Už penkis dešimtmečius stovintį Juozo Miltinio dramos teatrą jo statybos vadovui suteikta teisė visą gyvenimą nemokamai žiūrėti spektaklius. P. ŽIDONIO nuotr.

Žinant Panevėžio legendos Juozo Miltinio nelengvą charakterį, sunku įsivaizduoti, kas galėjo išdrįsti jau po vidurnakčio belstis į jo namus dėl konjako butelio. Tačiau anuomet jaunam statybininkui inžinieriui Stanislovui Juodikiui maestro ne tik pažadėtą gėrimą atidavė, bet ir už pastatytą teatrą skyrė nemokamą žiūrovo vietą visam gyvenimui.

Pirmi rūmai teatrui

Praėjo daugiau nei pusšimtis metų, kai Panevėžio centre išdygo nauji, šviežiais dažais kvepiantys rūmai. Nuo pat jų statybos pradžios tuometės Lenino aikštės ir Elektros gatvės kampe visi žinojo: tai bus didingas teatras, kuris netrukus tapo vienu ryškiausių kultūros židinių visoje Lietuvoje. Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje tai buvo pirmieji nauji rūmai, pastatyti būtent teatro reikmėms. Į juos žiūrovai plūdo iš įvairių kraštų.

Tokia dovana Panevėžio valdžia norėjo nusilenkti savo miesto legendai – režisieriui Juozui Miltiniui. Maestro ir jo vardu 1995 metais pavadintas teatras iki šiol yra vizitinė Panevėžio kortelė, tikras panevėžietis puikiai žino šią savo miesto istoriją. Tačiau praeities dulkės po truputį užkloja žmones, kurių rankos prisidėjo prie šio kultūros stebuklo. Vienas tokių – panevėžietis inžinierius 84-erių Stanislovas Juodikis. Pastatyti teatrą buvo inžinieriaus Stanislovo Juodikio didelė svajonė.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

Išsvajota statybvietė

Kai 1965 m. prasidėjo ilgai planuota tuomet oficialiai Panevėžio kultūros namais vadinto pastato Laisvės aikštėje statyba, jaunas Panevėžio parodomojo statybos tresto inžinierius S. Juodikis pats atėjo pas valstybinės įmonės viršininkus ir paprašė perkelti jį prie šito darbo. Taip jis tapo šio projekto statybos darbų vykdytoju. „Atsidūriau savo išsvajotoje statybvietėje“, – tokios žemiškos darbininko svajonės gana neįprastai skamba iš senjoro lūpų.

Inžinierius prisipažįsta nuo pat mokyklos laikų labai mėgęs teatrą. Gimė jis Klaipėdoje ir iki septynerių metų augo Kretingoje. Iš Panevėžio rajono kilusį, mokytoju dirbusį tėvą netikėtai suėmus, žmona su mažamečiu sūnumi persikėlė į Marijampolę. Čia išardyta šeima gyveno iki pat Stanislovo studijų Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas – aut. pastaba).

„Ir mokykloje, ir bestudijuodamas lankiau dramos būrelius, dažnai lankiausi teatre, žiūrėdavau spektaklius. Išvykęs į didmiestį mokytis, turėjau galimybę pažinti tuomet garsius, talentingus aktorius“, – prisimena S. Juodikis. Tačiau paties savęs didžiojoje scenoje studentas nematė. Paklaustas, ar turėjo talentą aktorystei, tik šypteli, kad jo rankos skirtos statybai. Šita profesija anuomet buvo dar ir itin madinga. „Bet visada sau sakydavau: jei man gyvenime nepasiseks, po visų bėdų eisiu į teatrą tikrinti žiūrovų bilietų“, – juokiasi panevėžietis.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

Šalia kadaise buvo paties maestro J. Miltinio kūrybos kabinetas. Panašu, kad praktiškas ir darbo nebijantis inžinierius sužavėjo ir patį visur intelektualumo ieškantį režisierių. Ši draugystė prasidėjo nuo pirmos teatro plytos. „Stasy, pastatęs teatrą būsi pavaišintas prancūzišku konjaku „Camus“ ir gausi Borcherto „Lauke už durų“ originalų įrašą“, – tokį įžymybės pažadą, duotą statybų pradžioje, lyg būtų išgirdęs vakar prisimena S. Juodikis.

