85 - erių metų jubiliejų švenčiantis kultūrininkas Juozas Enskaitis išleido knygą „Užaugau prie Nemuno. Atsiminimai iš prabėgusio laiko“.

Juozas Enskaitis savo atsiminimų knygoje „Užaugęs prie Nemuno. Atsiminimai iš prabėgusio laiko“ rašo: „Iki šios knygos anksčiau nieko nerašiau. Priežasčių šiems atsiminimams keletas. Jos yra susietos su Biržais.“Knyga biržiečiams bus pristatyta šiandien, spalio 27 dieną. Tą pačią dieną knygos autorius mini ir savo jubiliejų – Juozas Enskaitis gimė Jurbarke prieš 85 metus.
Ilgametis Biržų kultūros srities darbuotojas, užėmęs ne vieną svarbų postą, žvejybos ir sporto aistruolis, kūrybingas ir gerą humoro jausmą turintis žmogus – tokį jubiliatą daugelis ir pažįsta.

Juodu su šviesaus atminimo žmona Janina Enskaitiene, buvusia matematikos ir šokių mokytoja, buvo išsilavinusios ir inteligentiškos šeimos vienis. Gaila, sako Juozas, kad gimtadienį tenka sutikti jau be Janės… Bet, nostalgiją vydamas šalin, vėl dalijasi prisiminimais, kalboje vis įterpdamas jo taip mėgstamą priežodį. Pavyzdžiui, rupūs miltai.

– Pagal išsilavinimą esate bibliotekininkas – šios specialybės atstovai Lietuvos aukštosiose mokyklose jau neberuošiami.
Ar anuomet jums, kai stojote į Vinco Kapsuko universitetą ir pradėjote studijuoti bibliotekininkystės mokslus, nekilo klausimų, kad specialybę reiktų rinktis kitokią? Iš kur ta meilė ir aistra knygoms?

– Šis pasirinkimas yra plačiai aprašytas mano knygoje. Klausime lyg ir yra atsakymas, kad specialybę reikėjo rinktis kitokią.

Rinkausi specialybę 1953 m. Medicina, visi techniniai mokslai netraukė, kaip ir populiari mokytojo profesija. Pasakykit, ar yra kokia geresnė profesija, kad ir mokytojo? Čia irgi nepadarysi karjeros. O ar norėsi visą gyvenimą dirbti mokykloje? Aš nesu prieš mokytojus, jų pasirinkimas svarbus visuomenei ir, be abejo, sau.

Man bibliotekininkystės pasirinkimas tada buvo gal ir atsitiktinis. Štai perskaitau Jurbarko rajono „Šviesos“ laikraštyje atsiliepimą apie bibliotekininko specialybę. Rašo poeto Vlado Grybo sesuo, bibliotekininkystės srities specialistė. Savo straipsnyje ji siūlo įgyti šią specialybę, o, anot jos, ir darbą bus rasti nesunku. Taigi susigundau.

Kai baigiau universitetą, diplome buvo įrašyta, kad esu mokslinis bibliotekininkas. O tai reiškia, kad galėjau dirbti bent kokioje specializuotoje bibliotekoje, pavyzdžiui, universiteto. Bet po studijų grįžau dirbti į gimtąjį Jurbarką, į miesto biblioteką. Tapau jos vedėju. Gyvenime, jau būnant Biržuose, ir daugiau teko sulaukti siūlymų keisti darbą kitame mieste, bet tais siūlymais nepasinaudojau.

Jurbarke sukūriau šeimą su biržiete Janina. 1960 metais mes su pirmąja dukra Rita, kurią vadiname Džiule, iš Jurbarko persikėlėme gyventi į Biržus. Biržuose gimė antroji dukra Džiugilė. Negaliu pasakyti, kad sprendimas palikti Jurbarką man labai patiko. Visuomet ilgėjausi savo gimtojo miesto, tikėjausi, kad ten gyvensiu visada.

