Anot A. Pudžiuvelio, Tverų bendruomenė labai šilta, kviečia į renginius ir nori bendrauti.

Sau­sio 1-ąją ne­ti­kė­tai mi­rus Tve­rų kle­bo­nui Edu­ar­dui Ste­po­na­vi­čiui, jo pa­rei­gas po ku­rio lai­ko pe­rė­mė kle­bo­nas Ai­va­ras Pu­džiu­ve­lis. Tve­rų pa­ra­pi­ją jis ap­tar­nau­ja jau ke­lis mė­ne­sius, tad spė­jo su­si­pa­žin­ti tiek su mies­te­liu, tiek su jo ben­druo­me­ne. Tve­rai kle­bo­nui pa­li­ko švie­saus ir šil­to mies­te­lio įspū­dį.

Pats kle­bo­nas yra ki­lęs iš Kre­tin­gos, ten bai­gė tre­či­ą­ją vi­du­ri­nę (da­bar – Jur­gio Pa­brė­žos gim­na­zi­ja), bet ga­na anks­ti pa­li­ko tė­viš­kę, nes 15-os me­tų įsto­jo į Tel­šių vys­ku­pi­jos li­cė­jų, o 2003 m. bai­gė ir Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. „No­rė­jau anks­ti iš­ei­ti iš na­mų. Šei­mos ku­ni­gas bu­vo As­ti­jus Kun­gys, tad kol bu­vau neap­si­spren­dęs, kur sto­ti, jis pa­siū­lė vys­ku­pi­jos li­cė­jų. Ma­no ku­ni­gys­tės ke­liui pra­džią da­vė bū­tent šis ku­ni­gas, ku­ris man bu­vo au­to­ri­te­tas. Ma­ne su­ža­vė­jo jo Die­vo žo­džio skel­bi­mas, pa­pras­tu­mas, pri­ei­na­mu­mas. Jis nie­ka­da ne­pra­ei­da­vo nepa­si­svei­ki­nęs, la­bai šil­tas žmo­gus“, – pa­sa­ko­jo A. Pu­džiu­ve­lis. Pa­aug­lys­tė­je bū­si­ma­sis kle­bo­nas pa­tar­nau­ti nė­jo, ta­čiau kiek­vie­ną sek­ma­die­nį lan­kė­si baž­ny­čio­je, mat se­suo Li­na dir­bo var­go­ni­nin­ke bei va­do­va­vo vai­kų cho­rui.

Tve­rų pa­ra­pi­ją da­bar ap­tar­nau­jan­tis A. Pu­džiu­ve­lis sa­kė, kad pir­ma­sis mė­nuo li­cė­ju­je jau­nam žmo­gui bu­vo itin sun­kus. Tvar­ka ten to­kia pa­ti kaip ir se­mi­na­ri­jo­je, jau­nuo­liai bran­di­na­mi to­li­mes­niam se­mi­na­ri­jos ke­liui. Tiks­lin­gai žen­giant Die­vo ke­liu, 1997 m. pa­vy­ko baig­ti li­cė­jų. Vis dar tę­sė­si pa­šau­ki­mo pa­ieš­kos, tvir­ta­sis ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mas ga­lu­ti­nai su­si­for­ma­vo be­si­mo­kant se­mi­na­ri­jo­je. Anot kle­bo­no, kiek­vie­nam stu­den­tui bū­na pa­šau­ki­mo kri­zių, kai pra­de­di gal­vo­ti, ar ei­ni tin­ka­mu ke­liu. Jam taip nu­ti­ko be­si­mo­kant tre­čia­me kur­se, kai ėmė svars­ty­ti, ar ge­riau tap­ti vie­nuo­liu, ar ei­ti gy­ven­ti į pa­sau­lį. „Rei­kia su­vok­ti, kad ku­ni­gui daug ko teks at­si­sa­ky­ti – šei­mos, iš­ori­nio gy­ve­ni­mo. Ma­no pa­šau­ki­mas tiks­lin­gai su­si­for­ma­vo tre­čia­me kur­se, kai su­pra­tau, kad no­riu bū­ti ku­ni­gu“, – sa­kė kle­bo­nas.

Ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mas ne­truk­do ir po­mė­giams. A. Pu­džiu­ve­lį la­bai do­mi­na Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ja, jis mėgs­ta šia te­ma skai­ty­ti kny­gas. Ir mo­kyk­lo­je is­to­ri­jos pa­mo­kos ge­rai se­kė­si, šiai pa­mo­kai ne­rei­kė­da­vo ruoš­tis, vis­ką at­si­min­da­vo vos iš­gir­dęs. Tiks­lie­ji moks­lai ne­bu­vo ar­ti šir­dies, la­biau bu­vo lin­kęs į hu­ma­ni­ta­ri­nius. Vai­kys­tė­je žai­dė ir fut­bo­lą, lan­kė tre­ni­ruo­tes, bu­vo var­ti­nin­kas. Pa­tin­ka ir krep­ši­nis, ta­čiau šią spor­to ša­ką la­biau mėgs­ta ste­bė­ti. Kle­bo­nas yra Kau­no „Žal­gi­rio“ fa­nas, va­žiuo­ja žiū­rė­ti rung­ty­nių į Kau­ną ar­ba ste­bi per te­le­vi­zi­ją. Pa­tin­ka žiū­rė­ti ir fil­mus ka­ro te­ma­ti­ka, sten­gia­si ras­ti to­kių, ku­rie bū­tų pa­rem­ti tik­rais įvy­kiais.

