Šeštadienio (galbūt lietingo) skaitiniams šįkart – saulėtas interviu su maloniais žmonėmis, kuriuos, gal ne kartą matytus žurnalų puslapiuose (juos mėgsta kalbinti žurnalistai), galima sutikti ir Biržuose. Nuo šiol mūsų miestas – jų gyvenamoji vieta. Laikina ar nuolatinė – neaišku. Kaip Dievas duos, sako Mindaugas ir Kristina Pikūnai.

Pora su dviem vaikais – aštuonmete Lėja ir šešiamečiu Timotiejumi – jaukinasi miesto gatves, parduotuves, mokyklą, žmones dar neilgai. Dar dvi Kristinos dukterys, Gabrielė ir Patricija, kaip sako jų mama, galbūt irgi apsigyvens mūsų mieste. „Atėjus vakarui, kai liekame vieni patys su savimi, svarbiausia tampa ne mūsų tikėjimo išpažinimai, o tai, ar esame laisvi. Ar tada jaučiame, kad kažkas mūsų gyvenime iš esmės yra pasikeitę? Kad jau mūsų nebejaudina pasaulio tuštybė, mūsų siekiai yra kilnesni, širdis pilna meilės, o ne nusivylimo ir savęs gailesčio? Ar jaučiamės nauju žmogumi? Atminkime, naujas gyvenimas nėra tai, ką mes darome ar nedarome. Naujas gyvenimas išsilaisvina, kai priimame jį kaip Dievo dovaną ir pasiduodame Kūrėjo vedimui“, - tai pastarųjų dienų įrašas dvasininko Mindaugo Pikūno socialinėje paskyroje.

- Mindaugai, Kristina, gyvenimas mažame mieste - specialus jūsų šeimos pasirinkimas? Ir kodėl - Biržai?

Mindaugas: Galimybių buvo ne viena. Viena iš pagrindinių buvo tai, kad mano tėvai gyvena netoliese. Tad įsikūrimas Biržuose palengvina pereinamąjį laikotarpį, kai sprendžiame, ką toliau norime daryti su savo gyvenimais.

Kristina: To, kad šiuo gyvenimo etapu būsime Biržuose, tikrai neplanavome. Visi diskusijų keliai atvedė į šį tašką, kai pradėjom spręsti, kaip suderinti savo veiklas ir namus. Vyras dirba Rygoje, netoli Biržų jo tėvai turi sodybą, dėl įvairių aplinkybių nusprendėme sustabdyti savo veiklas Vilniuje. Nebuvo lengva. Ypač man. Bet taip nusprendėme, kad šiuo gyvenimo etapu geriausia geografiškai bus čia. Tikime, kad bus gerai ne tik geografiškai. Įdomiausia, kad štai po mėnesio aš čia pradedu matyti tarsi vilniečius, žmones, itin panašius į matytus ir pažinotus Vilniuje. Vaikai važiuodami pro Biržus taip pat įvardija vieną ar kitą vietą, panašią kaip Vilniuje.

- Ir kaip čia viskas jums atrodo?

Mindaugas: Kol dar tik praėjo vos mėnuo, viskas tinka. Viskas arti, daug kas pigiau ir paprasčiau, įdomu stebėti žmones.

Kristina: Biržai - jaukus, savitas, tvarkingas miestas. Nuostabus ežeras su pakrante, upė, vingiuojanti per miestą. Neseniai lankiausi Stokholme, Švedijos karališkosios poros gyvenamojoje vietoje Drotningholmo rūmuose, užmiestyje. Vieta labai panaši į Širvėnos ežero apylinkes ties pėsčiųjų tiltu. Ypač dabar, kai medžiai lyg rudeniniam paradui išsirikiavę. Nuostabi vieta. Bet koks Europos ar pasaulio miestas galėtų didžiuotis ir grožėtis šitokiu turtu.

Aišku, atvykėlio akis mato čia daugybę galimybių - kiek miestas pagražėtų, jei vienur kitur būtų sutvarkytos trinkelės, įrengti skvereliai, žmonės labiau savo namus ir tvoras puoštų gėlėmis.