Su žmona kartu pragyvenome 58-erius metus. Iki 2016 metų sausio…

O dėl aistros skaitymui… Paradoksas, bet labai didele aistra knygoms niekuomet ir nedegiau. Netraukė manęs bibliofilijos ar tuo labiau bibliomanijos poreikis. Bet visuomet supratau ir vertinau knygos reikšmę.
„Reikia pasidžiaugti, kad mano mama, jos motina (kurią mes vadinome babune) ir tėvas sutaria, kad bent man reikia mokytis aukštojoje mokykloje. Brolis kariuomenėje, nežinia, kaip jam viskas klostysis, sesuo Regina dar jauna, vos 13 metų.“

Galvojau apie tai, kas laukia manęs sugrįžus į namus. Ta gūžta, ta aplinka, gamtos sutverta, kur nei šimto metrų nėra iki Nemuno, kur pasimaudyti, pažvejoti išbėgi basas ir per keliasdešimt sekundžių pasieki vandenį, traukdavo visada“.

„Janina taip kalbėdavo: „Laiminga, kad auginu dvi dukras, kurias myli Nemuno pakrantėse užaugęs, Jurbarko vidurinę mokyklą baigęs Juozas, jaunystėje mano vadintas Žea (žemiškas angelas)… Gera motinai, kai išvykdamas tėvas pabučiuoja savo dukras ir parveža dovanėlių“. Žmonės sakydavo: tai gera šeima“. (Iš J. Enskaičio knygos).

Viešoji biblioteka, vedėjas. Jurbarkas.

Viešoji biblioteka, vedėjas. Jurbarkas.

– Net ir po daugelio metų, praleistų Biržuose, jūsų kalboje biržietiško akcento beveik negirdėti. Kalbate taisyklingai – ar tai jūsų natūrali gimtoji tartis, ar pagarba lietuvių kalbai? Ar viskas kartu?

– Tai įgimta. To ištrinti neįmanoma. Mano kalbos savitumą pastebėjo ir universitete lietuvių kalbos dėstytojai. „Užaugęs prie Nemuno. Atsiminimai iš prabėgusio laiko“ knygos galiniame viršelyje yra tokia mano mintis: neįveikta per dešimtmečius biržiečių šnekta.

„Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, į savo gimtinę žvelgiu pakylėtai. Jurbarkas išliks svarbiausia mano vaikystės, jaunystės, mokslo, šeimos sukūrimo vieta, palietusi širdį ir protą gražiausiais ir skaudžiausiais laikais“.

– Biržų kultūros ir švietimo srityje dirbote daug metų. Tuomet, kai užėmėte ne vieną svarbų postą, anuometinėje santvarkoje teko taikytis ir prisitaikyti. Jūsų nuomone, kultūrai anuomet ar dabar buvo lengviau?

– Darbą Biržuose nuo 1960 metų, kai čia pradėjau gyventi ir dirbti, aš pats laikau kaip patį svarbiausią, brandžiausią mano gyvenime: susipažinau su plačiu kultūrinio darbo spektru, sutikau daug savo charakteriu, išsilavinimu ir gebėjimais įvairių žmonių.

Vienerius metus dirbau tuometinės Biržų internatinės mokyklos bibliotekos vedėju; daugiau nei 20 metų – Biržų rajono kultūros skyriaus vedėju. Nuo 1986 metų vėl grįžau į švietimo sritį – penkerius metus direktoriumi ir mokytoju dirbau Kirdonių mokykloje. 1991 –aisiais tapau Biržų centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1992-ųjų – tos pačios bibliotekos direktoriumi. Juo dirbau iki 2001 metų.
Daugiausia įvairaus darbo buvo Kultūros skyriuje. Pačiame skyriuje dirbo vedėjas, inspektorė, dvi buhalterės kultūros ir švietimo įstaigoms ir dvi buhalterės kinofikacijai.

To meto kultūros įstaigos – biblioteka, kultūros namai, kraštotyros muziejus – neturėjo savo buhalterijų, patys šių įstaigų vadovai nerašė jokių įsakymų, nepriėmė ir neatleido darbuotojų, neskyrė jiems atostogų. Technologijų tokių, kokios yra dabar, nebuvo – visus dokumentus rašiau paprastu šratinuku ant paprasto popieriaus.

