Veidaknygės nuotr./Roberto Patronaičio

Mū­sų tė­vai, se­ne­liai, su­si­dū­rę su sun­ku­mais, ne­ti­kė­ta ži­nia, li­ga, grieb­da­vo­si mal­dos, daž­niau­siai jų lū­pos kal­bė­jo: „Svei­ka, Ma­ri­ja, ma­lo­nės pil­no­ji…“ „Tė­ve mū­sų, ku­ris esi dan­gu­je…“ Šian­dien įpras­ta į Aukš­čiau­si­ą­jį kreip­tis sa­vais žo­džiais. Ką žmo­gui reiš­kia mal­da? Ko­mu­ni­ka­ci­ją su Esy­be, ku­ri nie­kuo­met ne­iš­duos, ne­pa­liks, – vi­sa­tos Kū­rė­ju?

„Mel­džiuo­si taip, kaip ma­ne iš­mo­kė mo­čiu­tė – nuo­šir­džiai, tar­si kal­bė­čiau su gerb­ti­nu žmo­gu­mi. Tai bū­na va­di­na­mo­ji mal­da kri­ti­niu at­ve­ju, bet vi­sa­da pa­de­da, nes, jei aš tei­sin­gai su­pran­tu, ne­ga­li Die­vas da­ry­ti to, kas ne­si­de­ri­na su jo pri­gim­ti­mi ir esy­be“, – įsi­ti­ki­nu­si  tris­de­šimt­me­tė Ag­nė.

„Mel­džiuo­si pa­pras­tai, iš­sa­kau Die­vui, kas de­da­si ma­no šir­dy­je, ir pra­šau jo man pa­dė­ti su­ras­ti spren­di­mą. Ir tik­rai pa­siū­lo iš­ei­tį“, – tei­gia še­šias­de­šimt­me­tė Re­gi­na.

Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė Mo­ni­ka ti­ki­na: „Mel­džiuo­si daug, ma­ne Die­vas taip su­kū­rė. Mel­džiuo­si už gy­vus, mi­ru­sius. Kar­tais anū­kės pa­pra­šo už jas pa­si­mels­ti, pas­kui pa­dė­ko­ja, sa­ko, pa­gel­bė­jai sa­vo mal­da.“ Kas mo­ka mels­tis, mo­ka ir gy­ven­ti“, – ti­ki­na dva­si­nin­kai. Jie mus mo­ko su­pras­ti, kad Die­vas, į ku­rį krei­pia­mės mal­das kal­bė­da­mi, yra ar­čiau mū­sų, ne­gu mes ma­no­me. Kal­bi­nant žmo­nes te­ko gir­dė­ti ir to­kią nuo­mo­nę: „Mal­da šian­dien – dau­giau vie­ni­šu­mo, so­cia­li­nės izo­lia­ci­jos reiš­ki­nys. Li­kę vie­ni­ši, tu­rė­da­mi ma­žiau kon­tak­tų, žmo­nės ima ieš­ko­ti mal­dos for­mos ko­mu­ni­ka­ci­jos.“ Apie mal­dos svar­bą ir vie­ni­šu­mo jaus­mą pa­pra­šė­me ko­men­ta­ro spe­cia­lis­tų – gy­dy­to­jos, psi­cho­lo­gės ir dva­si­nin­ko.

Kar­tais žmo­gus sa­ve iš­ke­lia iki ar virš Die­vo, gal­būt to­dėl Die­vo ir ne­ran­da…

gydytoja

Gy­dy­to­ja psi­chiat­rė Jur­gi­ta Va­si­liaus­kai­tė-Trei­na­vi­čie­nė

Mal­da mums vi­siems pa­pras­tai su­pran­ta­ma kaip krei­pi­ma­sis į Die­vą, kaž­ko pra­šy­mas, dė­ko­ji­mas. Daž­nai mal­da ar po­te­rių žo­džiai at­ei­na į gal­vą sun­kio­mis gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis, li­gos at­ve­ju, su­si­du­riant su sun­kia stre­si­ne si­tu­a­ci­ja ir pa­na­šiai.

