Gied­rius ir Jur­gi­ta Na­vic­kai

Lie­tu­vių ne­oro­man­ti­kų kar­tos po­etas Jo­nas Ais­tis (1904–1973), dėl jaut­raus ir as­me­niš­ko san­ty­kio su ap­lin­ka va­din­tas lie­tu­viš­kuo­ju „liūd­no­jo vei­do ri­te­riu“, ei­lė­raš­ty­je „Li­ki­mo gies­mė“ ra­šė:

Jot­vin­giai su­tir­po, ir ne­ra­mūs prū­sai

Gy­nė­si ir žu­vo pa­tys sau vie­ni –

Taip no­rė­jo ir te­nai ve­dė mū­sų –

Lai­mė ir li­ki­mo žings­niai kru­vi­ni.

Ar šian­dien apie jot­vin­gius, jų drą­są ir gy­ve­ni­mo bū­dą no­ri­me ži­no­te dau­giau, nei pa­tei­kia­ma įvai­riuo­se in­for­ma­ci­jos šal­ti­niuo­se: „Jot­vin­giai – bal­tų gen­čių gru­pė, gy­ve­nu­si da­bar­ti­nė­je Len­ki­jos Pa­len­kės vai­va­di­jo­je, da­ly­je Va­ka­rų Bal­ta­ru­si­jos ir Ne­mu­no kai­ria­ja­me kran­te Pie­tų Lie­tu­vo­je. Jot­vin­gių kal­ba pri­klau­so va­ka­rų bal­tų kal­bų gru­pei“?

Taip, nes jot­vin­gių gy­ve­ni­mas, ko­vos, bui­tis, kal­ba ne kar­tą ta­po me­ni­nin­kų, is­to­ri­kų, kal­bi­nin­kų ir ki­tų moks­li­nin­kų ob­jek­tu. Šian­dien mus ža­vi iš am­žių glū­du­mos at­plau­kian­tys liu­di­ji­mai apie ka­rių nar­są, lais­vą, ne­pri­klau­so­mą dva­sią, jot­vin­gių pėd­sa­kai gy­vi žmo­nių var­duo­se, vie­to­vių, gy­ven­vie­čių, upių ar eže­rų pa­va­di­ni­muo­se, o jų ma­te­ria­li­nis pa­li­ki­mas – gau­siai pa­bi­rę pi­lia­kal­niai, pil­ka­piai ir ar­che­o­lo­gi­niai ra­di­niai.

Vie­nas jų – Kau­kų-Obe­ly­tės ar­che­o­lo­gi­nis kom­plek­sas, tiks­liai at­spin­din­tis jot­vin­gių is­to­ri­ją su aiš­kiai api­brėž­ta chro­no­lo­gi­ja ir ra­di­nių gau­sa. Kad ne­pel­ny­tai pa­mirš­ta vie­ta – Kau­kų-Obe­ly­tės ar­che­o­lo­gi­nis kom­plek­sas – at­gy­tų, šį ru­de­nį pa­si­sten­gė se­no­vės bal­tų ka­ry­bos drau­go­vės „Jot­vos sū­nūs“ va­do­vas Gied­rius Na­vic­kas, su žmo­na tau­to­dai­li­nin­ke Jur­gi­ta ir ki­tais ben­dra­min­čiais suor­ga­ni­za­vę at­ku­ria­mo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­lį „Kau­kai“.

Ši gra­ži šei­ma, sa­vo gy­ve­ni­mą ku­rian­ti Gied­riaus tė­vų že­mė­se Ar­mi­nų kai­me Aly­taus ra­jo­ne, vi­sa kuo su­au­gu­si su jot­vin­giš­ka fi­lo­so­fi­ja – tuo gy­ve­na pa­tys, tai sklei­džia vi­siems, be­si­do­min­tiems čia gy­ve­nu­sių mū­sų pro­tė­vių is­to­ri­niu ir kul­tū­ri­niu pa­li­ki­mu.

