Poetas ir vertėjas V.Braziūnas ( Alio Balbieriaus nuotrauka)

Vlado Braziūno poezija žavi moderniai archajine kalbos stichija, plūstančia jau per 20 poezijos knygų. Jis talentingai išverčia beveik neišverčiamus tekstus, smagiai fotografuoja kolegas rašytojus ir bene aktyviausiai draugauja su šalių kaimynių poetais. O gimtajame Pasvalyje jis jau tapo klasiku: V.Braziūno tarmišką eilėraštį apie Pasvalio tiltą poeto balsu deklamuoja šio miesto įžymybė – ant tilto stovinti smuikininko Antanėlio skulptūra.

Plati tavo širdis, daug talentų, daug svarbių darbų esi nuveikęs Lietuvos kultūrai. Visus juos čia nors trumpai ir aptarkime. Pradėkime nuo svarbiausio – poezijos. Pirmosios knygelės rankraštis net 7 metus kalėjo leidyklos stalčiuje, nors vėliau už ją buvai apdovanotas Zigmo Gėlės premija, skiriama už stipriausią poezijos debiutą. Kodėl pradžia buvo tokia sunki?

Taip ir girdžiu bičiulio Knuto Skujenieko balsą: „Širdis plati, tik kad va rankos per trumpos, nebeapglėbia.“ Tad visko tikrai neaptarsim… Nežinau, ar turiu kokį talentą, bet vieną savybę taip – vis imtis kad ir sunkiausių, užtat veik nepastebimų ir dažniausiai sau pačiam nuostolingų darbų. Tiesa, per laiką tų darbų miško kontūras kartais išryškėja, bet dažniausiai jis ir lieka tirštam rūke, net pats teįmatai tik kokį pavienį medį.

Toks kietmedis, dabar sakyčiau „ąžuolėlis šimtašakis“, buvo ir tas mano pirmosios knygos rankraštis, išaugęs savo žemėje, iš savo šaknų, ne koks sovietinis kukurūzas, bandytas diegti ir mano senelių kaime, bet tik pakelėse. Ir ta knyga („Slenka žaibas“, 1983) užtat išėjo tokio brandinto ąžuolo, neturėčiau atsisakyti nė vieno jos eilėraščio. Prieš gal jau dešimtmetį per vakarą Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje perskaičiau ją ištisai – skamba nei pridėt, nei atimt.

Pradžia buvo antikonjunktūrinė, užtat ir sunki. Kai kas gal jau buvo pasirašęs pliusiuką ar net kokią žvaigždutę į antpečius įsisegęs, kad šitą Braziūną pagaliau bus pavykę marginalizuoti galutinai. Kai kas dėl to trynė rankas dar ilgai – bent jau iki šio tūkstantmečio pradžios. Vadinasi, ta pradžia buvo dar ir ilga, kartais ir man atrodė, kad ji nesibaigs niekada.

V.Braziūnas su žmona Alma Pasvalyje aplankė tilto smuikininką Antanėlį, kuris prabyla poeto balsu (Rasos Lalaitės nuotrauka).

V.Braziūnas su žmona Alma Pasvalyje aplankė tilto smuikininką Antanėlį, kuris prabyla poeto balsu (Rasos Lalaitės nuotrauka).

O paskui kad ištryško – per 20 poezijos knygų. Ir premijos: Bernardo Brazdžionio, Nacionalinė kultūros ir meno premija… Žavi tavo unikali, „braziūniška“, moderniai archajinė poetinės kalbos stichija, dievai žino, iš kur plūstanti – iš gimtosios tarmės, iš tautosakos, iš senovės baltų prokalbės?

Taip, mano poezija, galima sakyti, patirtinė. O ta patirtis sunkiai išmatuojama: nuo tavo paminėtų ir daugybės kitų dalykų iki asmeniškiausių išgyvenimų.

Tavo knygos išverstos į daugelį užsienio kalbų. Kurie vertėjai, tavo manymu, geriausiai „pagavo“ savitą poetinį braižą?