Mažiausiai tada išmaniau kinofikacijos, tai yra kino veiklos išplėtimo, darbą. Iš esmės tai buvo planų vykdymas. Filmai, kaip dabar suprantame, – daugiausia tarybiniai. Juos rodydavome Biržuose, Vabalninke, visuose kolūkiuose ir gyvenvietėse. Respublikos kinofikacijos direkcija nustatydavo rajonams finansinius planus – už kino filmų demonstravimą reikėjo surinkti pinigus. Kiek vėliau kinofikacijos sritis buvo atskirta nuo kultūros skyriaus.

Tais tarybiniais metais Biržų rajone buvo daugiau nei 40 bibliotekų, 10 klubų – skaityklų, daugiau nei 20 kultūros namų, daugiau nei 100 kultūros srityje dirbančių žmonių.

Visoms darbo sritimis buvo keliami dideli reikalavimai. Ypač didelis iš tuometinės Kultūros ministerijos dėmesys buvo skiriamas respublikinėms Dainų šventėms. Iš 9 tarybiniais metais rengtų dainų švenčių penkiose buvau jų vadovu. Vyresnioji karta pamena, kad vykdavo ir rajoninės Dainų šventės. Jose dalyvių skaičius siekdavo iki tūkstančio…

Vyko nesibaigiantys bibliotekų tikrinimai: ir dėl techninių darbų vykdymo, ir dėl vadinamųjų ideologiškai „kenksmingų“ knygų išėmimo iš fondo.

Visų kultūros įstaigų, o ypač kaimo bibliotekų, materialinė bazė buvo prasta. Į rajoną dirbti atvykdavo mažai kultūros srities specialistų.

Žinoma, kad tais tarybiniais laikais reikėjo prisitaikyti prie politinių peripetijų, reikalavimų, auklėti žmones tarybine dvasia… To neišvengė ir mokytojai, rašytojai, kultūros žmonės – visi buvome įsprausti į socialistinį lenktyniavimą. Net respublikinių Dainų švenčių repertuaras chorams, muzikiniams kolektyvams, šokiams taip pat buvo parenkamas kryptingas – šlovinantis politinius įvykius, tarybinį gyvenimo būdą.

Atsirado net tautinių šokių, skirtų, pavyzdžiui, kolūkio pirmininkui ar brigadininkui…
Vėliau tas primityvizmas blėso. Dainų šventėse pradėta dainuoti lietuvių liaudies dainas.

Pati respublikinių Dainų švenčių idėja išliko – vyksta tęstinumas, jį matome. Poreikis dainuoti, šokti ar atlikti muzikinius kūrinius nepriklausomai nuo aplinkybių labai jaučiamas.

Be abejo, darbe to laikotarpio reikalavimų nebuvo galima išvengti. O jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Dainų šventės atvėrė vis daugiau tautinės kūrybos lobynų.

Dabar kultūros sistema depolitizuota, tačiau vis dar trūksta dėmesio darbuotojo skatinimui. Labai trūksta ir suvokimo, kaip kultūros darbuotojo darbą pakelti į prestižinį lygmenį. Visais laikais kultūros srities žmonės uždirbdavo labai mažai, bet, atrodo, dar ne taip seniai valdžios požiūris į šios srities specialistus buvo visai kitoks. Mes tikrai jausdavome pagarbą ir palaikymą.

„Manau, kad chorinė veikla Biržuose buvo aukšto meninio lygio. Jai pradmenis davė ne vienas anksčiau dirbęs chorvedys“.
„Negalima nepaminėti Vaclovo Ščiupoko išradingumo, ieškant įvairesnių koncerto formų. Pagal jo sumanytą scenarijų vyko koncertas Agluonos upėje, muzikantams išsidėsčius valtelėse. Ant Agluonos tilto ir upės pakrantėje stovėjo pora šimtų žiūrovų.“
„1965 m. į respublikinę dainų šventę vykome su beveik 300 žmonių delegacija. Aš buvau delegacijos vadovas“.
„Rajono dainų šventes kūrę meno saviveiklos dalyviai, vadovai, organizacijų, mokyklų, kultūros namų darbuotojai savo sugebėjimais pynė Biržų krašto kultūrinį vainiką. Jiems pagarba ir padėka!“
„Biržuose pasirodė dvi merginos – Klaipėdos universiteto absolventės, chorvedės Danguolė Kazakevičienė ir Viktorija Morkūnienė. D. Kazakevičienę paskyriau dirbti Biržų kultūros namuose, V. Morkūnienę – Vabalninko. Praėjus keleriems ieškojimų metams, jos tapo žinomos ne tik Biržuose, bet ir visoje Lietuvoje.“

