Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Valinava – pavadinimas iš meilės

Trečiosios Chrapovickių kartõs Dotnuvos apylinkėse palikuonis Antanas Chrapovickis (mirė 1851 m., būdamas apie 76 metų amžiaus) 1812 m. paveldėjo Dotnuvos, Terespolio ir kelis dvarus Vitebsko srityje (dabar – Baltarusija). Jis buvo vedęs tris sykius: su pirmąja žmona išsiskyrė, antroji mirė jauna, o su trečiąja žmona, jaunesne bene dvidešimčia metų, susilaukė keturių vaikų. Tai kunigaikštytė Evelina Sviatopelk-Mirska (gimė apie 1793 m.), kuri Dotnuvos bažnyčios metrikų knygose minima nuo 1818 m., kai kuriuose dokumentuose vardas rašytas Ieva.

Atskiri intriguojantys pasakojimai būtų, kaip trečiomis vedybomis Chrapovickis vėl atgavo Rusijos imperatoriaus malonę ir dvarus, kaip krikštijo vaikus Dot­nuvos dvare ir bažnyčioje, kaip kelissyk kreipėsi į valdovą dėl palikuonių teisėtumo, titulų ir pavardžių; dar reikėtų plėtoti netradicinės tarnautojo, kultūrininko, ūkininko veiklõs peripetijas. Minėtų sutuoktinių šeimų – Chrapovickių ir Mirskių – gipsiniai herbai XIX a. viduryje atsirado pertvarkomoje Dotnuvos bažnyčioje, centrinio altoriaus frizo dekoracijose.

Vietų vardai – šeimos tradicija

Dvarininkų genealogijos tyri­nėtojų nuomone, Evelinos Chrapovickienės vardas įamžintas Valinavos pavadinime. Antanas Chrapovickis netoli Dotnuvos dvaro, prie Dotnuvėlės upės, įkūrė naują palivarką prieš 1824 metus (sodyba tada jau minima). Galime įsivaizduoti tų laikų asmenų nuostatas ir jausmus, nes meilę, sugyvenimą ir pagarbą išreiškęs žmonos Evelinos vardą paskirdamas naujai erdvei – Evelinava.

Turėjęs šeimoje pavyzdžių: tikriausiai senelės Teresės Ščytaitės-Chrapovickienės vardas buvo suteiktas Terespolio dvarui (anksčiau – Balsiai), o Antomiro dvaro (šalia Terespolio) užvardijimas turbūt sietinas su aptariamuoju Antanu arba šio dukros Antaninos Teklės Kunigundos Gabrielės vardu.

Vėliau Antano ir Ievos sūnaus Adomo vardu galbūt atsirado Adomìškiai, Adamuvka, Adamavà – palivarkas prie Dotnuvos, Valučių ir Ąžuolaičių; ir šiandien žinomi žemėvardžiai – Adomìškių miškas, kirtimai ir balos. Antano kito sūnaus – Gabrieliaus Apolinaro Adalberto Chrapovickio – vardas duotas dvarvietei Gabrieliava, Gabriliava, Gabrėliava (prie Terespolio), dabar yra Gabriliavõs mìškas.

Pavadinimo pokyčiai

Vienas pirmųjų lietuviškų Valinavos paminėjimų yra 1854 m. – Mogiliovo arkivyskupo, buvusio Katalikų dvasinės akademijos rektoriaus Ignoto Holovinskio parengtame vietovardžių sąraše (rankraštis saugomas Lietuvių kalbos institute) tarp Dotnuvos parapijos gyvenamųjų vietovių įrašyta Evalinaus. Šifruodami rankraštį, paskutinėse dviejose žodžio raidėse galime įžvelgti ir kitą ženklą – dvigubą v raidę (w), todėl skaitytina ir Evalinaw. Toks baigmuo esti tapatus rusiškuose spaudiniuose randamiems variantams – Evelinovo, Valinovo.

Gretindami su oficialiuoju pavadinimu Valinava, pastebime kelis fonetinius reiškinius. Darybinės struktūros raidą paaiškintume pasirėmę kalbos dėsniais. Nors lietuvių kalboje retai numetamas balsis žodžio pradžioje (pavyzdžiui: Anastazija ir Nastazija; Izidorius ir Zidorius, Dzidorius), bet palaipsniui pavadinimo šaknies pradžia sutrumpėjo Vel-. Šaknis Val- atsirado, nes veikė kitas kalbos dėsnis – dažna kokybinė balsių kaita žodžio šaknyje (pavyzdžiui: veda ir vadas; nešti ir našta; sekti ir sakyti).