Pirma eilėraščių knyga užsienio kalba – lietuviška ir prancūziška „Būtasis nebaigtinis / Imparfait“ (2003), ją vertė Genovaitė Dručkutė. Knygos pavidalas tada dar jaunos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės buvo sukurtas itin lakoniškas, bet suprantančiam – išskirtinis, bibliofilinis, užtat Sigutei pelnė apdovanojimą, o mums su „Petro ofsetu“ – džiaugsmą tokią išleidus.

Paskiau tų poezijos knygų pasirodė Bulgarijoje (2005), Slovakijoje (2006; lietuvių, prancūzų ir slovakų kalbomis), Prancūzijoje (2007), Italijoje (2013; lietuviškai ir itališkai), Liuksemburge (2013; lietuvių ir rumunų kalbomis), Sakartvele (2018). Visos jos – rinktinės. Kartvelišką rinktinę sudarė sena bičiulė, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narė Nana Devidzė, vertė Mariam Ciklauri, Dinara Kasradzė ir Meri Šalvašvili, vasarą ją smagiai pristatėme Tbilisyje ir Gurijoje.

Šį rudenį Lenkijoje, Krasnagrūdoje (vėliau ir Krokuvoje), teko pristatyti ir kitą savo knygą. Ši – ne rinktinė, o ištisinis mano rinkinio „Stalo kalnas“ vertimas: eilėraščiai spausdinami ir lietuviškai, ir Agnieszkos Rembiałkowskos puikiai išversti į lenkų kalbą. Nemažai ten esama eilėraščių, kuriuos girdėdamas lenkiškai atpažįstu kaip savo. Jausmas retas, nepaprastas.

Kitomis kalbomis mane perteikti sunku, tikri vertėjai tai žino, užtat itin džiaugiuosi, kad mano rinktines šiuomet imamasi rengti ir latviškas (Indros Brūverės, Janio Elsbergo ir kitų ansamblis, diriguojamas paties Uldžio Bėrzinio), rusiškas (Georgijus Jefremovas), švediškas (Juris Kronbergas drauge su profesoriumi baltistu Pėteriu Vanagu).

V.Braziūnas ir latvių poetas K.Skujeniekas – seni bičiuliai. (Ričardo Šaknio nuotrauka)

V.Braziūnas ir latvių poetas K.Skujeniekas – seni bičiuliai. (Ričardo Šaknio nuotrauka)

Ir pats esi vertėjas. Kokius rašytojus iš kokių kalbų tau buvo smagiausia versti?

Kai kitus verčiu pats, man tie vertimai padeda išlaikyti ar net pagerinti savo parengtį – nuolatinę, poetui būtiną. Jie kaip treniruotės, nors kartais ir pasiutiškai sunkios. Bene smagiausia (abiem – ir žemaitiška, ir aukštaitiška – prasmėmis) gal vis dėlto bus buvę iš rusų kalbos versti Leną Eltang. Ir ne jos eilėraščius, užrašytus kaip eilėraščiai (tokius jos irgi verčiau), o „eilėraščius“, surašytus kaip ištisinis prozos tekstas ir pavadintus romanu – „Akmeniniai klevai“ (2009). Suvaldyti tokį didžiulį literatūrinį konstruktą, vienu metu gausybės chorų gausmą – atrodė neįmanoma. Kaip atpildą ilgam pelniau chronišką nemigą ir vis dėlto saldų pasitenkinimą – ir savo, ir redaktorės Aldonos Baliulienės darbu.

Gyveni Vilniuje, bet esi Šiaurės Lietuvos miesto Pasvalio garbės pilietis. Ar dažnai vieši gimtajame mieste?