No­rė­da­mi su sa­vo jot­vin­giš­ku gy­ve­ni­mo bū­du su­pa­žin­din­ti kuo pla­tes­nį vi­suo­me­nės ra­tą, Gied­rius ir Jur­gi­ta, pa­ska­tin­ti Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės, įsi­trau­kė į tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tą „Lė­tos kul­tū­ros pa­tir­tys 2.00/Cult­Trips 2.00“, ku­rio tiks­las – ska­tin­ti kul­tū­rų dia­lo­gą, tiks­liai pa­nau­do­ti įvai­raus po­bū­džio Eu­ro­pos kul­tū­ros pa­vel­do so­cio­kul­tū­ri­nį ir tu­riz­mo po­ten­cia­lą, ak­ty­viai pri­si­dė­ti prie vie­tos kul­tū­ri­nio iden­ti­te­to re­a­li­za­vi­mo.

Kuo drau­go­vė „Jot­vos sū­nūs“, no­rin­ti teik­ti lė­to­jo tu­riz­mo pa­slau­gas, ke­ti­na su­do­min­ti vi­suo­me­nę, pa­var­gu­sią nuo ma­si­nio tu­riz­mo sku­bos ir ne­ati­dos, pa­klau­sė­me Gied­rių ir Jur­gi­tą Na­vic­kus.

– Gied­riau, prieš kiek me­tų pra­dė­jai do­mė­tis se­no­vės bal­tų gy­ven­se­na, kas pa­ska­ti­no tai da­ry­ti?

– Se­no­vės gy­ven­se­na pra­dė­jau do­mė­tis jau pa­aug­lys­tė­je, gal tuo me­tu ki­tiems at­ro­dė, kad vis dar ne­iš­au­gau iš vai­kiš­kų žai­di­mų, bet, ma­nau, jog jau tuo­met tai bu­vo šis tas dau­giau. Ne­bu­vo tai vien ki­no fil­mų apie se­no­vę įta­ka, nors tuo lai­ku tai ir­gi vei­kė, ne­tu­rė­jo­me mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, in­ter­ne­to ir, ži­no­ma, to­kio kie­kio in­for­ma­ci­jos, ko­kį tu­ri­me da­bar, ta­čiau tu­rė­jo­me no­rą ži­no­ti ir pa­žin­ti, pa­žin­ti sa­vo kraš­tą ir jo is­to­ri­ją, nuo to ir pra­si­dė­jo ma­no ke­lias bal­tų pa­sau­lė­žiū­ros ir is­to­ri­nės re­konst­ruk­ci­jos link. Dvi­de­šimt pen­ke­ri me­tai pra­bė­go, o gal ir dau­giau – jei pri­si­min­čiau vi­sas is­to­ri­jas ir nuo­ty­kius, ga­li­ma bū­tų ge­rą kny­gą pa­ra­šy­ti. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ben­dra­min­čių, su ku­riais tuo­met dar su­si­ra­ši­nė­jo­me „tik­rais laiš­kais“ (šyp­so­si Gied­rius). Il­gai­niui ne­pa­ka­ko vien da­lin­tis in­for­ma­ci­ja ir pa­ty­ri­mais, no­rė­jo­si vi­sa tai ap­čiuop­ti, pa­jus­ti, pa­tir­ti prak­tiš­kai, nuo to lai­ko ėmė­me ne tik do­mė­tis se­ną­ja pa­sau­lė­žiū­ra ir kaup­ti in­for­ma­ci­ją, švęs­ti se­ną­sias bal­tų šven­tes, bet ir už­si­i­mi­nė­ti se­no­vės ka­ry­ba, jos prak­ti­niu at­kū­ri­mu, kas, ži­no­ma, bu­vo ne­iš­ven­gia­ma jau­nų vy­rų ko­lek­ty­ve. Pra­dė­jo­me tre­ni­ruo­tis, iš­ban­dy­ti gin­klus, šar­vuo­tę, jų pa­nau­do­ji­mo bū­dus, or­ga­ni­za­vo­me žy­gius su pil­na se­ną­ja eki­puo­te, ne­si­tai­ky­da­mi nei prie oro są­ly­gų, nei prie me­tų lai­ko. To­kiuo­se žy­giuo­se ro­man­ti­ka pa­vir­to re­a­ly­be. Lai­kui bė­gant at­ra­do­me ben­dra­min­čių ir už­sie­ny­je, veik­la dar la­biau plė­tė­si, pra­si­dė­jo iš­vy­kos į ren­gi­nius, fes­ti­va­lius, ko­vų tur­ny­rus, ku­riuo­se ka­ry­ba ta­po ne vien pa­ro­do­mą­ja veik­la, o ir spor­tu, toks gy­ve­ni­mo bū­das įtrau­kė vis la­biau ir la­biau.