Kle­bo­nas tu­ri se­se­rį, tė­vai – pa­pras­ti dar­bi­nin­kai, tra­di­ci­niai ka­ta­li­kai, baž­ny­čio­je lan­ky­da­vo­si tik per šven­tes. Juos la­bai nu­ste­bi­no sū­naus ap­si­spren­di­mas sto­ti į Tel­šių vys­ku­pi­jos li­cė­jų. „Tė­vas sa­vai­tę ne­si­kal­bė­jo iš­tik­tas šo­ko, o ma­ma ver­kė, nors ne­pri­eš­ta­ra­vo. Jau ta­pęs ku­ni­gu, su­ži­no­jau, kad mo­čiu­tė la­bai mel­dė­si, kad gi­mi­nė­je bū­tų ku­ni­gas, tai jos mal­dos bu­vo iš­klau­sy­tos“, – sa­kė A. Pu­džiu­ve­lis.
Bai­gus ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, pir­ma­sis pa­sky­ri­mas at­ve­dė A. Pu­džiu­ve­lį į uos­ta­mies­tį – Klai­pė­dos Šv. Juo­za­po Dar­bi­nin­ko pa­ra­pi­ją (iš­bu­vo 1 me­tus), vė­liau bu­vo per­kel­tas į Tau­ra­gės Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čią (2 me­tams), Klai­pė­dos Ma­ri­jos Tai­kos Ka­ra­lie­nės baž­ny­čią (2 me­tams), Klai­pė­dos Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čią (1 me­tams). Kiek il­giau – 5 me­tus – pra­lei­do ap­tar­nau­da­mas Dar­bė­nų Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus baž­ny­čią.

Ta­da ga­vo pa­sky­ri­mą ap­tar­nau­ti Me­din­gė­nų Švč. Tre­jy­bės ir Sprau­džio Šv. Apaš­ta­lo Pau­liaus baž­ny­čias, nors tuo me­tu re­zi­da­vo Rie­ta­ve ir kar­tu pa­dė­jo Rie­ta­vo pa­ra­pi­jai. Vė­liau bu­vo iš­kel­tas į Ši­la­lės Šv. Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio baž­ny­čią ir vėl par­ke­lia­vo vi­ka­rau­ti į Rie­ta­vą, o da­bar jau tre­čią mė­ne­sį ti­kė­ji­mo švie­są sklei­džia Tve­ruo­se.

Iki šio pa­sky­ri­mo Tve­ruo­se bu­vo lan­kę­sis tik kar­tą, kai rei­kė­jo pa­va­duo­ti kle­bo­ną Da­rių Po­vi­lai­tį. Jam anks­čiau te­ko gir­dė­ti, kad čia la­bai gy­va pa­ra­pi­ja, su ja pa­vy­ko šiek tiek su­si­pa­žin­ti da­ly­vau­jant ben­druo­me­nės, mies­te­lio ren­gi­niuo­se, šven­tė­se, mi­nė­ji­muo­se. „Prieš šven­ti­ni­mą į ku­ni­gus pri­ža­dė­jau ne­si­spy­rio­ti ir ei­ti ten, kur ma­ne pa­skirs. Tve­rų ben­druo­me­nė la­bai šil­ta, kvie­čia į ren­gi­nius, ro­do no­rą ben­drau­ti, pa­si­tin­ka su šyp­se­na, tai mie­li ir man­da­gūs žmo­nės. Ma­no tiks­las – kad žmo­gus, at­ėjęs į baž­ny­tė­lę, pa­jaus­tų, kad jo­je yra sa­vas ir lau­kia­mas.

To­kios cha­riz­mos kaip bro­lis As­ti­jus ne­tu­riu, ta­čiau sten­giuo­si į ma­ne be­si­krei­pian­čiam žmo­gui kuo ge­riau pa­tar­nau­ti. Pa­ti baž­ny­čia yra su­tvar­ky­ta, pla­nų di­de­lių ne­tu­riu. Pa­ra­pi­ją ga­vau stip­rią, tad di­džiau­sią dė­me­sį skir­siu sie­lo­va­dai“, – sa­kė kle­bo­nas. Tve­ruo­se jis gy­ve­na ne vie­nas, šiuo me­tu jam drau­gi­ją pa­lai­ko sia­mo ka­ti­nas Ram­zis, ku­ris yra la­bai ge­ro cha­rak­te­rio, pui­kus drau­gas.