Pasvalyje iš giminių likę tik pusseserė ir pusbroliai. Juos aplankau, kai kokia proga, o ji dažniausiai, deja, laidotuvės. Dabar jau ir su Pasvalio pažiba Antanėliu, skulptoriaus Martyno Gaubo kūriniu, ant tilto susitinku kaip su savu, mat jis ir mano balsu į žmones prabyla. Tiesa, prie Svalios dar aplankau ir tokią didelę ąžuolo galvą, įtartinai panašią į maniškę, o dar ir tarmiški žodžiai ant jos barzdos išrašyti. Šitas atvaizdas – tai skulptoriaus Kęstučio Krasausko kūrinys. Per juos, tokius kūrinius, Pasvalyje dabar būnu dažniau – kad ir nebūdamas.

O būdamas buvau neseniai, lapkričio 19-ąją, kai Pasvalio krašto muziejuje pasvaliečiai ir jų svečiai, taip pat ir iš Latvijos palietuvės, minėjo Latvijos Respublikos 100-metį. Su Knutu Skujenieku ir Indra Brūvere čia buvome pakviesti ir kaip poetai bei vertėjai, ir kaip ilgametražio meninės dokumentikos filmo „Arčiau žemės anapus upės / Tuvāk zemei viņpus upes“ veikėjai: šis Viktorijos Jonkutės ir Ernesto Samsono filmas – apie dviejų tautų, dviejų literatūrų, dviejų kolegų bičiulystę.

1986-ųjų „Poezijos pavasaris“ Kaune. Lakštingalų slėnin atidainuoja (viduryje, iš kairės) Veronika Povilionienė, V.Braziūnas, Valdas Kukulas... (Romualdo Rakausko nuotrauka)

1986-ųjų „Poezijos pavasaris“ Kaune. Lakštingalų slėnin atidainuoja (viduryje, iš kairės) Veronika Povilionienė, V.Braziūnas, Valdas Kukulas… (Romualdo Rakausko nuotrauka)

Jau bene dvylika metų gyvuoja tavo įkurta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė) – Vidurio Europos tautų (lietuvių, baltarusių, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių) poetų, vertėjų, dailininkų, kitų menininkų bendrija. Kas svarbiausio nuveikta per tą laiką?

Nuveikta nemažai. Versta, leista ir kitaip skleista vieni kitų poezija tose šalyse – knygomis, kompaktinėmis plokštelėmis, gyvais poetiniais ir muzikiniais vyksmais, plenerais. Bet šiuo metu Magnus Ducatus Poesis grynuoju savo pavidalu kaip ir apmirusi. Jei atsiras, kas perimtų jos vėliavą į tvirtesnes nei mano rankas ir Kunigaikštystę prikeltų, džiaugčiausi.

Turi fotografo talentą – užfiksuoti charakteringą žmogaus emociją, nuotaiką. Literatūros renginiuose, rašytojų suvažiavimuose aktyviai fotografuoji kolegas.

Vėl talentą? Veikiau fotografavimo ligą. Taigi fotoaparatas visur po ranka. Lietuvoje ar kitur mano fotografijų parodų būta bent trijų dešimčių, keletas jų kabojo ir Vilniuje, Rašytojų klube. Pastarosios – 2016 m. Knuto Skujenieko 80-mečiui ir šiemet nuo Poezijos pavasario pradžios iki rudens pradžios daugiausia kolegių, nutrauktų „Poezijos pavasariuose“, portretų paroda „po-pa-pa!“. Manau, kas nors bus matę.

Esi vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos įkūrėjų. Ką tau davė ramuva? Ką svarbiausio ji paliko Lietuvai?

Neseniai mūsų Seime, tokioje konferencijoje, skirtoje etnokultūrinio sąjūdžio Lietuvoje (kraštotyros, žygeivystės, folkloro ansamblių ir pan.) 50-mečiui, kaip tik ir teko kalbėti apie Vilniaus universiteto krašotyrininkų ramuvą. Kas ji buvo? Esu mėginęs apibrėžt: „Legaliai formalizuotas nelegalių paskatų bei nuotaikų tautinis kultūrinis sąjūdis“. Kas ramuva buvo man? Esu rašęs: „Daugmaž kas Adomo Mickevičiaus laikų jaunuoliui būtų buvę filomatai, tik daugiau ir dvasiškai bene lemtingiau: tautinės, istorinės sąmonės lavėjimo, (įsi)prasminimo vieta (locus patriae), galimybė ir būtinybė; (pasi)tikėjimo, atsakingos laisvės sala; sutelktinio darbo džiaugsmas; neaprėpiamas tikrumo potyrių laukas…“