– Su kokiomis asmenybėmis teko dirbti? Su kokiais žmonėmis, kurie paliko įspaudą, teko susitikti?
– Be abejo, daugiausia žmonių būta per 25-erius darbo metus Kultūros skyriuje. Čia sutikau Aldoną Gusčiūtę – Visockienę, rajono kultūros namų meno vadovę, Konstantiną Galvelę, rajono bibliotekos direktorių, saviveiklos vadovus Eleną Šlekienę, Prancišką Saplienę, Vaclovą Ščiupoką, Marytę Peikštenienę. Labai gerai pamenu dešimtmečiais dirbusias bibliotekos darbuotojas Aldoną Vokėnaitę, Danutę Medinienę, Zitą Balaišienę, Aldoną Brazionienę, Oną Gerulienę, vabalninkietes Aldoną Lukošiūnienę, Gertrūdą Šerelienę. Atsiprašau, visų neišvardysiu… Tačiau visi Biržų kultūros žmonės, kuriuos tik pamenu, yra mano knygoje.

Jaučiau paramą iš Švietimo skyriaus, mokyklų, ypač vaikų muzikos mokyklos, Vabalninko tarybinio ūkio – technikumo. Tai mokytojai Juozas Pupliauskis, Aldona Černiauskienė, Janina Enskaitienė, Ona Šoblinskienė, Irutė Varzienė ir kiti.

Darbas bibliotekos direktoriumi Lietuvos nepriklausomybės metais buvo kartu ir iššūkis, nes mano jis rėmėsi politinėmis, socialinėmis aplinkybėmis. Nusistovėjo ryšiai su kraštiečiais poetais ir rašytojais Algimantu Zurba, Alma Karosaite, Jonu Strielkūnu, Eugenijumi Matuzevičiumi, Jonu Meku ir kitais.
2001 m. liepos 31 d. palieku bibliotekos direktoriaus postą, būdamas 68 metų. Suprantu, kad mano darbo sėkmė priklausė nuo mano asmeninių sugebėjimų ir mane supančių žmonių. Vertinu žmones, su kuriais praleisti 36 mano darbo metai kultūros srityje.

Jaučiu, kad daugiau buvau suprastas negu tik toleruojamas. Visiems bendradarbiams ir pagalbininkams – ačiū.
„Atstatant pilį, man buvo pavesta sudaryti bibliotekai skirtų patalpų eksplikacijos planą. (…) 1985-1986 m. statybos darbai buvo užbaigti. Lankiausi Tauragės, Panevėžio, Telšių, Klaipėdos, Vilniaus baldų kombinatuose, nes reikėjo įsigyti knygų lentynų, auditorinių stalų, kitų baldų abonemento ir kitiems skyriams. Sunkų baldų montavimo darbą atliko bibliotekos ūkvedys J. Sadauskas. Biblioteka įsikūrė pilyje“.

„Lyg ekrane atmintyje prabėga daug vardų, vaizdų, net pasimetu skaičiuodamas…“
„Nors negimiau Biržuose, nors ne čia praėjo mano vaikystė, ne čia jaunystės metai, ne čia mokslai, ne čia mano tėvų namai, ne čia sukurta šeima, ne čia užmestas meškerės jaukas, ne čia mano fantazijų ir polėkių pradžia, bet galiu prisipažinti, kad tuos 25-erius darbo metus Kultūros skyriaus vedėjo poste laikau brandžiausiu savo gyvenimo laikotarpiu“.

