Asmeninio archyvo nuotr.

 Klausantis autorinių baladžių ir dainų atlikėjo, o kartu ir gydytojo Vyganto Kazlausko atrodo, kad jis su savo prancūzišku retro repertuaru bei dainavimo stiliumi išnyra tarsi iš kito pasaulio.

Su dainininku susitikome po neseniai pasibaigusio LRT dainos konkurso, kuriame jo kūrybos daina „Susitikimas“ pasidalijo pirmąja vieta su Kristupo Bubnelio ir Jono Talandžio daina „Dangus nesibaigia“. Bet apie viską iš eilės.

Ar iš tiesų muzika ir medicina nesipyksta? Ar gydytojo specialybė padeda kurti jūsų įvaizdį?

Iš pradžių neafišavau savo specialybės (esu gydytojas anesteziologas-reanimatologas). Mat pasitaikydavo nepakančių muzikos klausytojų, kurie mestelėdavo frazę: „Ak, štai kuo daktarai užsiima…“ Dabar laikai pasikeitė. Kažkada kolegos mėgdavo pacituoti I.Krylovo pasakėčią apie žiogą ir skruzdę, o dabar pagarbiai palaiko – tu darai daugiau negu mes… Iš tiesų muzika taip pat galima gydyti, taigi jaučiuosi ne tik fizinio kūno, bet ir sielos gydytoju. Muzika – tarsi meditacija. Dar mano vokalo mokytojai kalbėjo, kad atliekant kūrinį turi groti visas kūnas, dainuoti vien gerkle per maža. Kai lipu į sceną, mąstau, ką savo muzika, visu savimi perteiksiu. Aš tarsi atjungiu smegenis, nematau, kas vyksta aplink, gyvenu vien muzika.

Turbūt vaikystėje namuose nuolat skambėjo muzika?

Prancūziškos, taip pat ir amerikietiškos, angliškos, itališkos, muzikos iš tikrųjų klausiausi vaikystėje tėvų namuose. Tai buvo tarsi dalis išsilavinimo. Mano mama baigė dramos studiją, tačiau netapo profesionalia aktore. Ji pasirinko gydytojos kelią, to paties palinkėjo ir man. Anot jos, reikia turėti profesiją, iš kurios galima valgyti duoną, o menas tegul būna šalia.

Mažą mane vesdavo į spektaklius, muzikos koncertus. Mamos noras pamatyti, išgirsti įvairius atlikėjus persidavė ir man. Lankydamasis kitose šalyse stengiuosi pakliūti į operos teatrą ar pasiklausyti koncerto. Neseniai Dubajuje pasidžiaugiau Andrew Lloydo Webberio opera „Evita“ ir cirko šou „La Perle“, o Vilniuje netrukus mėgausiuosiu puikiuoju Vilniaus miesto operos „Faustas“ pastatymu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Esate prancūziškos muzikos gerbėjas. Kaip išmokote šią kalbą?

Prancūzų kalbą išmokau prieš važiuodamas studijuoti medicinos į Lilį – per pusę metų. Studentė iš tuometinio Pedagoginio universiteto mokė pagal Georges Simenono detektyvinius romanus. Mat tokioje literatūroje labai daug daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, daug veiksmo, kasdienės buitinės kalbos.

Retro dainos jums primena nutolusią vaikystę?

Mane žavi puiki muzika, išskirtinės asmenybės – Edith Piaf, Jacques Brelis, Joe Dassinas. Pastarojo su niekuo nesupainiosi, jo balsas išties buvo ypatingas. Joe Dassinas parašydavo apie 12 dainų per metus. Įdomu tai, kad su Toto Cutugno kurdami savo garsųjį šlagerį „Jei tu neegzistuotum“, abu labai kankinosi: rūkė, gėrė kavą. Pagaliau Joe suprato, kad negalima parašyti dainos, užsakovų pavadintos „Jei meilė neegzistuoja“, nes meilė egzistuoja visada. Jis pasiūlė pakeisti pavadinimą „Jei tu neegzistuotum“, ir daina gimė akimirksniu.

Kaip atsitiko, kad daktaras staiga pradėjo dainuoti?