Nuo li­gos, tiek fi­zi­nės, tiek dva­si­nės, nie­kas ne­ap­sau­go­tas. Jei­gu mus iš­tin­ka ko­kia li­ga, ži­no­ma, rei­kia ją gy­dy­ti, bet rei­kia ir pa­gal­vo­ti, ko­dėl su­sir­go­me, iš­girs­ti dva­siš­kai, gal kū­nas mums no­ri kaž­ką pa­sa­ky­ti, gal ne taip kaž­ką da­ro­me, ne taip gy­ve­na­me.

Gy­dy­to­jai, kad ir ko­kie bū­tų pui­kūs spe­cia­lis­tai, tu­ri ne­už­mirš­ti, kad žmo­gus – ne vien kū­nas, rei­kia žvelg­ti pla­čiai, į vi­su­mą. Bū­na taip, kad li­gos diag­no­zė nu­sta­to­ma vie­nam as­me­niui, o su­ser­ga vi­sa šei­ma. Mirš­ta li­go­nis, bet šei­ma to­liau ser­ga ne­tek­ties li­ga. Ir tai vi­sus juos vie­ni­ja, bū­da­mi iš­skir­ti – lie­ka vi­sa­da drau­ge.

Tad mal­da tu­rė­tų bū­ti mū­sų kas­die­ny­bė­je, tu­ri­me kaž­kuo ti­kė­ti, kad tu­rė­tu­me rams­tį, pa­guo­dą, vil­tį. Bet nu­tin­ka taip, kad žmo­gus sa­ve iš­ke­lia iki ar virš Die­vo, gal­būt to­dėl Die­vo ir ne­ran­da…

Vie­ni­šu­mas yra emo­ci­nė būk­lė. Ji ga­li at­si­ras­ti, kai žmo­gus jau­čia­si ne­ver­ti­na­mas, ne­su­pras­tas, ne­rei­ka­lin­gas. Yra at­lik­ta moks­li­nių ty­ri­mų, ku­rie pa­ro­do, kad so­cia­li­nių ry­šių ne­bu­vi­mas ga­li nu­lem­ti ge­ro­kai pra­stes­nę žmo­gaus svei­ka­tą, vie­ni­šu­mas ga­li pa­ska­tin­ti žmo­gų tap­ti pri­klau­so­mam nuo al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­kų ar net pa­si­ryž­ti sa­vi­žu­dy­bei.

Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių vie­ni­šu­mo jaus­mą ga­li lem­ti ir as­me­ni­nės cha­rak­te­rio sa­vy­bės, psi­chi­nė būk­lė, ap­lin­ka. Svar­biau­sia ne­tu­rė­tu­me bi­jo­ti pra­šy­ti, ieš­ko­ti pa­gal­bos, juk žmo­gus ga­li su­pras­ti žmo­gų.

Gy­ve­ni­mas yra am­ži­nas ju­dė­ji­mas. Kaip vie­no­je sa­vo kny­go­je ra­šė gar­sus gy­dy­to­jas, pro­fe­so­rius, ha­bi­li­tuo­tas moks­lų dak­ta­ras Juo­zas Ste­po­nas Da­ni­le­vi­čius: „Se­nat­vė – ne ka­lė­ji­mas, bet pra­ei­ties mu­zie­jus… Bran­gus pri­si­mi­ni­mas, sa­vų džiaugs­mų ir pra­lai­mė­ji­mų. Se­nat­vė – Jau­nys­tės do­va­na, gy­ve­ni­mo ro­man­tiš­ka ap­gau­lė.“

Įver­tin­ki­me sa­vo san­ty­kį su mal­da ir pa­si­tik­rin­ki­me, gal tai dar vie­na ga­li­my­bė įgy­ti dva­sios stip­ry­bės

nuotrauka

VšĮ as­me­ny­bės bran­dos cen­tro di­rek­to­rė, psi­cho­lo­gė Au­re­li­ja Lin­gie­nė

Šių die­nų mū­sų gy­ve­ni­mas pil­nas iš­šū­kių, ne­ti­kė­tu­mų, stre­sų ir po­ky­čių. Ne­re­tai žmo­gui ten­ka sku­biai pri­im­ti reikš­min­gus spren­di­mus ar spręs­ti kon­flik­tus.

