Kas rudenį Marijampolėje šurmuliuoja žemdirbių šventė „Sūduvos kraitė“, kurios metu centrinė miesto aikštė virsta svetingų kiemelių miesteliu. Ir šiemet suvalkiečiai liko ištikimi liaudies patarlei „Mokėk darbus dirbti, bet mokėk ir švęsti.“

Įvertino

Visus metus laukta šventė prasidėjo Marijampolės kultūros rūmuose apdovanojant konkurso „Metų ūkis 2017“ laureatus. Pirmoji vieta atiteko ūkininkui Dalmantui Šmulkščiui už darbštumą ir atkaklumą siekiant gerų ūkininkavimo rezultatų. Antrosios vietos nugalėtoju pripažintas jaunasis ūkininkas Povilas Kairys už ūkininkavimo pažangą ir gamybos efektyvumą. Trečioji vieta už sėkmingą šeimos ūkio plėtojimą, žemdirbiškų tradicijų puoselėjimą skirta Astai ir Antanui Bendaravičiams.

Renginio metu Šv.Jurgio, Marijampolės globėjo, medalis už nuoširdų, sąžiningą ir ilgametį darbą melioracijos srityje įteiktas UAB „Sumeda“ direktoriui Gintautui Uldinskui.

Kol vieni džiaugėsi apdovanojimais, kiti triūsė miesto aikštėje. Šiemet šventei ruoštasi išradingai – skoningai išdėliotos derliaus gėrybių ekspozicijos, sukurtos didelės tautinės skrybėlės. Tokioje aplinkoje smagiai jautėsi ir meno kolektyvų atlikėjai, ir sugužėję rudeninės prekybos dalyviai.

Pabaigtuvių vainiką, supintą iš paskutinių rudenėjančiuose laukuose nupjautų javų, ir rudens gėrybių kupiną kraitę šventės šeimininkei merei Irenai Lunskienei dovanojo ekologinio ūkio savininkė Vilija Žemaitienė. Merė labai apsidžiaugė pintinėje radusi skanios naminės duonos, pyrago ir svogūnų: „Viskas tinka, viskas lietuviška...“

Susidomėjimo sulaukė K.Kvainausko šaukštai iš slyvos. R. Kazakevičienės nuotr.

Kvepėjo duona

Jaukiame Liudvinavo seniūnijos kiemelyje kepėjo Juozo Miškelio žmona siūlė naminės duonos, pyragų, sausainių. Moteris sakė, kad žaliavos produkcijai išaugina kaimynas, o jos vyras – aistringas kepėjas. Jai pačiai tenka tik prekiauti.

Penkerių metų duonos kepimo patirtį sukaupusi kepėja Laimutė iš Mokolų kaimo šventei ruošėsi tris dienas. Ji iškepė 15 didelių kepalų senoviškos ruginės duonos ir nemažai ruginio pyrago. Dalį receptų moteris perėmė iš savo mamos, patirties sėmėsi iš kitų garbaus amžiaus šeimininkių. „Žaliava dzūkiška, rankos – suvalkietės. Malūną turime savo, miltų susimalame patys“, – pasakojo Laimutė.

Laima iš Mokolų iškepė 8 didelius kepalus ruginės duonos ir nemažai ruginio pyrago. R. Kazakevičienės nuotr.

Bitelės netinginiavo

Buvusi mokytoja, o dabar bitininkė Teresė Vizbarienė iš Liudvinavo į šventę atsivežė nuosavo bityno medaus ir pačios išleistą knygą apie Liudvinavo valsčiaus istoriją. Moteris nestokoja laiko kūrybinei veiklai, nes aplinkui bites daugiausia tupinėja vyras Vitas.

„Šiemet bitelės mūsų nenuskriaudė, o kad šiek tiek ir mažiau medaus, tai natūralu – kiek gamta leidžia, tiek jos dirba. Tikrai dirba. Ne taip, kaip mes, žmonės, tik kai kada“, – linksmai kalbėjo T.Vizbarienė.

Marijampolės bitininkų draugijos pirmininkas Gediminas Povilaitis pasidžiaugė, kad bitininkyste domisi vis daugiau jaunų žmonių – šiemet draugijos gretas papildė 13 20–40 metų bitininkų, dauguma miestiečių. Iš viso ši organizacija vienija 132 bitininkus.

Mokė šeimininkes

Medžio drožėjas Klemensas Kvainauskas mielai bendravo su šeimininkėmis. Vartydamas vaivorykštės spalvomis pražydusius medinius šaukštus, vyras aiškino, kad jie išdrožti iš 8–10 metų slyvos. Kuo šis medis senesnis, tuo gausiau pažyra spalvų, o iš tokios medienos padirbti šaukštai labai drūti. „Tai pats kiečiausias medis. Kietesnis negu ąžuolas, uosis ir visi kiti. Tėvas iš slyvos darydavo grėblio dantis. Greboji ir greit nenulūžta“, – slyvą gyrė drožėjas.

K.Kvainauskas paaiškino, kuo medinė šakutė pranašesnė nei metalinė. Anot meistro, ji tinka ir blynams vartyti, ir tuomet, kai iš dviejų litrų talpos stiklainio reikia agurką ištraukti. Metaline šakute esą neišimsi, nes nuslys, o medine pasmeigi ir iš karto ištrauki.

Rudens gėrybėmis puoštas medines skrybėles sukūrė Marijampolės profesinio centro mokytojai ir mokiniai. R. Kazakevičienės nuotr.