Ko dar pasigendu - tai įvairesnių savitų parduotuvėlių. Regis, mieste klesti grožio salonai ir pigių rūbų parduotuvės. Pagalvoju, ar tikrai niekas daugiau neišsilaikytų? Įdomu, ar yra mieste parama smulkiajam verslui? Štai vasarą teko būti Estijoje, Hapsalu mieste. Jame gyventojų dvigubai mažiau nei Biržuose, o turi savo verslo paramos centrą, miesto smulkieji verslininkai gali kreiptis dėl informacinės ir finansinės paramos. Netikiu, kad jaunimas nesusikurtų Biržuose darbo vietų. Juk dabar visas pasaulis - internete. Kai kuri ką nors savo rankomis ar savo idėjomis, nesvarbu, kur tavo biuras. Manau, reikia tik padrąsinti jaunus žmones grįžti, suteikti jiems tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, pagalbą įsigyjant ar nuomojantis būstą, juk pragyvenimas čia daug pigesnis nei didmiesčiuose...

Žmonėms nereikia didelės pagalbos. Jie viską gali patys. Daug svarbiau yra žinia, kurią miestas, jo valdžia ir gyventojai sako. Labai svarbu, kad žmonės nuolat negirdėtų, kad čia, Biržuose, blogai, čia „kaimų kaimas“ (kaip ir man teko išgirsti čia atvykus). Juk patraukliau skamba, kad Biržai – tai miestas tarp Rygos ir Vilniaus, kad jame turi ką pamatyti užsukę turistai ir turi ką veikti vietiniai.

Esu linkusi gyventi manydama, kad ten, kur esu, galiu sukurti jaukią aplinką, gyvus santykius, galiu būti socialiai aktyvi ir daryti įtaką permainoms. Ar tai būtų Vilnius, Biržai ar Stokholmas. Juk visur gyvena žmonės. Mes visi esam gana panašūs, nepaisant mūsų skirtumų. Visi norime mylėti ir būti mylimi, visi norime priklausyti šeimai ar bendruomenei, visi norime būti saugūs.

- Mindaugai, jūs esate pastorius. Kristina, panašu, kad jūsų veikla, kuria užsiimate, tikrai padės permainoms tam tikroje bendruomenėje, ar ne?

- Mano veikla orientuota į šeimos santykius. Į džiaugsmingą buvimą šeimoje. Taigi vedu tėvystės įgūdžių užsiėmimus grupėse: tai tėvams susitikimai, kuriuose mokomės, kaip užauginti drąsius, galinčius priimti iššūkius, bendradarbiaujančius, atsakingus, mylimus ir mylinčius vaikus. To nepasieksim juos palikę prie televizoriaus ar telefono, to nepasieksime ir nuolat jiems komanduodami ir nurodinėdami.

Kita mano sritis - porų konsultavimas ir grupės poroms, norinčioms atnaujinti santykius. Vedu užsiėmimus moterims, norinčioms prisiminti savo moteriškumą ir atskleisti jo įvairias puses, taip pat susitikimus mamos su dukromis. Labai džiaugiuosi, kad jau pradėjau vesti pirmąją Biržuose pozityvios tėvystės įgūdžių grupę STEP. Mane daug kas bandė, kaip aš sakau, „nudrąsinti“, kad nepavyks, kad čia tėvai nemotyvuoti pokyčiams. Keisčiausia, kad tie skeptikai buvo patys biržiečiai. O ką pastebėjau aš - susirinko nuostabios mamos ir tėčiai, kuriems rūpi jų vaikai, kuriems rūpi santykiai. Ir jiems tai rūpi lygiai taip pat, kaip ir tėvams, gyvenantiems bet kuriame didmiestyje ar mažame mieste. Visai nesvarbu vieta, kurioje gyveni. Svarbu, kaip gyveni.

