Pasak fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus, kai jis 1970 metais pateko Kernavėn į pirmąją Rasų šventę, negalėjo numatyti, kad būtent tuomet prasidės jo svarbiausias gyvenimo projektas. Toji šventė Vytautą išsyk „pagavo“ savo mistine nuotaika, neregėtais ritualais, galimybe dalyvauti, juolab kad nuo vaikystės ir pats dainuodavo. Ten jis prisijungė prie Veronikos Janulevičiūtės ir kitų dalyvių vedamų dainų, susipažino su Romuvos klubo žmonėmis, kurie jį ir pakvietė prisidėti prie klubo veiklos.

Vadinasi, folklorines šventes fotografuoti pradėjote būtent pirmojoje Rasų šventėje? Ir visos tada bei vėliau darytos nuotraukos sugulė į atskirus fotografijų albumus? Kas jums buvo svarbiausia, juos ne vienerius metus sudarinėjant?

Su šia medžiaga dirbu nuo 1970 metų iki dabar, knygose – per dešimt įvairių švenčių, švęstų daugelyje vietų. Kiekviena šventė turi savo specifiką, stengiausi tai pajusti ir išlaikyti. Mane ypač traukia prasmingos tradicijos ir apeigos, jų reikšmė. Jei lankomi rugiai, tai tam, kad gerai augtų, jei merginos upėje leidžia vainikėlius, tai tam, kad kažkas juos sugautų ir užsimegztų draugystė. Žinoma, labai svarbu ir vizualioji švenčių, apeigų pusė – kad fotografijose rastųsi išraiška. Įpratau ir pats dalyvauti ne tik Romuvos šventėse, koncertuose, bet ir ekspedicijose. Kai klubo veikla sovietų valdžios buvo sustabdyta, žmonės susibūrė į  liaudies dainų klubą, pasivadinusį „Raskila“. Palaipsniui pagal baltiškas tradicijas buvo rekonstruota daug kalendorinių švenčių: pavasario lygiadienis, Jorė, Mildos šventė, Žolinės, Rudens lygiadienis, Ilgės ir kitos. Jas ir natūraliai išlikusias kitas kalendorines šventes (Užgavėnes, Sekmines) fotografuoju jau daugelį metų...

Vasaros brandoje, rugpjūčio 15-ąją, švenčiama Žolinė.

Iki šiol išleisti šeši albumai ir ne tik apie lietuvių liaudies tradicijas?

Išvardinsiu visus eilės tvarka: „Trumpiausios nakties paslaptis“ (2007m.). „Kaziuko mugė“ (2009 m.), „Neatrastoji Kinija. Du žvilgsniai“ (2013 m.), „Skamba skamba kankliai“ (2017 m.), „Saulės ratu“ (2019 m.), „Naujai atrasta – nuostabioji Kinija“ (2019 m.). Kas man svarbiausia albumuose? Žmonės, jų nuotaika, aplinka – visa ta sunkiai nusakoma visuma. Ir dalyvių veidų išraiškos, ir aplinka kuria akimirkos ypatingumą. Folklorinės šventės turtingos apeigom, tradicijom, ir nuotraukos atspindi, jog dalyviams tai yra svarbu, įdomu.

Ką naujo pastebite, metai iš metų dalyvaudamas šventėse ir jas fotografuodamas?

Švenčių, fotografuotų ne vieną dešimtį metų, nuotraukose atsispindi jų evoliucija. Profesionalumo prasme – šventės labiau brandžios, o ir jaunimo daugiau. Gelmės prasme – įsigyvenimo, pajautos, matyt, mažiau. Anksčiau į Vilnių, į Kernavę suvažiuodavo daug entuziastų, nors žmonėms nebuvo lengva ir nuo darbų atitrūkti, ir lėšų kelioms dienoms sukrapštyti. Dabar panašių problemų lyg ir nėra, bet jei anksčiau per Rasas saulės patekėjimo sulaukdavo minia žmonių, dabar – tik saujelė. Jau nebe tas entuziazmas. Panašiai ir šventėje „Skamba skamba kankliai” Tuomet, kai pradėjau fotografuoti, buvo susidomėjimo pakilimas, ypač siautėtais vakarais – pilna aikštė dainininkų, šokėjų vos ne iki ryto...