„Sugrįžtu į mokyklą. Spontaniškai gimsta mintis, ką daryti. Išrikiuoju visus mokinius. Kalbu apie įvykius Lietuvoje, apie Sausio 13-ąją ir laidotuves…“

„Manau, kad susitikimai su biržiečiais rašytojais buvo bene labiausiai visuomenės pastebima bibliotekos darbo dalis. Susitikimuose matydavome net ir bibliotekoje neskaitančius žmones.“
„Dirbdamas bibliotekoje ieškojau visų darbų prasmės. Kiek pavyko?.. Ar buvau suprastas?..“

– Anuomet prie Biržų bibliotekos buvote įkūręs ir leidyklą „Širvėna“, kurioje išleista keletas knygų. Gražių iniciatyvių jums nestigo.

– Nuo 1995 metų bibliotekoje būrėsi rajono literatai. Prie bibliotekos įsteigtoje leidykloje išspausdinamos (nors ir nedaug, 10) pirmos knygos. Mano ryšiai su literatų klubu „Versmė“ nesibaigia ir dabar.

– Jūsų nuomonė, ar Biržai – provincija?
– Apie tai niekada negalvojau. Man niekada nepatiko didieji miestai, matyt, tai atėję iš vaikystės nedidelio gimtojo miestuko. Jau minėjau, kad planavau po studijų grįžti ir gyventi bei dirbti Jurbarke. Abu miestai – Biržai ir Jurbarkas – nedaug kuo skiriasi, tik gal man dar nepersikėlus į Biržus, Jurbarke buvo mažiau gyventojų. Jurbarke mačiau ir dabar matau daugiau privalumų. Kad ir Nemunas… Kaip rašiau prisiminimuose, abejojau dėl persikraustymo į Biržus. Biržai – mano žmonos gimtinė, todėl nusprendėme gyventi čia.
„Jurbarkas buvo didelio kelio pradžia. Tąsa – Biržuose“.

– Jūsų jubiliejaus dieną pasirodys ir knyga… Apie ką ji?
– Knyga pavadinta „Užaugęs prie Nemuno. Atsiminimai iš prabėgusio laiko“. Tai jokiu būdu nėra vien tik Nemunas… Knygoje yra du skyriai – Jurbarkas ir Biržai. Tai mano visas gyvenimas – vietos, kur prabėgo mano vaikystė, jaunystė, mokslai, darbai, sukurta šeima, užauginti vaikai, sutikti žmonės…

Nustembu, kad vis dar prisimenu tuos metus, kai man net nebuvo aštuonerių metų: tai pirma karo diena, ankstyvoji jaunystė pokaryje, darbas nebaigus mokyklos….

Knygoje yra viskas, ką prisiminiau iki šių dienų. Neužmiršau ir savo pomėgių. Tai sportas ir ypač žvejyba.
Pasinaudodamas proga dar kartą dėkoju savo dukroms Džiulei ir Džiugilei už labai svarbią pagalbą ruošiant mano prisiminimų knygą. Ačiū itin geranoriškai redaktorei Reginai Grubinskienei.
„Žvejyba – tai mano antrasis gyvenimas, ėjęs šalia vaikystės, jaunystės, studijų ir darbo metų, teikęs malonių akimirkų laisvalaikiu, suteikęs jėgų įveikti įvairius gyvenimo išbandymus. Gal pats tinkamiausias opiumas, nekenkęs sveikatai. “

„Didžiausią pasitenkinimą jaučiau, kai žaidžiau Jurbarko futbolo rinktinėje“.

– Kokios jūsų dienos dabar, sulaukus užtarnauto poilsio? Gyvenate su knygomis, prisiminimais?

– Skaitau periodinę spaudą, knygas, ypač istorines apie Antrąjį pasaulinį karą. Neseniai perskaičiau partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminus. Domiuosi Juozo Erlicko kūryba. Savo knygoje skyrių apie dabartinį laikotarpį pavadinau „Kasdienybės purslai“. Laukiu dukrų ir žentų, anūko apsilankymo. Dabar man labai svarbus svečių, giminių atvykimas į mano jubiliejų.

– Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė – Žilinskienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai