Jonas Strielkūnas, jo žmona Janina, anūkai Kasparas ir Kostas, sūnus Rimvydas ir brolis Vytautas. 2008 m.

Kovą poetui, vertėjui ir publicistui Jonui Strielkūnui sukanka 80. Sukanka, o ne būtų sukakę, nes jis gyvas eilėraščiuose ir dainose – visa tai dažnai girdime, skaitome, klausome.

Šiandienos interviu – tai poeto žmonos Janinos Strielkūnienės ir sūnaus Rimvydo Strielkūno prisiminimai. Patys artimiausi lyriko žmonės kovo 22 d. viešės Biržuose, bibliotekos renginyje, skirtame J. Strielkūnui.

Strielkūnas gimė 1939 m. prie Žaliosios girios, Panevėžio rajone, Putauskų kaime, tačiau save tapatino su Vabalninku, kur lankė ir baigė mokyklą, dirbo laikraščio redakcijoje, taip pat Biržais – čia irgi dirbo laikraščio redakcijoje.

Poetas liko ištikimas širdimi ir mintimis Šiaurės Lietuvai, nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Jis – ilgametis ir vienas gerbiamiausių „Literatūros ir meno“ redaktorių, daugelio premijų laureatas, viena iš jų – Nacionalinė kultūros ir meno premija (1996 m.).
„Raudoni šermukšniai“, pirmasis jo eilėraščių rinkinys, išleistas 1966 m. Poeto eilėraščiai spausdinti nuo 1958 m. Iš viso išleista 13 jo knygų, kuriose nemažai spausdintų eilėraščių virto dainomis. Literatūrologė V. Daujotytė jį vadina vienu didžiausių lietuvių lyrikų. Mirė J. Strielkūnas 2010 m. gegužę.

Jonas Strielkūnas literatūros kritikų vadinamas poetu, itin daug dėmesio kūryboje skyrusiu gimtinei, jos žmogui, gamtai. Kokia gimtinė, tėviškė buvo gerbiamo poeto kasdienybėje – kalboje, prisiminimuose, pasakojimuose?

Janina: Žmogaus moralines, etines, poetines nuostatas formuoja laikmetis, mokymasis iš tėvų meilės tėvynei, gimtam kraštui, jo žmonėms. Jonui niekas negalėjo atstoti senos gimtos pirkios, klėties, senų ąžuolų, liepų, ošiančių apie jų sodybą. Tie vaikystės, jaunystės metai išliko visą jo kūrybos laikotarpį. Niekada nepamiršo gimtinės, noriai lankėsi renginiuose visoje Lietuvoje ir gimtuosiuose kraštuose, kol leido sveikata. Jo kraštiečiai jam visada buvo savi ir mylimi…
Rimvydas:… o Vilniaus asfaltas ir betonas – svetimi. Jis to neslėpė. Nuolat juto tėviškės ilgesį. Pakilios nuotaikos pasakodavo net ir nelinksmas vaikystės istorijas apie karo, pokario ir kitus baisumus – apie namuose apsilankančius ir šaudančius vokiečius, rusus, stribus, apie žiemą iš mokyklos grįžtantį lydinčius vilkus.

Rimvydai, jūs esate rašto, literatūros žmogus, vertėjas – ar tai tėvo įtaka, ar tarsi prigimtinė duotybė, gauta augant šalia kuriančio žmogaus?

Prosenelis iš tėčio pusės buvo kaimo raštininkas, o senelis – taip pat šviesus žmogus, tad, matyt, yra kažkas iš prigimties. Nors skaityti pradėjau labai vėlai. Vaikystėje nerūpėjo nei knygos, nei mokslai. Galva buvo pramušta futbolu. Galbūt prie to prisidėjo ir pats tėtis, kuris labai domėjosi įvairiais sportais. Gyvenome Vilniuje prie „Žalgirio“ stadiono, tad paėmęs iš darželio, jei vykdavo rungtynės, į jas mane nusivesdavo. Be to, namuose nevalia buvo triukšmauti, trukdyti jam dirbti, tai per dienas lakstydavau su kamuoliu kieme. O paskui kažkas galvoje persijungė, pradėjau skaityti knygas. Dar vėliau ir rašyti išmokau. Tėtis sakydavo: „Parašyk kokį apsakymą“, matyt, jautė, kad galiu. Bet taip nieko rimto ir nesukūriau. Šioje srityje mane gali aplenkti sūnus Kostas, kuris skaito, kaip ir mano sesuo Aistė, nuo trejų metų. O ant jaunėlio Kasparo negaliu pykti, kad nedraugauja su knygomis, nes pats toks buvau.

Gerbiama Janina, literatūros tyrinėtojai poetui kartais priekaištaudavo dėl niūraus fatalizmo kūryboje, dėl tragizmo jo posmuose – koks Jonas buvo gyvenime?