Kėdainių krašte turime tokios pat darybos gyvenamųjų vietų užvardijimų, tai slaviškos priesagos -av-/-ow- vediniai, dažnai susiję su šeimininkų vardais, pavardėmis ar „atneštiniais“ pavadinimais iš asmens kilties erdvių: Jonušava, Mladzinava, Mantvydavas, Paniatava, Truskava, Justinava, Liudvikavas, Liudmilava, Olginava ir panašiai (pavardinta chronologiškai pagal atsiradimą; kai kurių vietovių arba pavadinimų šiandien nėra). Formanto -ava, -ovo dariniai yra nesvetimi Vakarų Baltarusijoje slavų kilmės vietovardžiams. Gal tai irgi šiek tiek turėję įtakos Valinavos įvardijimui, nes Chrapovickiai į Dotnuvos dvaro užkurius atkeliavę iš Baltarusijos – senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijų.

Nuoseklios formų Evelinava – Velinava – Valinava kaitos nebuvo, tai liudija ir rankraščiai bei spaudiniai: daugmaž iki 1915 m. dominavo Evelinov, Evelinovo, 1892 m. prasprūsta Valinovo, prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsivyravo Valinava, Valenava, Velinava.

Kai kurie XIX a. vidurio Dotnuvos bažnyčios raštuose aptikti pervardijimo variantai primena apie buvusius žemių šeimininkus Chrapovickius ir Giniotus. 1854 ir 1863 m. randama Folwark Ewelinow Chropowickiego. Dalis palivarko žemių priklausė Giniotams, nes 1852 ir 1853 m. fiksuotas Antanas Giniotas, Jokūbo sūnus, kaip Valinavos dvaro – *Ginioto Evelinava – šeimininkas; ši dalis (kaip viensėdis) tikriausiai 1861 m. pažymėta kaip *Giniotienės Pagojus.

Nuo 1924 m. beveik du dešimtmečius Žemės ūkio akademijos studentų vyrų pirmakursių bendrabutis buvo pagrindiniame Valinavos sodybos pastate, kurį vadino Polivarku. Tai buvo neilgaamžiai vardai, įtakos pavadinimo raidai neturėjo.

Vietovardžių komisija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje siūlė vadinti Adomiškiais. Administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne 1959 m. jau yra oficialiai įteisinta Valinava. Gyvenamųjų vietų tokiu vardu Lietuvoje daugiau nėra. Aušros kaime yra Valinavos gatvė.

Nuotrupos iš istorijos

Glaustai keliais chronologiniais štrichais apie Valinavos priešistorę ir istoriją. Prieš 1932 m. Valinavoje rasti lietuviški pusapvalės lazdelės formos lydiniai bei ariamoje dirvoje 1991 m. aptiktas geležinis pentinis kirvis paliudytų buvus archaišką erdvę. Ji vėliau gal buvo susijusi ir su gretimais Lapinskų ar Sipavičių dvarais, kurie abipus Dotnuvėlės vagos tarp Dotnuvos ir šiandieninės Akademijos buvo raštuose fiksuoti nuo XVI a. antrosios pusės.

Prieš XIX a. vidurį Valinavos žemės priklausė minėtų Antano ir Evelinos Chrapovickių dukrai Stanislovai Marijai Juzefai Teklei Angelei Uršulei, paskui jos žemes Dotnuvos krašte perėmė brolis Adomas. Registruojant 1855 m. jo valdų vyrus baudžiauninkus, tokių Evelinavos kaime nenurodyta, vadinasi, nelaisvųjų čia nebuvo (sakykim, tuomet Dotnuvos miestelyje baudžiauninkų vyrų suskaičiuota iki 100, Valučių kaime – 54 asmenys).

1867 m. Chrapovickiai dėl skolų bankams prarado Dotnuvos žemes – dvaras su penkiais palivarkais (tarp jų – ir Valinavos) buvo parduoti iš varžytynių. 1881 m. lenkiškojoje enciklopedijoje nurodyta, kad Valinavos palivarką Chrapovickiai pardavė ne dėl varžytynių.

1905–1915 m. Valinava buvo kolonistų stačiatikių iš Ukrainos gubernijos centras. 1908–1915 m. veikė rusiška mokykla, bendrabutis, 1910 m. rudenį įrengta ir pašventinta cerkvė. Palivarkas išparceliuotas 1924 m., išdalintas naujakuriams, 1927 m. įvardintas Valinavos kaimu.

Čia 1938–1940 m. veikė Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis, įveistas pomologinis obelų veislių tyrimo sodas (augo 120 obelų veislių). 1941–1946 m. buvo Valinavos pašarinių žolių selekcijos ir bandymų stotis, ji 1945 m. prijungta prie Lietuvos selekcijos ir sėklininkystės instituto. Valinavos kultūrinės ganyklos bene šešis dešimtmečius (nuo 1956 m.) buvo Žemdirbystės instituto žolininkų bandymų laukai.

Valinavos dvaro sodyboje yra išlikęs vienaaukštis mūrinis rūmas, gyvenamas. U raidės formos mūro ir medžio sandėlis ir buvusios fermos dabar griaunamos.

Vardininkas ir įnagininkas kirčiuojamas paskutiniame skiemenyje – (su) Valinavà, kiti linksniai kirčiuojami skiemenyje --.

 

Rytas TAMAŠAUSKAS

Rekomenduojami video