Vis dėlto pagrindinio dalyko nei tada Seime, nei šiaip kur nebuvau įmatęs. Nors visąlaik jis buvo po akim. Prasimerkti padėjo šnektelėjimas per tos konferencijos pertrauką su Viktoru Dagiu, humanitaro širdies matematiku, senu ramuviu. Ramuvos išskirtinumas iš kitų etnokultūrinio sąjūdžio dėmenų veikiausiai bus tas, kad šioji apėmė ir nuosekliai plėtojo bene visus to sąjūdžio dėmenis: kraštotyrą (pirmiausia kompleksinės bei kitokios ekspedicijos, kruopštus jų medžiagos tvarkymas ir perdavimas mokslo institucijų saugykloms bei – pagal išgales – skelbimas); įvairių tautosakos žanrų kūrinių, daugiausia savo pačių užrašytų ir daugiausia dainuotinių, mokymasis bei mokymas ir skleidimas per vakarones ir kitas vos tik pasitaikomas progas; etnografinių ansamblių kūrimas bei kėlimas viešumon (klasikinis Žiūrų kaimo pavyzdys) ir kitoks palaikymas; nuolatiniai (paprastai kas savaitę) žygiai po Lietuvą ar (ir) Baltarusijos lietuviškas salas – anaiptol ne „turistiniai“, o tikros žygeiviškos dvasios, pažintinės ir patriotinės…

Ką ramuva paliko? Šimtai ramuvių, buvusių studentų, bangomis vis sklido po Lietuvą, mokyklose ir kitokiuose kolektyvuose kūrė savo mažytes ramuvas (ansamblius, klubus ir kt.), jose būrė tūkstančius mokinių ir jų tėvų, šie jau dainavo su savo vaikais. Prasidėjo nebesustabdomas dvasios vyksmas. Lietuva patikėjo savo pačios daina kaip bendrystės galia, kaip nepalenkiamo laisvės ryžto versme, kuri „duoda tiek vieko, / Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji“.

Ramuva Lietuvai grąžino, vėl jai į lūpas įdėjo dainą. Kai prasidėjo tie atgaline data kasmet vis garsesni roko ir kitokie žygiai bei maršai, jiems tebuvo likę tik brūkštelt degtuką – per tuos ramuvos dešimtmečius didysis darbas jau tyliai buvo atliktas: Lietuva jau buvo parengta, subrandinta ir subrendusi, kad įsidegtų nebeužgesinamai „dainuojamajai revoliucijai“.

Ar dar padainuoji ramuvos dainas?

Dainuoju, kai būna su kuo. Iki soties prisidainavau po minėtos konferencijos Seime. Su savo Žiūrais! Vienas balsą bepaleidžiu rečiau. Bet paleidžiu. Kartais jį išgirsta ir kokia mano eilėraščio eilutė.

Ar tik ne ramuva tave suvedė su žmona Alma, knygotyrininke? Su ja nugyvenote ir varge, ir džiaugsme jau 42 metus. Esi tėvas ir senelis, kokias vertybes stengiesi įdiegti jaunimui?

Ne, Almą ir dešimtis kitų savo krašto žmonių su ramuva būsiu suvedęs aš pats. Nors mudu ir iš gretimų parapijų, nors kai kurių mūsų prosenelių bei giminėlių kauleliai ir vienose kapinėse atgulę, susipažinome Vilniuje, universitete. Turime sūnų ir dukrą, penketą anūkų – nuo devyniolikos metų iki daugmaž tiek pat mėnesių. Turime rūpesčių ir būname laimingi.