Režisierė Aldona Balalienė kalbina dvynukus Eglę ir Eimantą Šarkauskus. Tuomet jie lankė vaikų darželį „Saulutė“, o dabar jiems beveik 30 metų. Kažin, ar dar prisimena, kaip dalyvavo dvynukų šou gimtajame Alytuje?

Ne­už­ra­šy­ta Aly­taus kul­tū­ros is­to­ri­ja mir­ga mies­tą gar­si­nu­siais reiš­ki­niais, ku­rie ga­lė­jo tap­ti ir tam tik­ru, kaip da­bar sa­ko­ma, jo pre­kės žen­klu. Vi­si jie gy­vuo­ja tol, kol jų au­to­riaus gal­vo­je su­ka­si per­pe­tu­um mo­bi­le (am­ži­na­sis va­rik­lis), vie­ni il­giau, ki­ti trum­piau, pri­klau­so ir nuo pa­lai­ky­mo. Re­ži­sie­rės Al­do­nos Ba­la­lie­nės min­tys ap­link dvy­nu­kų šven­tę „Mes gi­mėm du“ su­ko­si sep­ty­ne­rius me­tus, nuo 1995-ųjų, kai Aly­tu­je bu­vo su­reng­tas pir­mas šou, ir iki 2001-ųjų, kai mū­sų mies­tas mi­nė­jo 420-ąjį ju­bi­lie­jų. Ta pro­ga įvai­raus am­žiaus dvy­nu­kai su­si­bū­rė ant mies­to te­at­ro laip­tų ir bu­vo įre­gist­ruo­tas Lie­tu­vos Guin­nes­so kny­gos re­kor­das. Tie­sa, pa­čiai Al­do­nai ta iš­skir­ti­nė aki­mir­ka Ro­tu­šės aikš­tė­je iki šiol aso­ci­juo­ja­si su ne­ri­mu, kaip mies­to die­nų šur­mu­ly­je ne­pra­ga­ny­ti ma­žų­jų re­kor­di­nin­kų, vi­sa tai da­bar ji pri­si­me­na su šyp­se­na ir tam tik­ra nos­tal­gi­ja.

Du vie­na­me: ma­ma ir re­ži­sie­rė

„Ne­bent Ga­li­lė­jas Ga­li­lė­jus ga­lė­jo bū­ti pir­mas, o šiaip, ar ga­li ką nors nau­jo pa­sau­ly­je iš­ras­ti?“ – svars­to A.Ba­la­lie­nė, aly­tiš­kė te­at­ro re­ži­sie­rė, 30 me­tų va­do­va­vu­si liau­dies te­at­rui, po­ezi­jos šven­čių Aly­taus ra­jo­ne pra­di­nin­kė, or­ga­ni­za­to­rė, te­at­rų kon­kur­so „Kai­mo lik­tar­na“, skir­to kraš­tie­čio te­at­ro­lo­go Vy­tau­to Mak­nio pre­mi­jai lai­mė­ti, ini­cia­to­rė ir puo­se­lė­to­ja. Taip pat – tri­jų vai­kų, duk­ters Rūtos ir dvy­nu­kų Vy­tau­to bei Kęs­tu­čio, ma­ma. Vos pa­gim­džiu­si dvy­nius sū­nus Al­do­na sa­ko iš­kart ži­no­ju­si, kad ka­da nors su­rengs dvy­nu­kų šven­tes. Ko­dėl? Vi­sų pir­ma to­dėl, kad, kaip pa­ti sa­ko, vi­sa­da „dir­bo kul­tū­ro­je“, an­tra – dvy­nu­kai jai vi­suo­met at­ro­dė tas ste­buk­las, apie ku­rį šei­ma ga­li tik sva­jo­ti. Vos Vy­tau­tas ir Kęs­tu­tis ūg­te­lė­jo, ma­ma ėmė­si su­ma­ny­mo re­a­li­za­ci­jos – dvy­nu­kų šven­tės „Mes gi­mėm du“ jai ta­po ypa­tin­ga kū­ry­bi­nio dar­bo ni­ša, ku­rio­je sa­ve re­a­li­za­vo kaip ma­ma ir re­ži­sie­rė.

Nors min­tį bran­di­no il­gai, pra­džia ne­bu­vo la­bai sklan­di. Tuo me­tu dir­bo liau­dies te­at­ro re­ži­sie­re Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros cen­tre, ši įstai­ga gy­va­vo Šau­lių na­muo­se. Pa­tal­pos at­ro­dė ide­a­lios vai­kų šven­tėms. Sa­lė – pir­ma­ja­me aukš­te, mies­to cen­tras, gam­tos ap­sup­ty­je. „Vis­ką jau bu­vau min­ty­se su­si­dė­lio­ju­si, kaip ma­žy­lius ve­ži­mė­liuo­se tė­vai at­si­veš, kaip gy­dy­to­ja Felicija Kazlėnie­nė (prie jos gim­džiau ir sa­vo dvy­nu­kus) jiems pa­sa­kos apie au­gi­ni­mo sub­ti­ly­bes, kaip šou sa­lė­je reng­si­me“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus – ži­nia, kad ra­jo­no kul­tū­ros cen­tras yra iš­ke­lia­mas į Ke­pyk­los gat­vės 17 nu­me­riu pa­žy­mė­tą na­mą, o sa­lė ten – 3-ia­ja­me aukš­te, la­bai ne­pa­to­gu.