– Pa­pa­sa­kok apie se­no­vės bal­tų ka­ry­bos drau­go­vę „Jot­vos sū­nūs“.

– Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus ofi­cia­liai įre­gist­ruo­ta or­ga­ni­za­ci­ja „Jot­vos sū­nūs“ vie­ni­ja ben­dra­min­čius, ku­rie už­si­i­ma bū­tent mū­sų kraš­to is­to­ri­niu pa­vel­du, jot­vin­gių ka­ry­bos, gy­ven­se­nos, tra­di­ci­jų bei ama­tų puo­se­lė­ji­mu bei re­konst­ruk­ci­ja. Ko­dėl pa­si­rin­ko­me bū­tent jot­vin­gius, at­sa­ky­ti ga­na pa­pras­ta – dau­ge­lis mū­sų gi­mė, au­go, gy­ve­na ar tu­ri ki­tų gi­mi­nin­gų są­sa­jų su šiuo kraš­tu, to­dėl jau­čia­me pa­si­di­džia­vi­mą, kad bū­tent mū­sų pro­tė­viai šiam kraš­tui pa­li­ko to­kią di­din­gą is­to­ri­ją. De­ja, dau­ge­lis apie tai ži­no la­bai ma­žai, to­dėl mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos tiks­las yra ne vien kaup­ti ži­nias, puo­se­lė­ti tra­di­ci­jas, at­kur­ti se­no­vi­nius kos­tiu­mus, gin­kluo­tę, šar­vuo­tę, bet ir da­lin­tis vi­su tuo su vi­suo­me­ne tam, kad mū­sų di­din­ga is­to­ri­ja bū­tų pla­čiau ži­no­ma ir pa­sie­kia­ma di­des­niam žmo­nių ra­tui.

– Kuo re­mia­tės re­konst­ruo­da­mi jot­vin­gių gen­ties is­to­ri­ją? Ar tai, ką jūs da­ro­te, yra tik pri­sta­ty­mas vi­suo­me­nei ar..?

– Re­konst­ruo­da­mi jot­vin­gių gen­ties is­to­ri­ją re­mia­mės ra­šy­ti­niais šal­ti­niais, iko­nog­ra­fi­ja, ben­dra­dar­biau­ja­me su is­to­ri­kais, ar­che­o­lo­gais, mu­zie­jais – bū­tent tai pa­de­da iš­gry­nin­ti in­for­ma­ci­ją ir su­jung­ti ją į vi­su­mą. Ži­no­ma, mū­sų veik­la nė­ra vien pri­sis­ta­ty­mas vi­suo­me­nei, tai, ką mes da­ro­me, nė­ra spek­tak­lis, vi­sa tai iš­gy­ve­na­me iš tik­rų­jų. Vi­si at­kur­ti daik­tai-gin­klai, pa­puo­ša­lai, se­no­vi­niai bui­ties ra­kan­dai – ne vien mu­zie­jaus eks­po­na­tai, vi­sa tai yra nau­do­ja­ma prak­tiš­kai pa­gal jų pa­skir­tį ir jau ta­po mū­sų kas­die­ny­bės da­li­mi. Kai su­si­ren­ka­me švęs­ti mū­sų se­nų­jų ka­len­do­ri­nių šven­čių, ren­gia­mės at­kur­tais rū­bais, val­go­me iš me­di­nių, mo­li­nių in­dų, mo­te­rys pa­gal se­nuo­sius re­cep­tus ga­mi­na val­gius, vy­rai iš ąso­čių į ra­gus pi­la pa­čių ga­min­tą alų, už­sta­lė­je su­skam­ba mū­sų pro­tė­vių dai­nos, tuo­met pa­jun­ta­me, kad vi­sa tai, ką da­ro­me, mums yra šven­ta ir bran­gu. Drau­ge da­ly­vau­ja mū­sų vai­kai – taip tru­pi­nė­liai su­rink­tos is­to­ri­jos ir tra­di­ci­jų per­duo­da­mi at­ei­nan­čioms kar­toms.