Kar­tais emo­ci­nis krū­vis bū­na toks di­de­lis, kad žmo­gui stin­ga re­sur­sų jų įvei­kai. Kiek­vie­nas iš mū­sų tu­ri­me sa­vo pa­mėg­tus ir įval­dy­tus me­to­dus, kaip sėk­min­gai įveik­ti tuos sun­ku­mus, ku­rie mus už­puo­lė.

Pas­ta­ruo­ju me­tu daug yra kal­ba­ma ir ra­šo­ma apie efek­ty­vaus po­il­sio nau­dą, įvai­rias at­si­pa­lai­da­vi­mo tech­ni­kas, mu­zi­kos, dai­lės te­ra­pi­ją, ener­ge­ti­nį gy­dy­mą, juo­ką, me­di­ta­ci­ją, re­li­gi­nes kon­sul­ta­ci­jas ar ki­tas dva­si­nes prak­ti­kas. Vis­ko yra daug. Ir kaip tei­sin­gai pa­si­rink­ti? Ku­ri tech­ni­ka pa­ti efek­ty­viau­sia ar pa­vei­kiau­sia?

Tei­sin­go at­sa­ky­mo nė­ra, nes čia ren­ka­mės mes pa­tys pa­gal sa­vo nuo­sta­tas, po­žiū­rius, įsi­ti­ki­ni­mus ir ver­ty­bes. Vie­na iš dva­si­nių prak­ti­kų yra mal­da. Kiek­vie­nas tu­ri­me skir­tin­gą san­ty­kį su Die­vu ir mal­da. Tai la­bai as­me­niš­ka ir reiš­kia mums skir­tin­gus da­ly­kus.

Žmo­nės mel­džia­si Die­vui dė­ko­da­mi, pra­šy­da­mi Jo ma­lo­nių, gar­bin­da­mi, da­ly­da­mie­si sa­vo rū­pes­čiais ir sun­ku­mais.

At­lik­ti ty­ri­mai liu­di­ja, kad mal­da vei­kia tei­gia­mai mū­sų fi­zi­nę ir psi­chi­nę svei­ka­tą. Kar­tu ga­li pri­si­dė­ti prie ge­res­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių kū­ri­mo ko­ky­bės, leng­viau iš­gy­ven­ti ne­tek­tis, pra­ra­di­mus, ne­sėk­mes.

Tik no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį, kad ty­ri­mai ro­do, jog mal­dą, kaip re­sur­są, daž­niau nau­do­ja bran­des­nio am­žiaus žmo­nės. Moks­li­nin­kai, ty­ri­nė­jan­tys mal­dos po­vei­kį žmo­gui, tei­gia, kad be­si­mel­džian­tys žmo­nės daž­niau jau­čia­si lai­min­ges­ni, už­pil­dę sa­vo vi­di­nę tuš­tu­mą.

Įver­tin­ki­me sa­vo san­ty­kį su mal­da ir pa­si­tik­rin­ki­me, gal tai dar vie­na ga­li­my­bė įgy­ti dva­sios stip­ry­bės.

Am­žiaus bran­da ne­re­tai su­si­ju­si su vie­ni­šu­mu. Tai tas lai­ko­tar­pis, ku­ria­me dau­giau­sia pra­ra­di­mų ir ne­tek­čių. To­dėl vie­ni­šu­mas ne­re­tam šia­me am­žiu­je yra ne­iš­ven­gia­mas.

Bet vie­ni­šu­mas nė­ra žmo­gaus fi­zi­nė izo­lia­ci­ja. Ne­pa­mirš­ki­me, jog vie­ni­šu­mo jaus­mas ga­li mus už­klup­ti bet ku­ria­me am­žiu­je, tik moks­li­nin­kai, ty­ri­nė­jan­tys vie­ni­šu­mą, tei­gia, kad di­dė­jant am­žiui vie­ni­šu­mo jaus­mas stip­rė­ja.

Kon­sul­tuo­da­ma pa­aug­lius ne­re­tai taip pat su­si­du­riu su šių vie­ni­šu­mu, nors dau­ge­lis jų gy­ve­na pil­no­se „tei­sin­go­se“ šei­mo­se. At­ro­dy­tų, te­rei­kia su­si­ras­ti ben­dra­am­žių, ben­dra­min­čių ir vie­ni­šu­mo ne­liks.