J. Miltinis, aktorius ir režisierius Vaclovas Blėdis, pasak inžinieriaus, irgi aktyviai dalyvavo teatro statybose. Jie buvo pilni netikėtų architektūrinio planavimo sprendimų, mokėjo skaityti brėžinius ir iš akių nepaleisdavo nė vieno dažų teptuko potėpio ant naujų sienų.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

„Tu, Vacy, eik pas Stasį. Šitą pertvarą reikia perkelti va ten, o čia palikti erdvės sandėliui“, – apie anuomet skambėdavusias kultūrininkų komandas pasakoja buvęs inžinierius.

Stasys eidavo, stumdavo, o teatralai žiūrėdavo. Bet pasitaikydavo, kad statybininkai su menininkais ir vietomis susikeisdavo. Tikrina trijulė nebaigtos statyti salės akustiką: V Blėdis ant scenos šaukia, o maestro su jaunuoju inžinieriumi stovi tarp plytų rietuvių bei perdangų plokščių ir klauso, vertina, planuoja, kaip geriau sudėti lubas.

„Tokie bandymai davė puikių rezultatų“, – menui padaryta nauda džiaugiasi S. Juodikis. Tačiau po kelerių metų nesėkmingai išlindo tokių darbų brokas. Per teatro darbuotojų pasitarimą nukrito dalis lubų apdailos – neatlaikė apie tris kvadratinius metrus nekokybiško tinko. Laimė, žmonės per šį nemalonų įvykį nenukentėjo, o statybininkai greitai ištaisė klaidą.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

Pamoka visam gyvenimui

Buvo, pasak S. Juodikio, ir daugiau darbų, kuriuos teko kartoti. „Po keturiasdešimt septynerių metų buvęs miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus viename susitikime manęs paklausė, ar atsimenu, kaip lupinėjau lenteles nuo salės sienų“, – prisipažįsta inžinierius.

Ši apdaila, J. Miltinio valia, turėjo būti 20 metų vandenyje mirkusio tamsaus ąžuolo, bet teatrą stačiusi įmonė įsigijo naujų lentelių. Nulakuotos šviesiai gelsva spalva ir susuktos variniais medvaržčiais principingam režisieriui sukėlė siaubą.

„Portalas turi būti juodas, neblaškantis dėmesio, išryškinantis veiksmą scenoje“, – visam gyvenimui pamoką iš teatro gavo S. Juodikis.

Kliuvo jam ir kitiems nuo J. Miltinio už šį nesusipratimą. Tačiau prisilietimas prie teatro gimimo, pasak pašnekovo, viską atpirkdavo. Inžinierius prisimena kelionę į Estiją.

Komandiruotės tikslas buvo apžiūrėti sceninę įrangą garsiajame „Estonijos“ teatre. „Direktoriaus pavaduotojas Vitalijus Zabarauskas, V. Blėdis, techninio skyriaus viršininkas V. Bajoras ir aš, darbų vykdytojas, einantis dar ir vairuotojo pareigas, leidomės į kelionę senuoju teatro moskvičiumi“, – mena ponas Stanislovas. Jo atmintyje išliko kilimais išklotas estų teatro vadovo kabinetas, taurelė tradicinio „Vana Tallinn“ ir galingas J. Miltinio vardas, atvėręs duris į visus įstaigos kampelius bei suteikęs progą stebėti kaimyninės šalies režisierių spektaklį.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

Teatre savas

Tais metais užsimezgė S. Juodikio draugystė su visu būriu Panevėžio teatro aktorių, kuriems buvęs inžinierius ranką spaudžia iki šiol. „Laisvu nuo pasirodymų žiūrovams ir repeticijų metu mes, aktoriai, taip pat jungdavomės savanoriškai į talką statyti teatro. Dar turiu nuotrauką, kur su kolege tempiam karutį seno šlako iš statybvietės. Kartais tokie darbai pasitaikydavo pirmadieniais, kurie Panevėžį garsino koncertais, reikšmingais reginiais – būdavo, visą dieną pluši, o vakare sėdi ilsėtis klausant nuostabios muzikos“, – pamena teatro ir kino aktorė Dalia Melėnaitė.

