Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tapytojas A. Stasiulevičius: „Menas turi artinti žmogų prie Dievo“

Žymų tapytoją Aloyzą Stasiulevičių sutikau kamerinės muzikos ansamblio „Musica Humana“ koncerte „Vizijos“, vykusiame Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kur buvo eksponuojami ir jo „Muzikinio“ ciklo paveikslai. Ryškiausiu urbanistinio peizažo tapytoju pripažintą dailininką nuo jaunystės įkvepia ir Vilniaus miestas. Pastaraisiais dešimtmečiais į jo kūrybą atėjo Kristaus kančios tema. Neįtikėtino darbštumo, pavydėtinos energijos menininkas surengė per 70 personalinių parodų, nutapė virš tūkstančio drobių, jo kūrinių yra įsigiję didžiausi Lietuvos ir 7 užsienio valstybiniai muziejai bei kolekcininkai visame pasaulyje. O jis vis dar aktyviai kuria, dalyvauja parodose. „Niekada tiek daug ir taip intensyviai nedirbau kaip dabar. Dar daug ko nepadariau“, – sako tapytojas.

Bitės groja Bachą

„Muzika mane lydi visą gyvenimą. Mano tėvas Kazimieras buvo vargonininkas, chorvedys. Mano lovelė stovėjo repeticijų kambaryje – vietoje lopšinių girdėjau bažnytines giesmes. Pokariu tėvas turėjo rinktis: vargonauti arba mokytojauti. Pasirinko mokyklą, o aš, būdamas vos keturiolikos, turėjau jį pavaduoti Kėdainių bažnyčioje. Per du mėnesius išmokau groti vargonais. Keldavausi penktą ryto, atgrodavau trejas mišias, o dar laidotuvės, vestuvės... Po pietų eidavau į gimnaziją.Ir taip beveik dvejus metus. Tai mane išmokė disciplinos, visada būti geros formos. Juk įkvėpimas – retos malonės valandos. Kai jos ateina, turi būti pasiruošęs, todėl privalai kasdien imti teptuką į rankas ir dirbti,“ – teigia tapytojas.

Anot jo, muzika ir dailė reiškiasi universalia kalba, kuriai nereikia vertimo. Šiems menams bendra – erdvės pojūtis ir ritmas. Tik dailėje ritmas skleidžiasi erdvėje, o muzikoje – laike. Muzika ir dailė – ir paties tapytojo dvasinio gyvenimo formos.

„Mano dirbtuvėje nuolat skamba Bachas, Mocartas, Hendelis, Šubertas, Čiurlionis. Didžiųjų muzika – tai Dievo balsas. Pro langą matau Šv. Jokūbo bažnyčios barokinį fasadą, turiu malonę klausyti kariljono skambėjimą“, – įkvėpimo šaltinius atskleidžia tapytojas. Vasaromis sodyboje jis mėgaujasi gamtos muzika.

„Prieš daugelį metų Saldutiškyje prie Aiseto ežero nusipirkau apleistą sodybą. Kieme stovi šimtametė liepa, o kai ji pražysta, nuo pat ankstaus ryto bitės dirbdamos groja Bachą. Mane džiugina ir gegučių choras. Kartą kieme uždėjau plokštelę – Bethoveno 6-ąją simfoniją, o ten yra gegutės kukavimas. Į liepą atskrido gegutė, pasiklausė Bethoveno – ir pati pradėjo kukuoti“, – įstabias akimirkas mena dailininkas.

A.Stasiulevičiaus paveikslas „Kristus išvaro postmodernistus iš šventyklos“ atskleidžia jo neigiamą požiūrį į šiuolaikinį meną.

Šiurpūs vaikystės vaizdai

Menininko atmintyje neišbluko vaikystėje matyti klaikūs karo, pokario vaizdai, jie paveikė ir jo kūrybą.