– Šį ru­de­nį or­ga­ni­za­vo­te pir­mą­jį at­ku­ria­mo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­lį „Kau­kai“. Ko­kią ži­nią no­rė­jo­te per­duo­ti vi­suo­me­nei, ar jus iš­gir­do, ar su­lauk­si­me an­tro, tre­čio fes­ti­va­lio?

– Šį ru­de­nį įvy­kęs at­ku­ria­mo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­lis „Kau­kai“ bu­vo vie­nas iš tų dar­bų, ku­ris iš es­mės įpras­mi­na mū­sų veik­lą. Ka­dan­gi esa­me dau­giau ar ma­žiau su­si­ję su dau­gu­ma Lie­tu­vo­je vyks­tan­čių to­kio for­ma­to ren­gi­nių ir tu­ri­me ne­ma­žą pa­tir­tį, šį kar­tą vis­ką no­rė­jo­me pa­da­ry­ti šiek tiek ki­taip. Tu­rė­jo­me aiš­kią ži­nią, ku­rią no­rė­jo­me per­duo­ti žmo­nėms ir, ma­nau, tai įgy­ven­din­ti pa­vy­ko su kau­pu. Kau­kų-Obe­ly­tės pi­lia­kal­nių kom­plek­sas yra tik­rai uni­ka­li vie­ta, tu­rin­ti gau­sų ra­di­nių kul­tū­ri­nį sluoks­nį, pa­gal tai ga­li­ma spręs­ti, kad šio­je vie­to­je vir­te vi­rė gy­ve­ni­mas, pre­ky­ba, ant­puo­liai, ku­riuos ga­li­ma at­sek­ti pa­gal aiš­kius čia sto­vė­ju­sios me­di­nės pi­lies su­de­gi­ni­mo ir at­sta­ty­mo po­žy­mius. Čia ras­ta be­ne di­džiau­sia Lie­tu­vo­je strė­lių ant­ga­lių, ku­rių įvai­ro­vė stul­bi­na ir nu­sa­ko tuo­me­ti­nių ant­puo­lių rim­tu­mą, ko­lek­ci­ja, o ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių gau­sa, ku­ri pri­klau­so ne vien jot­vin­giams, bet ir jų kai­my­nams, Ki­je­vo Ru­sios sla­vams, pa­sa­ko­ja apie tai, kad čia gy­ve­no kil­ni ir tur­tin­ga gen­tis, ku­ri vyk­dė pre­ky­bą su sa­vo kai­my­ni­nė­mis tau­to­mis, gy­nė sa­vo kraš­tą ir, ži­no­ma, vyk­dė puo­la­muo­sius žy­gius. Ben­dra­dar­bia­vo­me su Lie­tu­vos na­cio­na­li­niu mu­zie­ju­mi tam, kad su­rink­tu­me kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos apie šią vie­tą ir da­li­no­mės ja su ren­gi­ny­je da­ly­vau­jan­čiais ama­ti­nin­kais ir re­konst­ruk­to­riais. Dau­ge­lis jų at­li­ko na­mų dar­bus ir į ren­gi­nį at­vy­ko pa­ruo­šę Kau­kuo­se ras­tų ra­di­nių re­konst­ruk­ci­jas, už tai jiems esa­me dė­kin­gi. Moks­li­niai pra­ne­ši­mai ir pa­sa­ko­ji­mai apie šią vie­tą ir jų ra­di­nius su­si­lau­kė di­de­lio lan­ky­to­jų dė­me­sio ir ma­nau, kad te­ma vis dar ne­iš­sem­ta. At­si­lie­pi­mai ge­ri, la­bai nu­džiu­gi­no vie­ti­nių ben­druo­me­nių ir vi­siš­kai at­si­tik­ti­nių pui­kių žmo­nių pri­si­dė­ji­mas prie ren­gi­nio, o tai ska­ti­na ne­su­sto­ti, juo­lab kad tu­ri­me pui­kią ko­man­dą ir be­ga­lę idė­jų, ku­rias no­rė­tu­me įgy­ven­din­ti.

– Jur­gi­ta, esi tau­to­dai­li­nin­kė, ka­da ir ko­dėl su­si­do­mė­jai tau­to­dai­le?