Jos sutuoktinis taip pat buvo inžinierius, kartu mokėsi su S. Juodikiu. „Nesame itin artimi, bet aš jį pažįstu kaip didelį teatro gerbėją“, – pasakoja aktorė. Pats S. Juodikis priduria šiltai bendraudavęs su daug aktorių. Su Algimantu Masiuliu susirašinėdavo laiškais, mėgdavo ilgus pokalbis su Stasiu Petronaičiu, Bronium Babkausku, šnekučiuodavosi su Algirdu Paulavičiumi ir kitais savo miesto teatro šviesuliais.

„Galima sakyti, buvau savas teatre, tik dabar šiek tiek nuo jo nutolau dėl karantino, remonto darbų“, – sako garbingo amžiaus vyras. Naujų Panevėžio dramos teatro rūmų atidarymas buvo didelis įvykis ne tiek miestui.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

Ištikimas žiūrovas

Nuo pat 1968 metų vasario 16-osios, kai statybos darbų vadovui buvo suteikta išskirtinė garbė per teatro atidarymo iškilmes įteikti įstaigos šeimininkui J. Miltiniui simbolinį varinį raktą, S. Juodikis iš režisieriaus gavo dar ir nemokamą kvietimą iki gyvos galvos į visus Panevėžio teatro spektaklius.

Šią nelaužomą taisyklę žinojo visi vėlesni teatro direktoriai. O nusipelnęs žiūrovas ištisus dešimtmečius aktyviai naudojosi jam suteikta teise, matė beveik visus spektaklius. Tarp jų didžiausią įspūdį paliko Frydricho Diurenmato „Fizikai“, Volfgango Borcherto „Lauke, už durų“. Pastarąjį spektaklį, kaip J. Miltinio pažadą, ponas Stanislovas gavo net įrašo pavidalu ir labai brangina. Šis kūrinys jam ilgam įlenda į širdį. To panevėžietis labai pasigenda šiuolaikiniame teatre. Tokio prisipažįsta nemėgstantis ir nežiūrintis. „Teisingai buvo pasakyta, kad mes J. Miltinio sugadinta karta. Jo kūrybai niekas nebeprilygsta“, – tvirtina S. Juodikis.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

Pažadėtas konjakas

Ne tik spektaklio įrašą inžinierius iš maestro gavo dovanų už pastatytą teatrą. Jaunuolis tada iš griežtos asmenybės dar ir pažadėtą konjako butelį atsiėmė. Ir gana drąsiai. „Teatro atidarymo proga vaišės buvo suruoštos bibliotekoje. Šventė užtruko ir ją pratęsėme statybininkų kontoroje su karštomis dešrelėmis.

Tuomet ir prisiminiau žadėtą „Camus“ butelį. Pirmą valandą nakties, šviečiant pilnačiai, patraukėme į J. Miltinio ir V. Blėdžio namus, buvusius dabartinėje Laisvės aikštėje“, – naktinį nuotykį prisimena S. Juodikis. Bičiuliai jo palaukė lauke, o pats Stanislovas pasibeldė į duris ir jas atvėrusiam režisieriui tiesiai pareiškė atėjęs žadėjo konjako.

Asmeninio archyvo/Kraštotyros muziejaus nuotr.

„Išgirdau maestro viduje V. Blėdžiui mesteltus žodžius: „Duok tu jam tą konjaką ir tegu nešdinasi“. Vacys dar įdavė stiklinę“, – juokiasi pašnekovas. Teatro statyba, anot jo, buvo išsipildžiusi svajonė.

Vėliau inžinierius kilo karjeros laiptais: dirbo vadovaujamą darbą Panevėžio statybos treste, ėjo Panevėžio statybos valdybos Nr. 6 viršininko pareigas. Jo rankos lietė augantį „Panevėžio“ viešbutį, restoraną „Stumbras“ ir kitus Aukštaitijos sostinei svarbius pastatus.

Vėliau, bėgant metams, inžinierius gavo pasiūlymą prižiūrėti Respublikinės Panevėžio ligoninės pastatus. Čia S. Juodikiui nuotaiką praskaidrindavo palatose sutikti lengvai pasiligoję aktoriai. 1959 metais Panevėžio statybos treste dar veikė dramos būrelis, kurį inžinierius mielai lankė.