Naujasis Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius su Žemaitija ir Klaipėdos kraštu susipažino teikdamas Sutvirtinimo sakramentą parapijose. Savo apsilankymu ganytojas pagerbė ir Gargždų dekanato tikinčiuosius – susitiko su Gargždų ir Vėžaičių parapijiečiais. Apie pirmuosius apaštalinės vyskupo tarnystės žingsnius Telšių vyskupijoje JE A. Jurevičius papasakojo „Bangos“ korespondentei.

– Kas yra vyskupas?

– Tai ganytojas, teologiškai – apaštalų įpėdinis. Jis Kristaus vardu vadovauja didesnei Bažnyčios teritorijai.

– Kaip Jūs jaučiatės Telšių vyskupijoje, perkeltas iš Kauno?

– Labai gerai jaučiuosi, nes visur tie patys Dievą tikintys žmonės. Kauno vyskupijoje vyskupu buvau neilgai – nė dveji metai neprabėgo. Žemaitija man įdomus kraštas. Čia randu daug gerų žmonių, atvirų Dievo veikimui ir kitiems žmonėms. Žemaičiai myli ir ne žemaičius.

Žemaitijoje neturėjau jokių ryšių – neatseku, kad būtų gyvenę giminės, artimieji. Studijavau Kauno kunigų seminarijoje, kurioje žemaičių studentų nebuvo. Šie mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. Skyrėsi mokymosi metodika, todėl buvome truputį atskirti, nepažįstami.

– Taigi atvykote į neatrastąją žemę. Ar tai buvo išbandymas?

– Nieko baisaus. Telšiuose radau kunigų seleziečių, kurių vienas buvo atvykęs iš Argentinos, kitas – iš Filipinų, trečias – iš Italijos. Palyginti jų ir mano atvykimą į Žemaitiją, tai gal nė neverta minėti tos „aukos“ (juokėsi – aut. pastaba).

Gargžduose – pasišventęs kunigas

– Jūsų ganytojiškoje biografijoje minimas faktas, jog buvote paskirtas istorinės Materianos vyskupijos vyskupu Afrikoje. Dabar – į istorinį Mažosios Lietuvos regioną, Klaipėdos kraštą...

– Tai dar viena istorija. Paskyrus į vyskupiją pagalbininku skiriama titulinė, anksčiau egzistavusi, bet per amžius sunykusi vyskupija, siekiant išsaugoti jos atminimą. Tuniso teritorijoje yra istorinė Materianos vyskupija, gyvavusi 3–4 amžiuje. Ten buvau paskirtas tituliniu vyskupu, bet niekada nesilankiau. Iš Afrikos patekti į Žemaitiją – didelis karjeros šuolis (juokėsi – aut. pataba).

– Nuo ko pradėjote pažintį su Telšių vyskupija?

– Po kelių ingresų Varniuose, Klaipėdoje iš karto prasidėjo didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Čia prasidėjo mano pažintis su Žemaitija. Per savaitę praėjo visas kraštas – rajono savivaldybių vadovai, dekanatų kunigai, maldos grupių žmonės, verslininkai – pamačiau visą Žemaitiją.

Po to pažintis dekanatuose teikiant Sutvirtinimo sakramentą. Dėl pandemijos suvaržymų jis buvo sustabdytas, bet pavojui sumažėjus vėl pradėtas. Beveik kasdien tai vyko. Lankiausi Gargždų parapijoje, o Vėžaičiuose – jau 32-oje, priešpaskutinėje.

Ne visas parapijas pažįstu: Telšių vyskupijoje yra apie 150 parapijų. Pagal jų skaičių, teritorijos dydį tai didžiausia vyskupija Lietuvoje, o gyventojais lenkia Vilnius.

– Vadinasi, ir problemų daugiau? Kokia Gargždų dekanato specifika, problemos?

– Reikia sakyti, kad didelėje vyskupijoje daugiau džiaugsmo. Dar anksti kalbėti apie problemas – nuo birželio pabaigos įsijungęs į Telšių vyskupiją esu aktyviame pažinties sūkuryje. Džiugina kunigų bendrystė. Gargždų dekanato dekanas kun. kanauninkas Jonas Paulauskas – ne iš jauniausių, bet visur dalyvauja, labai daug idėjų turintis. Šis pasišventęs kunigas, dvasininkas – pavyzdys jauniems kunigams, jie turi į ką lygiuotis.

Mokosi kalbėti žemaitiškai

– Kaip Jūs, jaunas vyskupas, sieksite tikslo?

– Vyskupo atsakomybė didžiulė. Tai pasiekti įmanoma tik turint tarnavimo dvasią, nes kuo aukštesnės pareigos Bažnyčioje, tuo giliau reikia tarnauti žmonėms. Kitas dalykas – esu bendrystės žmogus – man svarbu išklausyti įvairias nuomones, kitus žmones – nesu autoritarinio režimo šalininkas. Sieksiu įsiklausyti į kunigų, ypač vyresnių, išmintingus patarimus, taip pat pasauliečių pageidavimus, atrasti jų charizmą. Manau, kad vyskupas ne vienas eina, o su visa Dievo žmonių tauta. Trokšiu būti bendrystės žmogumi.

– Papasakokite apie savo pomėgius – juk po sunkaus darbo reikia atsipalaiduoti...

– Studijavau muziką – baigiau Vilniaus Tallat Kelpšos konservatoriją, specialybė – triūba, bet groju ir kitais muzikos instrumentais. Dažniausiai į rankas paimu akordeoną, tačiau nesilavinant įgūdžių mažėja. O tam trūksta laiko.

Mėgstu skaityti knygas, esu plunksnos žmogus, kelių knygų autorius. Pirmoji – „Duona ir vynas“, teologinė, tokio pat pobūdžio ir didelės apimties „Diakonatas“. Populiariausia – apie palaimintąjį Teofilį Matulionį. Ji išversta į lenkų, anglų kalbas, neseniai pastabas parašiau rusiškam vertimui, šią knygą ruošiamasi išversti ir į prancūzų kalbą. Studijuodamas Vokietijoje išleidau dvi knygas vokiškai.

– Kokias kalbas mokate?

– Lenkų, vokiečių, rusų, prasčiau anglų, mokausi italų, taip pat žemaičių. Rokojuosi po truputį, bet tie žemaičiai iš padilbų veizi ir nesirokoja su manimi žemaitiškai (šypsosi – aut. pastaba).

– Kokios mintys kilo apsilankius Vėžaičių parapijoje?

– Džiugu, kad Vėžaičių parapijoje ne tik jaunų žmonių būrys priėmė Sutvirtinimo sakramentą: vadinasi, parapija, turėdama dabartį, turi ir ateitį. Ir naujas varpas pašventintas – tai parapijos atgimimo, naujo polėkio simbolis. Džiugina žmonių veržlumas. Tai atsiskleidžia per bažnyčios gyvybę: pastatas geriausiai atspindi – jis prižiūrimas, ir naujas varpas keliamas, nes yra žmonių, kurie remia, yra organizatorių. Viskas daroma dėl parapijos bendruomenės, žmonių džiaugsmui ir Dievo garbei.

– Ko palinkėsite Gargždų dekanato tikintiesiems, „Bangos“ laikraščio skaitytojams?

– Noriu linkėti vilties ir džiaugsmo, nes dabar daug nerimastingų žinių, įvairių gąsdinančių pranešimų. Tikintys žmonės išskirtiniai, nes turi viltį ir nenusimena sunkiausiose situacijose.

Virginija LAPIENĖ