– Juos­tų au­di­mu su­si­do­mė­jau prieš 20 me­tų. Kai su­si­pa­ži­no­me su Gied­riu­mi, jis pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo pa­sau­lė­žiū­rą, apie sa­vo ke­lią ir pa­ieš­kas – tai ma­ne la­bai su­do­mi­no. No­rė­jo­si bent akies kraš­te­liu pa­ma­ty­ti, kaip vis­kas vyks­ta iš tie­sų. Pra­džio­je vis­ką – rū­bus, ba­tus ir t. t. da­rė­mės pa­tys, pa­si­kon­sul­tuo­ti ne­bu­vo su kuo, to­dėl ieš­ko­jo­me kny­gų. Pri­si­me­nu, Gied­rius man pa­do­va­no­jo kny­gą, ku­rio­je bu­vo aiš­kiai iš­dės­ty­ta juos­tų vi­ji­mo in­struk­ci­ja, kaip ir ką da­ry­ti. Pir­mą juos­tą pra­dė­jau ne nuo pa­pras­tos, o nuo su­dė­tin­gos – tai ma­ne įtrau­kė, taip pra­si­dė­jo kū­ry­bi­nis pro­ce­sas. Tuo­met raš­tus kū­riau pa­ti, dar vie­nos juos­tos ne­pa­bai­gu­si aus­ti jau ži­no­jau, ko­kia bus ki­ta, raš­tai su kiek­vie­na juos­ta vis su­dė­tin­gė­jo, kur­ti bu­vo la­bai sma­gu. Da­bar no­ri­ma ir sten­gia­ma­si at­kur­ti, ko­kios ga­lė­jo bū­ti juos­tos pa­gal raš­tą, sim­bo­li­ką, ar­che­o­lo­gi­nius ra­di­nius. Kiek­vie­nas raš­tas tu­ri sa­vo sim­bo­li­nę reikš­mę, juk juos­ta žmo­gų ly­dė­da­vo nuo gi­mi­mo iki mir­ties.

– Ką mo­te­rys vei­kia, kuo už­si­i­ma at­ku­ria­mo­sios is­to­ri­jos veik­lo­je?

– Kal­bant ap­skri­tai, mo­te­rų re­konst­ruk­to­rių veik­la la­bai įvai­ri – mais­to ruo­ša pa­gal se­no­vi­nius re­cep­tus, vil­nos ver­pi­mas, siū­lų ir au­di­nių da­žy­mas, au­di­mas, rū­bų siu­vi­mas, lip­dy­ti­nė ke­ra­mi­ka, stik­lo ka­ro­liu­kų ga­my­ba, bat­siu­vys­tė ir dau­gy­bė ki­tų ama­tų. Jei klau­sia­te apie mo­te­ris mū­sų klu­bo ben­druo­me­nė­je, tai – mais­to ruo­ša, kos­tiu­mų re­konst­ra­vi­mas, vy­ti­nių juos­tų au­di­mas.

– Ko­kias jot­vin­gių šven­tes šven­čia­te šei­mo­je, kuo jos sa­vi­tos?

– Šven­čia­me se­ną­sias bal­tų ka­len­do­ri­nes šven­tes: Žie­mos sau­lė-g­rį­žą, Už­ga­vė­nes, pa­va­sa­rio ly­gia­die­nį, Ra­sas, ru­dens ly­gia­die­nį, Vė­li­nes, var­dy­nas. Ves­tu­vės pa­gal se­nuo­sius pa­pro­čius – taip pat ne iš­im­tis. Šven­tes sten­gia­mės pa­mi­nė­ti kuo ar­cha­jiš­kiau, tiek, kiek lei­džia mū­sų ži­nios ir pa­jau­ti­mas, nuo se­no­vi­nių val­gių, gė­ri­mų, ku­riuos ruo­šia­me pa­tys, iki dai­nų, lau­žų, dū­mi­nės pir­ties ir ki­tų tam laik­me­čiui bū­din­gų links­my­bių. Sa­vi­tos jos dar ir tuo, kad ne­si­sten­gia­me tuo spe­ku­liuo­ti ir da­ry­ti iš to šou – jos yra skir­tos tik mū­sų ben­druo­me­nei, ku­rią su pa­si­di­džia­vi­mu va­di­na­me Jot­vos šei­my­na, na, ži­no­ma, su tam tik­ro­mis iš­im­ti­mis – sve­čiams…