Leisiškių kaimo (Gudelių sen.) vienkiemyje įsikūrusi Monika Smilgytė atsidavusi vaistinėms žolelėms. Moteris pasakojo, kad šiemet vaistažolės gerai užaugo, daug jų prisirinko ir išdžiovino. Ūkininkė planuoja ateityje statytis specialią džiovyklą ir didinti apimtis.

Ji marijampoliečiams aiškino, kad sudžiovintų žolelių žiupsnelis tinka kaip prieskoniai sriuboms, rudens nuotaiką praskaidrins puodelis kvapios vaistažolių arbatos. M.Smilgytė siūlė ir savame ūkyje paruoštos augalinio aliejaus ištraukos, gydomųjų tepalų, kremų. „Viskas iš mano ūkio, viskas natūralu“, – tikino vaistažolininkė.

Prisimins linus

Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus pirmininkas Sigutis Jundulas teigė, kad Suvalkijoje šį rudenį apsėti mažesni žemės plotai. Jo žiniomis, visi ūkininkai apsėjo mažiau nei planavo. Tam įtakos turėjo ir drėgnas ruduo. Nors ūkių pajamos bus mažesnės, tačiau Suvalkijos žemdirbiai nukentėjo mažiau nei Šiaurės Lietuvos žemdirbiai. Džiugina suvalkiečius ir šiemet gerai užaugę cukriniai runkeliai.

S.Jundulas savo ūkyje kitais metais planuoja sėti šiame krašte primirštą kultūrą – linus, o žaliavą tiektų kito ūkininko linų aliejaus spaudyklai. Daug žemdirbių pirmenybę vis dar teikia grūdinėms kultūroms, nors jų auginama per daug norint, kad dirva nebūtų alinama, o derlius būtų gausus. „Javai vienoje vietoje gali augti dvejus metus iš eilės – ne daugiau. Paskui reikia sėti rapsus arba ankštinius augalus. Šiemet ankštinės daržovės pridarė problemų. Kas spėresnis, apsukresnis – nusikūlė, o kitų dar ir dabar laukuose“, – situaciją apibūdino S.Jundulas.

Sasnaviškės išbandė naują keptuvę. R. Kazakevičienės nuotr.

Pražudė kurkliai

Marijampolės susivienijimo „Sodai“ vadovas Pranciškus Jokimaitis džiaugėsi, kad sodininkai vieningi, bet pasiguodė, jog Marijampolės krašte priviso daugybė kurklių, gadinančių daržoves. Nei sodininkai, nei mokslininkai nežino, kaip su jais kovoti. „Pasodinau 9 agurkų daigus, per porą dienų trys dingo, o po savaitės – ir paskutinis“, – pasakojo P.Jokimaitis.

Šiuo metu susivienijimas „Sodai“ jungia 22 Marijampolės sodininkų bendrijas. P.Jokimaitis sodininkauja 50 metų. Jo manymu, anksčiau sodininkams mėgėjams svarbiausia būdavo apsirūpinti daržovėmis, vaisiais, o dabar kolektyviniai sodai turi kitą perspektyvą. Jauni šeimininkai pasisodina dekoratyvinių pušaičių ir steigia poilsio zonas, net vaisių augina vis mažiau, bet tai nėra blogai – vasarą turi kur išvažiuoti.

Trūko kaimiečių

Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Virginijus Urbonavičius prie savo stendų laukė besidominčiųjų pienininkyste, tačiau šiek tiek nusivylė, nes dauguma priėjusiųjų buvo miestiečiai, tik vienas kitas kaimietis.

„Mums puikūs metai. Su ūkininkais vis geriau susikalbame, taigi ir rezultatai geresni, – aiškino jis ir pridūrė, kad galvijų gerintojams tenka mokyti ūkininkus, pasakoti apie gerųjų savybių turintį pieną, kuris nesukelia alergijos. – Pienininkystė – sunki šaka, vieni jau nebemato perspektyvų, o kiti šios veiklos neatsisako. Ką kita žmogui daryti? Ėmė siausti afrikinis kiaulių maras, greitai bus sunku ir grūdus parduoti. Buliukui užauginti reikia laiko, o iš pienininkystės kas mėnesį gaunama lėšų.“

Marijampolės susivienijimo „Sodai“ vadovas P.Jokimaitis (viduryje) džiaugėsi, kad sodininkai vieningi. R. Kazakevičienės nuotr.

Traukė gyvūnai

Poezijos parke buvo galima išvysti nemažai gyvūnų. Vaikai jodinėjo poniuku Žaibu, kurį iš Krosnos atvežė Karolina Kubiliūtė. Dekoratyvinių gyvūnų augintojas iš Marijampolės Vytas Dubickas marijampoliečiams pristatė savo triušius, nutrijas, gaidžius, višteles, papūgas, jūrų kiaulytes. Namuose liko tik putpelės.

Marijampolės neįgaliųjų draugijos nariai į šventę atsivežė pačių išaugintų obuolių ir savo rankomis pagamintų suvenyrų. Neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Marija teigė, kad jos likimo žmonės stengiasi nesiskųsti ir kiek įmanydami kabintis į gyvenimą.

55 metų sukaktį mininčio Marijampolės vaikų darželio „Linelis“ bendruomenė į šventę atvežė gražuolę mergelę, pristatančią klumpes iš didelių cukinijų. Iš rudens gėrybių darželinukai sukūrė ir gausybę gyvūnėlių, vaikai, padedami suaugusiųjų, ruošė įvairių vaišių.