Kar­tais žmo­gus, bū­da­mas tarp žmo­nių, ga­li jaus­tis la­bai vie­ni­šas. Mes vi­si la­bai skir­tin­gi, skir­tin­gi ir mū­sų tem­pe­ra­men­tai. Net pa­te­kę į tas pa­čias ap­lin­ky­bes ir si­tu­a­ci­jas, į jas re­a­guo­ja­me skir­tin­gai.

Jau vai­kys­tė­je ga­li­me pa­ste­bė­ti, kad vie­ni vai­kai grei­čiau su ki­tais su­si­drau­gau­ja, o ki­tiems rei­kia daug dau­giau lai­ko pa­žin­čiai už­megz­ti. Tos ar ki­tos as­me­ny­bės sa­vy­bės iš­lie­ka vi­są gy­ve­ni­mą.

Taip pat ir su žmo­nė­mis bran­do­je – vie­ni sie­kia san­ty­kių su ki­tais, ki­ti pa­tys sa­ve at­skir­ty­je pa­lie­ka.

No­ras kuo dau­giau pa­žin­ti pa­sau­lio (jei įma­no­ma – ke­liau­ti, skai­ty­ti, ben­drau­ti su tas pa­tir­tis tu­rin­čiais), iš­mok­ti ko nors nau­jo (yra tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tai, skir­ti bran­daus am­žiaus žmo­nėms), džiaug­tis, su­vok­ti, kad tu­ri­me da­bar­tį, bū­ti jo­je (džiaug­tis tuo, ką tu­riu ir da­bar pa­ti­riu, ar­ba pri­si­min­ti po­zi­ty­vias gy­ve­ni­mo pa­tir­tis), ge­ri kon­flik­tų spren­di­mo įgū­džiai (ne­lik­ti kon­flik­tuo­se su sa­vo ap­lin­ka) – tai tos mū­sų sa­vy­bės, ku­rios pa­de­da sėk­min­gai adap­tuo­tis (pri­si­tai­ky­ti) ap­lin­ko­je ir ne­si­jaus­ti vie­ni­šam.

Ap­si­dai­ry­ki­me ap­lin­kui ir pa­ma­ty­si­me, kad ša­lia mū­sų tik­rai yra žmo­nių, ku­riems mes rū­pi­me. Drą­siai pri­ei­ki­me ir pa­si­svei­kin­ki­me, nuo to ga­li pra­si­dė­ti nau­ja pa­žin­tis ir ben­drys­tė.

Rei­kia tik pra­dė­ti ir Jūs ga­lė­si­te pa­si­da­ly­ti sa­vo jau­se­na, pa­tir­ti­mi, no­rais ar sva­jo­nė­mis.

Vie­ni­šu­mas, jei jau­tie­si Die­vo ap­leis­tas ir už­mirš­tas, yra dvi­gu­bai sun­kes­nis

nuotrauka

Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ry­tis Bal­tru­šai­tis

Ką žmo­gui reiš­kia mal­da?

Mal­da – po­kal­bis su Die­vu, ku­riam bū­din­gas bu­vi­mas drau­ge, kal­bė­ji­ma­sis ir klau­sy­ma­sis. Nors at­ro­do, kad la­bai svar­būs mū­sų žo­džiai ir mal­dos in­ten­ci­jos for­mu­luo­tė, ta­čiau ty­la mal­do­je yra nie­kuo ne­pa­kei­čia­ma, ji daž­nai yra iš­kal­bin­ges­nė ir vai­sin­ges­nė nei žo­džiai.

Kai šian­dien jun­ta­me žmo­giš­kų­jų san­ty­kių pa­žeis­tu­mą ir tra­pu­mą, mal­da Die­vui, la­bai kon­kre­čiam as­me­niui, tam­pa pa­si­ti­kė­ji­mo ir be­są­ly­giš­ko ma­nęs pri­ėmi­mo to­kio, koks esu, vie­ta. Vie­ta dau­giau nei lai­kas. Tai kon­kre­ty­bė.