Kol kas aš mėgaujuosi tuo, kad man pasiimti vaikus iš mokyklos vietoj 40 minučių užtrunka tik 8. Tad lieka visas pusvalandis papildomo laiko. Šiandien, pavyzdžiui, galėjome jį skirti visi kartu per pietus žaisdami vaikų mėgstamą UNO žaidimą. Mums tai neišpasakyta prabanga. Taip, prabanga turėti laiko žaidimams vidury dienos.

- Iš kur viso to išmokote? Tikriausiai to ir išmokti nepakanka, kaip nors juk viską reikia ir suvokti, išgyventi, kad galėtum perduoti kitiems...

- Baigiau podiplomines studijas Kauno geštalto psichologijos institute, baigiau STEP programos vadovų mokymus. Viską, ko mokau, išbandžiau namuose su savo vaikais. Ir viskas, ko imuosi, išplaukia iš vidinio impulso, paraginimo daryti. Kartais tie paraginimai viduje kyla pamačius, kuo gyvena kiti. Bet dažniausiai - iš mano pačios išgyventų patirčių. Kaip, pavyzdžiui, susitikimai mamoms su į paauglystę pereinančiomis dukromis. Kol laiką leidi su aštuonmete, net negali įsivaizduoti, kad vos už pusantrų metų jau prasidės mergaitės rimti fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai ir ryšiui palaikyti, supratimui abipusiam užtikrinti reikės pastangų. Mamos ir jų dukros kartais jaučiasi nesuprantančios viena kitos. Nebemylimos, nebesusikalbančios. Tad dukrų ir mamų susitikimai skirti pusiausvyrai atstatyti. Galėčiau papasakoti kiekvienos savo veiklos atsiradimo istoriją, kuri, be abejo, yra asmeniška. Nedarau nieko, kuo netikiu, kad tai veikia.

- O ar turite kokių nors pareigų kaip pastoriaus žmona?

- Neturiu jokių specialių pareigų, be meilės įsipareigojimo savo vyrui ir mus supantiems žmonėms, kas jie bebūtų.

Beje, mano vyras šiuo metu nedirba pastoriaus darbo, tai yra nėra konkrečios bendruomenės ganytojas. Jis dirba Septintosios dienos adventistų bažnyčios administracijoje Rygoje.

- Lietuvoje šiemet yra minimi Reformacijos metai. Biržai su šiuo religiniu, kultūriniu ir švietėjišku judėjimu yra itin susiję nuo Radvilų laikų. Ar tai Biržuose dar jaučiasi? Reformatiška dvasia? Kokia nors?

Kristina: Reformatiška dvasia jaučiasi. Vien miesto istorija - tokia įspūdinga! Mokykloje galima rinktis reformatų tikybos pamokas, bene vienintelis Biržuose žmogus, kurį pažinojau, yra nuo studijų laikų pažįstama reformatų pastorė Sigita. Kaip sako žmonės, mieste draugiškai sutaria įvairių denominacijų krikščioniškos bendruomenės, o kur dar jubiliejaus renginiai! Manau, kad reformacijos dvasią labiausiai skleidžia žmonės - būdami dėkingi už tai, ką turi, ir drąsiai, su tikėjimu ir viltimi priimdami kasdienius iššūkius. Tokių Biržuose jau susitikau. O esu čia tik mėnesį.

Mindaugas: Asmeniškai aš dar per trumpai esu Biržuose, kad būtų galima tvirtai atsakyti į šį klausimą. Miestas tvarkingas (turiu omeny ne vien švarias gatves), aš tai sieju su reformatiška dvasia.

- Kas jums yra tikėjimas?

Mindaugas: Tai orientavimas gyvenime. Šiuo atveju visi yra tikintys, nes turi žemėlapius (tikėjimą), pagal kuriuos kažkaip keliauja per gyvenimą. Man svarbiausia, kad šis žemėlapis būtų kaip galima arčiau realybės.

Kristina: Tai nuolatinis keitimasis, augimas, judėjimas gilumo link. Santykiuose su savimi, žmonėmis ir Dievu.

- Ačiū už šiltą pokalbį gražiai šeimai.

Indra Drevinskaitė -

Žilinskienė