* * *

Ti­ki­me šių jau­nų žmo­nių en­tu­ziaz­mu. Vi­lia­mės, jog pa­ti­kės ir lė­to­jo tu­riz­mo mė­gė­jas, no­rin­tis vie­no­je vie­to­je pra­leis­ti ke­lias va­lan­das ar net ke­lias die­nas, tam, kad su ta vie­to­ve, jos is­to­ri­ja, žmo­nė­mis, tra­di­ci­jo­mis ga­lė­tų su­si­bū­ti ir vi­sa tai pa­tir­ti per vi­sas pen­kias jus­les. Šis ke­liau­to­jas yra iš­ran­kus, nes jo tiks­las – ras­ti ne­su­ko­mer­cin­tus, au­ten­tiš­kus po­ty­rius, ku­rių pa­grin­di­ne aši­mi tam­pa vie­tos gy­ven­to­jas. Be žmo­gaus ir jo kū­ry­bos, ži­nių, pa­tir­čių per­da­vi­mo nė­ra ir lė­to­jo tu­riz­mo pa­slau­gos. To­dėl la­bai svar­bu, kad tas vie­tos žmo­gus ge­bė­tų ne tik kur­ti, bet ir ben­drau­ti. O Gied­rius ir Jur­gi­ta tik­rai mo­ka pa­pa­sa­ko­ti, pa­ro­dy­ti, pa­mo­ky­ti, pa­vai­šin­ti, pa­bū­ti…

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį Puns­ko lei­dyk­los „Auš­ra“ iš­leis­tos kny­gos „TER­RA JAT­WE­ZE­NO­RUM“ (Jot­vin­gių kraš­tas) pra­tar­mė­je ra­šo­ma: „Vi­sam lai­kui nu­ti­lo jot­vin­gių šne­ka, gies­mės ir rau­dos, bu­vo su­nai­kin­tos jų gy­ven­vie­tės ir su­de­gin­tos pi­lys. Li­ko pi­lia­kal­niai, pil­ka­piai, ku­rie pa­sa­ko­ja apie nar­siau­sios iš nar­siau­sių bal­tų gen­čių gy­ve­ni­mą ir lem­tį.“ Su­si­pa­ži­nę su Gied­riu­mi ir Jur­gi­ta Na­vic­kais drįs­ta­me ma­ny­ti, jog pa­ma­žė­le plo­nė­ja sluoks­nis am­žiaus dul­kių, už­den­gu­sių jot­vin­gių pėd­sa­kus, nes „Jot­vos sū­nų“ drau­go­vė jau tu­ri pa­se­kė­jų, no­rin­čių ak­tu­a­li­zuo­ti dar ma­žai ži­no­mą čia gy­ve­nu­sių mū­sų pro­tė­vių is­to­ri­nį ir kul­tū­ri­nį pa­li­ki­mą – lai­ko­tar­pį, kai jot­vin­giai iš­gy­ve­no sa­vo auk­so am­žių, kai jie vyk­dė puo­la­muo­sius žy­gius į sla­vų že­mes, in­ten­sy­viai pre­kia­vo su kai­my­nais, o kar­tais pa­siek­da­vo ir ro­mė­niš­kuo­sius kraš­tus.

Šie jau­ni žmo­nės ku­ria sa­vo kas­die­ny­bę ir at­sig­ręž­da­mi į pra­ei­tį, ir žiū­rė­da­mi į at­ei­tį – duk­ra Lie­pa ir sū­nus Rai­gar­das yra vi­sų ren­gi­nių, šven­čių, su­si­bū­ri­mų da­ly­viai. Taip kau­pia­mas dva­si­nis ar­chy­vas. Iš kar­tos į kar­tą… Ačiū šiai gra­žiai šei­mai ir jų ben­dra­min­čiams už pa­stan­gas gai­vin­ti ir puo­se­lė­ti sa­vo kraš­to is­to­ri­nę at­min­tį.

 

Lai­mu­tė Za­vis­taus­kie­nė