„Kai man buvo devyneri, su sesute ir kitais Kėdainių vaikais išvažiavome į Palangą stovyklauti. Ten susirinko 2 000 vaikų iš visos Lietuvos, o 1941 metų birželio 22-ąją 4 valandą ryto prasidėjo karas. Mes su auklėtojais gulėjome kopose, o nuo tilto į mus šaudė ir rusų pasieniečiai, ir vokiečių kareiviai. Traukėmės į Šventąją, ten mus pasitiko sukilėliai su baltais raiščiais, iš sukilėlio gavau pirmą duonos riekę. Paskui pėsčiomis nukeliavome į Liepoją, kuri jau degė, mums įsakė grįžti atgal. Pakliuvome į fronto liniją, į lėktuvų kautynes, teko slėptis miške po kelmais, buvo sužeistų. Liepos 15 dieną grįžome į Palangą, čia mumis pasirūpino Laikinoji Lietuvos vyriausybė, Raudonasis Kryžius, paskui atvažiavo autobusai ir visus parvežė į namus, – pasakoja A.Stasiulevičius. – Mano akyse buvo susprogdinta senoji Kėdainių gimnazija. Turgavietėje mačiau gulinčius negyvus vyrus, kuriuos spardė stribai, girdėjau rusiškus keiksmažodžius. Mano draugas tarp lavonų atpažino savo pusbrolį. Menu karstų eilę laidojant nežinia už ką Vilainių dvare nužudytus jaunuolius. Jų motinų klyksmas nustelbė vargonų gausmą. Šiurpios eilės vežimų ir sunkvežimių su išvežamais tremtiniais Kėdainių geležinkelio stotyje. Vieną 1946 metų naktį mūsų namuose nakvojo dešimt partizanų – visi iš Ariogalos, buvę mano tėvo choristai.“

A.Stasiulevičius jaunystėje su scenografu Liudu Truikiu, kurį laiko savo mokytoju.

Vieni studijavo, kiti uliojo

„Mano vyresnis brolis Juozas, vienas pirmųjų Lietuvoje atomistikos kūrėjų, doktorantūrą studijavo Leningrade, todėl vasaromis viešėdamas pas jį lankiau Ermitažą, koncertus, teatrus, – prisimena tapytojas. – Muzikos nenorėjau studijuoti, nes neturėjau muzikinės atminties. Kai Kėdainių gimnazijos direktorius paprašė manęs nupaišyti senąją gimnaziją, man puikiai pavyko, taigi neabejojau, kur stosiu. Dailės institute mokiausi su išskirtiniu gabių dailininkų kursu: Vytautu Valiumi, Antanu Kmieliausku, Birute Žilyte, Leonu Strioga. Tais laikais be egzaminų priimdavo ir karo veteranus rusus. Gyvenome bendrabutyje, vienuolyne prie Šv. Mykolo bažnyčios, kambaryje buvo 14 lovų. Vakarais tie rusai prisivesdavo draugų, per naktis gerdavo, triukšmaudavo. O mes, lietuviai, gulėdavome kištukais iš duonos užsikimšę ausis, ant galvų užsitraukę antklodes, kad galėtume išsimiegoti. Vėliau daug tų veteranų pašalino iš instituto, nes jie prasigėrė. Studijavau labai rimtai, nesu praleidęs nė vienos paskaitos, po paskaitų dar eidavau į vakarinį piešimą, į Universiteto biblioteką, į teatrus, koncertus, kad tik nesėdėčiau bendrabutyje.“

Muzikinio ciklo paveikslas "Vyties preliudas".

Perpratęs Vilniaus dvasią

Gabus jaunuolis iškart įsimylėjo Vilnių, tai buvo jo miestas. Nors ir nuniokotas karo, tarp griuvėsių tebestovėjo barokinės bažnyčios, kurių bokštai jungė žemę su dangumi, koncertuose skambėjo klasikinė muzika, ir tai jam tapo atsvara slogiai sovietinei aplinkai.