Kiekvienais metais folkloro šventėse dalyvauja daugybė ištikimų saviveiklininkų, turbūt, nemažai jų esate užfiksavęs?

Vos ne nuo vaikystės dainuoja Saulė Matulevičienė, dabar – „Liaudies kultūros“ žurnalo redaktorė. Štai pirmosiose fotografijose ji – mokinukė... Saulė iki šiol dalyvauja Vilniaus Gedimino technikos universiteto ansamblyje (vadovas Evaldas Vyčinas). Taip pat nuo mokyklos laikų šiose šventėse galima sutikti Daivą Račiūnaitę‑Vyčinienę.

Nemažai diskusijų kyla dėl liaudies dainų, o taip pat tradicijų, papročių autentiškumo... Ar esame pajėgūs tai išlaikyti?

Viskas vystosi, kinta, kuriasi neofolkloro grupės, ir čia nieko blogo, taip turi būti, nes jaunimo gryna autentika gal nesudomintume... O kurdami naują muziką – neofolklorą, jie vis viena susipažįsta su autentiškomis dainomis, semia iš liaudies aruodo. Ne išeitis folklorą užkonservuoti. Žinoma, senąjį folklorą, ypač užrašytą tarmiškai, išsaugoti būtina, kad galėtume palyginti, mokytis, kurti naujai, kitaip.

Jūsų sukauptas fotografijų archyvas – tikras lobis. Ar jaučiate, kad jis yra tinkamai įvertintas?

Vienam žmonių sluoksniui tai atrodo labai vertinga, deja, nuo jų finansavimas nepriklauso – štai koks paradoksas. O tie, kurie užgulę pinigus, skeptiškai žiūri į praeities išsaugojimą. Ne kartą lankydamasis Kinijoje supratau gana paprastą dalyką: pasaulio globaliais menais, globalia saviraiška nenustebinsi, gali nustebinti nebent išskirtinumu, tuo, kas būdinga tik mums vieniems. O išskirtinumu pasižyminčių lietuviškų tradicijų netrūksta... Šiuo metu daug dirbu prie savo archyvo: skaitmeninu medžiagą iš foto juostelių, radau būdą, kaip tai padaryti racionaliau nei tradicinis skaidrių skenavimas. Džiaugiuosi, kad didžioji  archyvo dalis neblogai išsilaikiusi.

Kuris išleistas albumas jums pačiam brangiausias?

„Saulės ratu“. Tai didelis, platus mano gyvenimo etapas. Seniai pastebėjau, kad susikaupė pilnas komplektas lietuviškų kalendorinių švenčių nuotraukų. Nuo pat 1970 metų buvau nuoseklus švenčių metraštininkas. Pamaniau, kad ši didžiulės išliekamosios vertės medžiaga turėtų būti pristatyta visuomenei. Fotoalbumas „Saulės ratu“ atspindi tiek katalikiškąsias, tiek ir tradicines bei rekonstruotąsias baltų religines šventes – gyvąjį įvairiaspalvį kultūros vyksmą Lietuvoje. Tuo šis darbas, manau, įdomus ir kaimyninėms šalims. Į fotoalbumą atrinkau pačias charakteringiausias ir išraiškingiausias nuotraukas, perteikiančias švenčių eigą, dalyvių nuotaikas, gamtos grožį…

Baltiškoji Žolinė mena motulės Gamtos garbinimą.

Nuotraukomis pasakojate apie Užgavėnes, Pavasario lygiadienį, Jorės, Mildos šventes… O kulminacija, aišku, Rasos. Daugiausia nuotraukų iš šios puikios šventės?