Sunku pasakyti, kas atlikėjui yra Pradžia. Gal tuo reikėtų laikyti pirmąjį rimtą koncertą scenoje, o gal tą akimirką, kai jis pirmąkart patiki savimi? Prancūzijoje, kur tuo metu studijavau, vyko Dainos koncertas, susirinko didžiulė auditorija. Manęs jau iš vakaro paprašė parengti „ką nors lietuviško“. Ir aš padainavau dvi savo kūrybos dainas. Publika sukluso. Supratau, kad kalba neturi absoliučiai jokios reikšmės. Kur kas svarbesnė emocinė kalba, nes prancūzai plojo non stop…

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Esate daugelio dainų muzikos autorius. O dainos žodžiai jums labai svarbūs?

Aš – autorinės dainos atlikėjas. Autorinė daina – tai mano pasaulėžiūra, mano žinutė, kurią aš noriu perduoti klausytojui. Kai nėra ko pasakyti, geriau nelipti ant scenos. Kokia kalba bedainuočiau, stengiuosi atrasti siužetą, personažą ir per jį perteikti dainos esmę.

Prieš kelerius metus išleidome kompaktinę plokštelę (iš viso jų – septynios) paprastu pavadinimu, bet nepaprasta prancūzų kalba „Passage de lumière“ (Šviesos kelias). Dar vieną prancūzišką programą parengėme bardų festivaliui „Tai – Aš.“ Dainavau drauge su prancūzu Laurent Secco, Tomo Varnagirio grupe ir kameriniu ansambliu. Melodijos puikiai skambėjo Šv. Kotrynos bažnyčioje…

Kai skaitau kieno nors eiles, jos mane arba užkabina, įkvepia rašyti muziką, arba ne. Daug gerų eilių guli po ranka, kai galvon šauna nauja melodija, užrašau. Neprievartauju savęs, daina turi pati ateiti. Kartais tenka paprašyti poeto, kad kai kuriuos žodžius pakeistų, tuomet daina tarsi priartėja… Parašiau nemažai dainų Violetos Palčinskaitės žodžiais jos gimtadienio proga (išleista kompaktinė plokštelė „Bilietas vėjui“), dabar įrašinėjame dainas jaunų poetų Viliaus Dintsmano ir Vainiaus Bako žodžiais.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Save ne kartą esate pavadinęs miesto vaiku, šiai temai paskyrėte antrąją kompaktinę plokštelę… Ar tai – apie mylimą Vilnių?

Išties aš šimtaprocentinis vilnietis, miesto vaikas. „Aš augu ant asfalto, šaligatvio plyšiuos matau pražydusias gėles ir saulę…“ Druskininkų knygyne perskaičiau šias Sandros Avižienytės eilutes ir man labai įstrigo tie žodžiai. Visa mano vaikystė – akmenimis grįsta K.Požėlos gatvė ir Šv. Jokūbo bažnyčia – tuometinis Operos ir baleto teatro dekoracijų sandėlis, o dabar – A.Goštauto gatvė, šalia – Lukiškių aikštė. Dar man patinka jos eilėraštis „…aš viską viską atiduočiau už sutiktą saulėlydį prie jūros vakare…“ Tikrai, didžiausias įvykis būdavo Palanga, jūra, besileidžiančios saulės palydos. Tai, manau, kiekvieno vilniečio svajonė, todėl į tą „Miesto vaiką“ sudėta daug Vilniaus.

Prieš kelias vasaras pirmą kartą pamačiau Sandrą. Pirmuoju susitikimu vadinu tą akimirką, kai knygyne pavarčiau ir nusipirkau jos knygą. Antruoju susitikimu vadinu vakarą Čikagoje, kai dainuodamas scenoje pasakiau, kad kažkur Amerikoje gyvena poetė Sandra Avižienytė, kuri parašė „Miesto vaiką… “ Kaip suūžė publika! Pasirodo, ji gyvena Čikagoje ir daugelis ją pažįsta. Ir štai savo viešnagės Lietuvoje metu ji atėjo į mano koncertą… Netrukus su muzikantais pristatėme naują jos poezijos knygą Alytaus teatre – su dainomis ir gėlėmis. Taip gimė mano daina „Susitikimas“, neseniai dalyvavusi LRT dainų konkurse. Už ją balsavo labai daug klausytojų ir iš Lietuvos, ir iš Amerikos. Ištisas keturias savaites, kol vyko konkursas, Europa balsuodavo rytais, o atsibudusi Amerika – po pietų. Kūrinys tapo transatlantiniu, sujungė išeivijos ir Lietuvos menininkus. O pasibaigė konkursas pergale. Mano daina „Susitikimas“ pasidalijo pirmąja vieta su Kristupo Bubnelio ir Jono Talandžio daina „Dangus nesibaigia“, kurią atliko Mantas Jankavičius. Šiuos autorius spėjau pasveikinti tiesioginėje LTV laidoje. Pasak protingų knygų, tokie laimėjimai labai pakelia ūpą ir pailgina gyvenimą…

Kas labiausiai suvirpina menininko stygas? Ar jūsų gyvenimą galima pavadinti prancūzišku, t. y. ar mėgstate labai daug gyvai ir lengvai bendrauti?