„Didžiulė laimė, kad likimas mane suvedė su dviem nepaprastais žmonėmis, kuriuos laikau savo mokytojais, padėjusiais pažinti ir pamilti Vilnių. Tai architektas Vytautas Žemkalnis, kuris projektavo Katedros aikštę, atstatė Kazimiero bažnyčią, kuri buvo paversta cerkve, ir Mikalojus Vorobjovas – talentingas, įžvalgus, bet iki šiol nepakankamai įvertintas meno kritikas, istorikas, kuris studijavo Vakaruose, parašė disertaciją apie Čiurlionį vokiečių kalba, išleido labai vertingą knygą „Vilniaus menas“. Toji knyga man atvėrė akis, – sako tapytojas. – Pradėjau intensyviai piešti ir tapyti Vilnių. Ištisas dienas praleisdavau ant Trijų kryžių, Bekešo, ant Gedimino pilies kalnų, grožėdamasis nuostabiais vaizdais. Gaila, kad dabar miesto panoramą sugadino tie stikliniai daugiaaukščiai „Zuoko dantys“. Vaikščiojau po kiemus, tyrinėjau namų sienas, kuriose išlikę čia gyvenusių žmonių tragiškų likimų pėdsakai. Studijavau Vilniaus istoriją, architektūrą, senąsias fotografijas, bandydamas perprasti Vilniaus dvasią. Ėmiau suvokti miesto formų struktūrą, bokštų vertikalių didybę, ritmiką, sudėtingo stogų audinio grožį. Siekiau perteikti atmosferos erdvės virpėjimą tapybos vaizdais, emocingomis spalvomis. Mano Vilnius – tai ne išorinis, o vidinis žvilgsnis į miesto dvasią.“

Taip gimė įspūdingi Vilnių vaizduojantys kūrinių ciklai: „Sienos“, „Muzikinis“, „Žvaigždynai“, „Vilniaus panoramos“, „Vilniaus kiemai“, juose tie patys motyvai vaizduojami skirtingais rakursais, spalvomis ir ritmika. Panoraminės urbanistinės erdvės paveiksluose virto talpiomis metaforomis.

„Architektūros motyvus pirmiausia įamžinu eskizuose, piešiniuose iš natūros, vėliau juos komponuoju. Tai ilgas kūrybinis procesas“, – neslepia tapytojas, naudojantis koliažo techniką, kai ant drobės klijuojamos įvairios faktūros – drobė, folija,kartonas, laikraščio iškarpos – ir užtapomos dažais. Ši technika XX a. 6-ajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo nauja, moderni ir nepriimtina socrealizmui. A.Stasiulevičius pirmasis išdrįso eksponuoti šia technika sukurtus paveikslus. 1966 m. parodoje „Vilnius dailės kūriniuose“ paveikslų cikle „Sienos“ jis ant sugriautų sienų įkomponavo Stalino portretą, sunkvežimius su kareiviais, taip perteikdamas trėmimų istoriją. Įsikišo saugumas ir kūriniai iš parodos buvo išmesti. Tačiau juos spėjo pamatyti žmonės, poetė Judita Vaičiūnaitė apie juos parašė recenziją.

„1967 m. sukūriau paveikslą „Šv. Kristoforas“. Upę, per kurią pagal legendą brenda šv. Kristoforas, nešantis kūdikėlį, pavaizdavau kaip besirangančio drakono kūną, jo žvynus sulipdžiau iš laikraščiuose spausdintų tarybinių politinių veikėjų veidų, o drakono akyje įklijavau Stalino portretą. Šį darbą norėjo įsigyti Tretjakovo galerija, kai ten 1989 m. buvo surengta mano personalinė paroda. Tačiau aš nesutikau – šis paveikslas atspindi mūsų istoriją ir jis turi likti Lietuvoje. Beje, toje parodoje pakabinau Lietuvos vėliavą – bene pirmą kartą viešai Maskvoje, dar iki Nepriklausomybės paskelbimo“, – mena dailininkas.

Mėgstamiausios jo spalvos – mėlyna, raudona ir balta.

„Tamsiai mėlyna  – tai visatos, kosmoso spalva. Raudona skleidžia gyvybinę energiją – net terapeutai pataria vilkėti raudonus marškinius, kad turėtume daugiau energijos. Prieš du dešimtmečius atradau baltą – būties spalvą. Tai kilni tyrumo, šviesos, tobulumo ir prisikėlimo spalva, ja tinka kalbėti ir apie Kristaus kančią, ir Prisikėlimą“, – spalvų simbolius aiškina tapytojas.

