, išgirdome gidės Elenos pasakojimus apie čia buvusių meilės istorijų herojus, aplankėme bokštą, nuo kurio atsivėrė nuostabi Raudonės miestelio ir Nemuno panorama.

Kitas kelionės tikslas – architektūrinis paminklas – Šilinės smuklė, kurioje įsikūręs senovės žvejybos įrankių muziejus, Panemunių regioninio parko direkcija ir informacijos centras.

Energingos gidės Daivos vedami sužinojime kaip ir kokiais įrankiais senovėje vykdavo žvejyba Nemune. Su žveju teko paplaukti senovine valtimi, grožėjomės regioninio parko gamta, vaikščiojome Šilinės pažintiniu taku, pamatėme ąžuolyną.

Atvykę į Jurbarką įsitikinome, kad jo žmonės didžiuojasi savo istorija.

Menininkų muziejai yra magiškos vietos, žmonės trokšta pamatyti erdves, kuriuose gimė meno kūriniai. Jurbarko dvare yra tokia magiška vieta, kurioje autentiškumas išlikęs iki šių dienų. Tai – žymaus šio krašto skulptoriaus Vinco Grybo muziejus. Jis įkurtas 1960 m. skulptoriaus sūnaus Gedimino, vadovavusio muziejui iki pat 2002 metų, iniciatyva. Čia V. Grybas sukūrė savo didžiausius paminklus, lig šiol stovinčius Lietuvos miestuose. Muziejaus autentiška aplinka leidžia pajusti dramatišką gyvenimo ir kūrybos istoriją. Gidės – skulptoriaus anūkės – vedami, pamatėme daug meno kūrinių maketų, tarp kurių – Vytauto paminklas, Laivės šauklys.

Muziejuje vykdomi ir stiklo mozaikoms edukaciniai užsiėmimai. Teko pamatyti įvairiaspalvio stiklo grožį.

Pavaikštinėję po Jurbarką, patraukėme namų link. Pavargę, kupini gražiausių įspūdžių, supratome, kokia gi graži ir turtinga mūsų Lietuva. Tad mylėkime, didžiuokimės ir džiaukimės, kad gyvename šiame krašte.