Manau, kad kūrybai, gyvenimui uždėjo ženklą pokaris, žmonių trėmimai, partizanų kovos. Būdamas jautrus, Jonas sunkiai visa tai išgyveno. Dar vyresniojo broliuko mirtis… Jo gyvenimo ašis buvo poezija, o kadangi gamta apdovanojo ypatingu talentu – kūrė. Bet dėl visų išgyvenimų jo poezija nėra trykštanti džiaugsmu ir optimizmu. Džiaugiuosi, kad Jonas išliko švelnus, doras, mylintis savo vaikus, šeimą. Jis nebuvo niūrus, turėjo ypatingą humoro jausmą.

O koks buvo gyvenimas su juo?

Likimas mus suvedė. Meilė mus surišo. Kartu pragyvenome 41 metus, o gyvenimas nėra kaip piešiamas rojus. Taip ir plaukė gyvenimas: džiaugėmės vaikais, anūkais, jų pasiekimais, išgyvenome dėl nesėkmių, iškentėme visas krizes. Ir išlikome.

Paskutiniais metais Jonas dažnai manęs klausdavo: „Jančiuk, kaip mes pragyvenome gyvenimą?“ Ir pats atsakydavo: „Gerai, gerai“. Ačiū jam.

1971-aisiais išėjusiame J. Strielkūno rinkiny „Vėjas rugiuos“ yra eilėraštis „Lietuva“: „Lietuva – akmuo prie slenksčio seno / Ir lietaus lašelis debesy. / Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“.
Viktorijos Daujotytės monografijoje apie J. Strielkūną „Gyvenimas prie turgaus“ poetas pasakoja, kad šis eilėraštis, iškirptas iš žurnalo „Nemunas“, buvo rastas susideginusio Romo Kalantos švarko kišenėje. Kol kas tai nėra iki galo patvirtintas faktas, nes to patvirtinti niekas negali. Beje, kaip ir paneigti. Janina, išeitų taip – J. Strielkūnas buvo itin drąsus poetas. Ar yra kilę kokių nors nepatogumų anais nelaisvės laikais dėl tokios vyro drąsos rašyti daug ir pakankamai atvirai apie Lietuvą?

Nežinau, ar tai drąsa, bet tikrai iki šiol jaučiu jo patriotizmą. O gal viskas kartu. Jo papirkti, pakeisti jo nuomonę niekam nepavyko. Dėl nepatogumų poezijoje nepamenu, bet puikiai prisimenu, kaip Jonas buvo masinamas stoti į tą vienintelę partiją. Menu ir viešą jo pareiškimą, kad niekada į jokią partiją nestos.

Rimvydai, kadaise jūsų tėtis yra pasakęs, kad jam skaniausias vanduo yra Vabalninke. Kur skaniausias vanduo yra jums? Ką laikote savo gimtine?

Esu visiškas vilnietis. Bet šiek tiek geriau nei likusią Lietuvą pažįstu šiaurinę Aukštaitiją, kur praleista daug vasarų, nes šiame krašte yra ir abiejų tėvų gimtinės, ir gyvena dėdė, tėčio brolis.
Prieš kelerius metus užsikrėčiau bėgimu, pradėjau važinėti į varžybas, taip apkeliavau nemažai Lietuvos, pamačiau daug nuostabių vietų, apie kurias net nebuvau girdėjęs. Galbūt nepatikėsite, bet įveikus distanciją skaniausias vanduo Biržuose. Po varžybų nesinori iš karto išvažiuoti, kažkas čia sulaiko. Gal veikia koks mistinis magnetizmas, o gal tai tik „Biržų kilometrų“ organizatorių nuopelnas.

Gerbiama Janina, o jūs pati iš kokio krašto esate?

Gimiau ir užaugau Šiaurės Lietuvoje, Rokiškio rajone, prie Juodupės gyvenvietės, netoli dabar jau garsaus Ilzenbergo dvaro. Ten praleistos šviesiausios vaikystės vasaros, ten gražiausia gamta ir, be abejo, tyriausias ir skaniausias vanduo.

Su kokiomis mintimis lankysitės Biržuose, kuriuos taip mylėjo jūsų mylėtas žmogus?

Janina: Su tom pačiom mintim visą kelią, visą gyvenimą – nuo Žaliosios girios iki Stumbriškio ir Putauskų pamatyti savo mylimo žmogaus tėviškę, sodybą. Malonu sutikti Jono pažįstamus, artimus kraštiečius, kurių daugumą pažįstu ir aš. Smagu, kad jie neužmiršo Jono ir jo poezijos, garbina ją skaitydami ir dainuodami. Džiaugiuosi galėdama pabūti ir pasidžiaugti su jais, pajusti jų artumą ir šilumą.
Rimvydas: Džiugu, kad šiame krašte – Biržuose, Vabalninke, Panevėžyje – nuolat rengiami tėčio atminimo vakarai, kad dar yra jam ir jo poezijai neabejingų žmonių. Noriu jiems nuoširdžiai padėkoti.

-Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė – Žilinskienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“