Paveiksle „Dangus ir pragaras“ tapytojas vaizduoja mirusius dailininkus, kurie tapo ir danguje, o meno kritikės pragare geria vyną su velniais.

Tėvo Stanislovo pamokos

Sovietmečiu A.Stasiulevičiaus ir jo kolegų pastangomis buvo surinkta ir išgelbėta apie 20 Vinco Svirskio kryžių, o sostinės Visų šventųjų bažnyčia paversta Liaudies meno muziejumi. Kelionės ieškant kryžių tapytoją suvedė su kapucinų vienuoliu tėvu Stanislovu.

„Tėvas Stanislovas irgi ėmėsi gelbėti tuos kryžius, taip mes susidraugavome. Organizavau Paberžėje kelis plenerus, vėliau su Kėdainių krašto muziejininkais ir tėvu Stanislovu ten įkūrėme 1863 m. sukilimo muziejų, įrengėme ekspoziciją. Jis buvo nepaprastas žmogus, mane pastūmėjęs į religinę kūrybą. Įsiminiau jo išmintingus žodžius Atgimimo laikais: „Nereikia ieškoti tiesos KGB archyvuose. Ten tiesa išmušta, kruvina.“

Dievas glūdi ir mene

A.Stasiulevičiaus dailės darbų ciklas „Kristaus kančios istorija“ šiuo metu eksponuojamas Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje. Esu labai laimingas, kad mano paveikslai eksponuojami bažnyčioje. Dievas glūdi ir mene. Kristaus kančios istorija yra neišsemiama tema jau 2 tūkst. metų, bet Dievo sūnus dažniausiai vaizduojamas kenčiantis. Noriu nutapyti paveikslų ciklą, kur pavaizduosiu džiaugsmingą, mylintį Kristų, iš kurio trykšta šviesa“, – kūrybos planus atskleidžia tapytojas.

Europą sukūrusi krikščioniškoji kultūra puoselėja esmines humanistines vertybes, ant kurių laikosi pasaulis, ir dailininkas įsitikinęs, kad šią tradiciją reikia išsaugoti.

„Meno paskirtis – per harmoniją, grožį teigti bendražmogiškas vertybes, meilę artimui. Menininko užduotis – ne vien išreikšti save, bet ir artinti žmogų prie Dievo, suteikti jam viltį. Menas nėra vien tik puošmena. Mes esame atsakingi už savo laikmetį. Dabar daug meno, kuris yra vien žaidimas – tai tuščias menas“, – įsitikinęs tapytojas.

Postmodernas skleidžia destrukciją

A.Stasiulevičius neslepia, kad kritiškai vertina šiuolaikinį postmodernų meną.

„Postmodernas nubraukia Dievą, nubraukia šeimą, tautą, meilę artimui. Kas lieka? Pinigai. Jeigu menininkas niekuo netiki arba jeigu jis serga, jo menas skleidžia tą destrukciją, tą ligą. „Fluxus“ atstovas Jonas Mačiūnas laiške Vytautui Landsbergiui rašė, kad jo tikslas – sunaikinti visus dailiuosius menus. Mačiūnas yra neobolševikas. Man keista, kad mes jį priimame kaip menininką. Tai ne kartą sakiau ir rašiau, – drąsiai rėžia dailininkas. – Žurnalisto Tomo Sakalausko knygoje apie Mačiūną aprašyta, kaip jis surengė mišių parodiją – apsirengęs kunigo rūbais, dalijo „komuniją“ su purgenu, nuo kurio visiems paleido vidurius. Po to koplyčią reikėjo atšventinti.“

Savo požiūrį į postmodernizmą A. Stasiulevičius išreiškė nutapydamas satyrišką paveikslą „Kristus išvaro postmodernistus iš šventyklos“. Kitame paveiksle „Dangus ir pragaras“ jis vaizduoja mirusius savo draugus dailininkus, kurie danguje tapo iš natūros, o meno kritikės pragare geria vyną su velniais. „Esu tikintis, todėl nedarau dramos dėl mirties. Man atrodo, kad aš ir po mirties tapysiu“, – šypsosi menininkas.

 

Rekomenduojami video