Ži­no­ma, pa­si­tai­ko mo­men­tų, kai mal­da yra pa­na­šes­nė į drau­di­mų ben­dro­vės pa­slau­gą – „aš pa­si­mel­siu, tu pa­da­ryk“. Mal­da ga­li tap­ti žmo­gaus įsa­ky­mo Die­vui vie­ta: „Pa­da­ryk taip, kaip no­riu aš.“

Tik­ro­sios mal­dos es­mė – už­čiuop­ti san­ty­kį su Die­vu, jį au­gin­ti. Mal­da – pri­glu­di­mas prie My­li­mo­jo, jo va­lios at­pa­ži­ni­mas.

O apie pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių vie­ni­šu­mo jaus­mą vie­nak­ryp­čio at­sa­ky­mo nė­ra, nes kiek­vie­no pa­gy­ve­nu­sio žmo­gaus is­to­ri­ja ki­to­kia.

Pir­miau­sia at­ski­ria­me są­vo­kas „vie­ni­šu­mas“ ir „vie­nat­vė“.

Vie­ni­šu­mas ga­li kil­ti iš re­a­laus ap­leis­tu­mo jaus­mo: ne­ap­lan­ko vai­kai, anū­kai, bu­vę ben­dra­dar­biai ir bi­čiu­liai. Ryš­kus vie­ni­šu­mo jaus­mas iš­gy­ve­nant ne­tek­tį, ypač ant­ro­sios pu­sės, nes žmo­gus jau­čia, kad ne tik mi­rė ar­ti­mas žmo­gus, bet ir gy­ve­ni­mas ne­at­šau­kia­mai pra­ėjo.

Ga­li iš­gy­ven­ti vie­ni­šu­mą dėl pa­ti­ria­mos kan­čios ar li­gos, nes ken­čiant va­lan­dos ir mi­nu­tės la­bai il­gos, o ra­ki­na­mų du­rų gar­sas, kai grįž­ta ar­ti­mie­ji po dar­bo ar moks­lų, iš­si­tę­sęs iki am­ži­ny­bės. Pa­me­nu, skai­čiau apie vie­ną ty­ri­mą Olan­di­jo­je, kur se­ny­vi ir ser­gan­tys žmo­nės su­ti­ko, kad jiems bū­tų pri­tai­ky­ta eu­ta­na­zi­ja.

Gru­pė moks­li­nin­kų ap­klau­sė šiuos žmo­nes kel­da­mi klau­si­mą: „Ar tik­rai no­ri­te mir­ti?“ Di­džio­ji da­lis at­sa­kė, kad ne, bet jau­čia­si nie­kam ne­rei­ka­lin­gi, to­dėl ge­riau nu­mir­ti.

Vie­ni­šu­mas ga­li iš­tik­ti dėl ne­iš­si­pil­džiu­sių sva­jo­nių ir pla­nų, ku­riems jau nė­ra nei lai­ko, nei jė­gų.

Jei žmo­gus vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo itin ak­ty­vus ir veik­lus, o at­ėjo lai­kas, kai dau­giau lai­ko rei­kia pra­leis­ti na­muo­se, tuo­met vie­ni­šu­mas yra re­a­ly­bė.

Vie­ni­šas žmo­gus, su daž­nai iš­sprūs­tan­čiais žo­džiais „aš nie­kam ne­rei­ka­lin­gas“, kuo­met at­si­du­ria glo­bos na­muo­se, ar pri­va­lo iš es­mės keis­ti gy­ve­ni­mo ap­lin­ką, pa­vyz­džiui, dėl su­sil­pnė­ju­sios svei­ka­tos pa­lie­ka sa­vo na­mus kai­me ir per­si­ke­lia pas vai­kus į bu­tą mies­te.

Vie­ni­šu­mo jaus­mas daž­niau ly­di ne­ti­kin­tį žmo­gų. Ti­kin­tis ran­da pras­mę mels­da­ma­sis ir, jei jė­gos lei­džia, įsi­trauk­da­mas į veik­las baž­ny­ti­nė­je ben­druo­me­nė­je, ta­čiau vie­ni­šu­mas, jei jau­tie­si Die­vo ap­leis­tas ir už­mirš­tas, yra dvi­gu­bai sun­kes­nis.

Ką su tuo jaus­mu da­ry­ti, jau ki­ta te­ma.

 

Aldona KUDZIENĖ