Aš mėgstu bendrauti, dažnai susitinku su labai įdomiais žmonėmis. Verčiau praleisti daugiau laiko su žmogumi, kuris patinka, skleidžia daug pozityvios energijos, negu su tuo, kuris tik tuščiai svaidosi žodžiais. Menininkui ypač svarbu, kas suvirpina jo stygas. Kuo tolyn, gilyn į gyvenimą, tuo labiau tausoju laiką. Ir man sekasi. Dažnai sau iškeliu klausimą: „Ar gyvenime tikra yra tik Meilė, o visa kita – iliuzija?“ Federico Felliniui gyvenimas – fantazijų ir makaronų mišinys. O mano tiesa tokia: viską daryti su meile. Nesvarbu, kokį darbą dirbčiau, kad ir nereikšmingą, aš jį dirbu su meile.

Pristatykite savo šeimą…

Turiu žmoną Eloną ir trejetą savarankiškų vaikų – Tomą, Juliją ir Agnę. Vaikai nei muzikantais, nei gydytojais netapo, jie – ekonomistai, finansininkai, dirbantys ir Lietuvoje, ir užsienyje. Labai myliu savo šeimą, mano didžiausias noras, kaip, žinoma, ir visų tėvų – kad vaikai būtų laimingi.

Kas lemia jūsų koncertų, jūsų muzikos sėkmę?

Aš pats turiu tapti koncerto sėkme. Puiku, kai publika ateina jau pasiruošusi, laukia būtent tavęs, tavo muzikos, bet dažnai atsistoji prieš nepažįstamą auditoriją, tada ieškai formos, publikos atgarsio. Ar salėje sėdi trys ar trys šimtai žiūrovų, tu ieškai rakto, kaip su jais kalbėtis. Sykį stebėjau puikų vieno muzikanto pasirodymą Kubos naktiniame bare. Publika – triukšminga, jis dainavo šiuolaikiškas, įvairiausių ritmų ispaniškas dainas. Viską galėjai išgirsti, jis buvo tarsi vienas iš naktinio baro svečių, kaip ir mes visi, žodžiu, vienas iš mūsų…

Kūrybai reikia laiko, ar gydytojui jo lieka?

Taip, muzikai reikia laiko. Aš groju ir dainuoju kasdien. Dabar rengiuosi mudviejų su Evelina Sašenko koncertui Šv. Kotrynos bažnyčioje kovą, jis bus skirtas pavasariui, meilei, moterims. Ruošiuosi gastrolėms Azerbaidžane ir Gruzijoje, o rudenį – Estijoje. Žinoma, būna dienų, kai nesinori dirbti, bet atsisėdi ir groji.

Mano muzika – tai kasdienis miesto ritmas. Man jo reikia. Pamenu, važiuodavome atostogauti pas senelę į Birštoną, ten aš negalėdavau kurti. Kurortas – ramybė, poilsis. Tokioj vietoje gali tik repetuoti. O kai noriu kurti, man reikia miesto ritmo – automobilių triukšmo, žmonių santykių, skubių žingsnių… Pajusti džiaugsmą, pyktį, kitokias aistras. Be aistros nėra muzikos. Žiūrėdamas į tuščią dangų, negaliu nieko išspausti. Nors kaip tik šiuo metu įrašinėju Martyno Puchovičiaus ir Alekso Teno dainą apie giedrą dangų: „…nematyti dangaus, kai prie šulinio merkiasi akys…“, kurią dėl puikios nuotaikos pavadinome „Saulės zuikučiai“

Savo kasdienį darbą ligoninėje taip pat labai mėgstu. Tiesa, mano pacientai dažniausiai būna sunkios būklės. Bet daktaro žodžiai juos veikia panašiai kaip klausytojus muzika. Kai išsigrynina emocijos, žmonės lengviau sugrįžta į gyvenimą.