Niekas negali prilygti Rasoms – trumpiausios nakties, ilgiausios dienos šventei. Čia ir paparčio žiedo ieškojimas, ir vainikėlių plukdymas, raganiški burtai, laužai, o paryčiais – saulės sutikimas. Ji pati turtingiausia savo apeigų gausa, tad ir kadrų jai tenka daugiausia…

Vasaros brandoje, rugpjūčio 15-ąją, švenčiama Žolinė. Baltiškoji Žolinė mena motulės Gamtos garbinimą – bręstančių vaisių, žolynų šventę. Gražu, kai šventės dalyviai puošiasi žolynais, gamtos „vaisiais“. Man sunku išskirti kurią nors vieną, neva, gražiausią šventę, net neklauskite. Svarbu, kad visas jas minėtume prasmingai…

Beje, užsiminėte, kad mintis išleisti fotoalbumą „Saulės ratu“ gimė viešint Kinijoje, bendraujant su kolegomis pasaulinėje folkloro fotografijų parodoje. Kaip tai nutiko?

Buvo malonu, kad mūsų senosios tradicijos vertinamos pasauliniu mastu. Mes turime bene pilniausią pasaulyje dabartiniu metu vis dar švenčiamų kalendorinių švenčių komplektą. Tai ne tik pradžiugino, bet ir pagimdė idėją sujungti visų švenčių medžiagą į vieną ciklą. Iš pradžių, 2015 metais, parengiau fotografijų parodą „Saulės ratu“ apie visas metų eigoje švenčiamas kalendorines šventes. Į šią parodą dar nebuvau įtraukęs Lietuvoje švenčiamų katalikiškų švenčių, nors mano archyve ir tokios medžiagos apstu. O kai rengiau spaudai fotoalbumą „Saulės ratu“, įtraukiau ir katalikiškas šventes. Taip, knygos idėja, ko gero, gimė Kinijoje.

Kaip jūsų kelyje atsirado Kinija?

Kas antrus metus rengiamam Kinijos pasauliniam folkloro fotografijų konkursui „Humanity Photo Awards“ nuo 2004 metų vis pateikdavau nuotraukų senųjų kalendorinių bei kitų tradicinių švenčių temomis. Ne sykį mano darbai buvo nominuoti, ir aš buvau kviečiamas atvykti į įvairiuose Kinijos miestuose vykusias parodų atidarymo bei apdovanojimo ceremonijas. Po to dar ir pakeliaudavau po šalį vieną kitą savaitę. Susikaupė daug medžiagos. Kinijos ambasada Vilniuje sutiko leidinį paremti, ir 2013 metais buvo išleistas  fotoalbumas „Neatrastoji Kinija. Du žvilgsniai“. Tai dviejų skirtingų kultūrų, dviejų profesionalių fotografų – mano ir vietinio – Song Džendziun‘o – požiūriai į kontrastingąją Kiniją, jos kultūrą, gamtą, žmones, perteikti nuotraukomis. Albumas išleistas lietuvių, kinų, anglų kalbomis, siekiant, kad pasaulis Kiniją pamatytų iš labai arti. Malonu tai, kad Kinijoje domimasi savo paveldu, tradicijomis. O kai juo domimasi savoje šalyje, ir kitų šalių paveldas vertinamas pagarbiai.

Fotografijose – charakteringi kinų veidai. Jūs – puikus portretistas...

Malonu fiksuoti žmones jų aplinkoje – detalės, kokios bebūtų, praturtina portretą. Kinai noriai pozuoja, niekada už tai neprašo pinigų, yra be galo smalsūs, visko klausinėja savo paukščių kalba... Vienos kelionės metu mums pranešė, kad nuveš į miestą, kuriame apžiūrėsime Leninizmo gatvę. Mes, žinoma, skeptiškai šypsojomės, bet iš tikrųjų tai buvo autentiška, gal kelių tūkstančių metų senumo gatvė, kurioje gimė kažkoks jų partinis veikėjas, todėl ji taip skambiai pavadinta, tačiau aptikome tokią archaiką... Šalia antikinio makaronų fabrikėlio, čia pat, gatvėje, džiūsta rankomis pagaminti makaronai. Jie valgo savo namelių tarpduriuose, dairydamiesi vieni į kitus, kalbėdamiesi... Šio miesto prieigose, rytą išėjęs pabėgioti, buvau apdovanotas mandarinais – senas kinas prikrovė jų pilną užantį...