Ta­čiau pa­ti dvy­nu­kų šven­tės idė­ja, ma­tyt, jau bu­vo įga­vu­si per di­de­lį pa­grei­tį ir 1995 me­tais čia įvy­ko pir­mas šou „Mes gi­mėm du“. Su­ma­ny­mas la­bai pa­ti­ko ir šei­moms, ir žiū­ro­vams, pa­si­ro­dė, kad la­bai no­rint ir su ve­ži­mė­liais ga­li­ma laip­tais „su­si­bo­gin­ti“. Pir­mą­ją dvy­nu­kų šven­tę ve­dė re­ži­sie­rės sū­nūs Vy­tau­tas ir Kęs­tu­tis Ba­la­liai.

JAV bokš­tai dvy­niai ir Aly­tu­je ne­li­ko ne­pa­ste­bė­ti

A.Ba­la­lie­nė sa­ko pra­džio­je ne­la­bai ir pa­si­do­mė­ju­si, kiek nau­ja jos dvy­nu­kų šven­tės idė­ja. Kaip pro­fe­sio­na­liai re­ži­sie­rei, jai, ži­no­ma, bu­vo aki­vaiz­du, kad šven­tės for­ma­tas yra te­le­vi­zi­nis, tam tik­ras šou, bet lie­tu­viš­kuo­se ek­ra­nuo­se jis at­si­ra­do kiek vė­liau. Ne­iš­dil­do­mą įspū­dį pa­li­ko JAV ren­gia­mi dvy­nių šou, ku­riuos ma­tė per te­le­vi­zi­ją.

„Man tą ame­ri­kie­tiš­ką šou žiū­rint net šir­dis sa­lo, gal­vo­jau, tai­gi ir mes ga­lė­tu­me da­ly­vau­ti, o Niu­jor­ke ir dvy­nių pa­sta­tas yra! Ko jau­nas bū­da­mas ne­pri­fan­ta­zuo­ji? Gal ir ne tiek jau­na bu­vau, bet idė­jų tu­rė­jau. Vė­liau ir pa­ti iš­va­žia­vau į JAV, bet pa­sau­lio dvy­niai jau bu­vo su­by­rė­ję. Da­bar tai­gi ga­lė­tu­me siųst ką no­ri, tik pi­ni­gų tu­rėk ir va­žiuok… Kal­bant apie dvy­nu­kus, kol vai­kai ma­ži, tė­vai la­bai no­ri, vi­saip juos ska­ti­na sce­no­je pa­si­ro­dy­ti, o su­au­gu­sie­ji dvy­niai ne­la­bai vie­šu­mo no­rė­da­vo, kiek aš pa­ty­riau“, – pa­ste­bi A.Ba­la­lie­nė.

Vis dėl­to jai pa­vyk­da­vo įkal­bė­ti ir su­au­gu­sius, pa­vyz­džiui, da­ly­vau­ti dvy­nu­kų šven­tės ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jo­je, ku­rios ak­ty­vios na­rės bu­vo dvy­nės mo­ky­to­jos Bro­nislava Sta­laus­kie­nė ir a. a. Ja­ni­na Liup­ke­vi­čie­nė, taip pat Vi­du­tė Ra­ma­naus­kai­tė, tu­rin­ti bro­lį dvy­nį Robertą.

A.Ba­la­lie­nė 2001 me­tais taip pat bu­vo įkū­ru­si dvy­nių klu­bą, ti­kė­jo­si šia lin­kme vys­ty­ti veik­lą, ta­čiau ne vi­si su­ma­ny­mai iš­si­pil­dė.

Dvy­nu­kai – tai jie mies­to ar ra­jo­no?

Nuo 1995 me­tų tra­di­ci­nės dvy­nu­kų šven­tės „Mes gi­mėm du“ vy­ko kas­met sep­ty­ne­rius me­tus iš ei­lės. Jų or­ga­ni­za­to­rė A.Ba­la­lie­nė vi­są tą lai­ką dir­bo liau­dies te­at­ro re­ži­sie­re ir tar­si nie­ko ben­dra su dvy­nu­kų šven­tė­mis sa­vo tie­sio­gi­nia­me dar­be ne­tu­rė­jo. Iš­sky­rus tai, kad la­bai no­rė­jo or­ga­ni­zuo­ti ši­tuos ren­gi­nius ir rin­ko pil­nas žiū­ro­vų sa­les, jau­tė­si rei­ka­lin­ga dvy­nu­kus au­gi­nan­čioms šei­moms ir aly­tiš­kiams.

Pro­ble­ma bu­vo ta, kad dvy­nu­kų šven­tės vy­ko ra­jo­no kul­tū­ros cen­tre, o žiū­ro­vų dau­gu­ma bu­vo mies­tie­čiai, kaip ir da­ly­viai. Už to­kią „sa­vi­veik­lą“ Al­do­na pri­si­me­na ne­re­tai gau­da­vu­si „per gal­vą“ nuo sa­vo val­džios. Si­tu­a­ci­ja kiek pa­si­kei­tė įkū­rus ap­skri­tį, nes ta­da jau ga­lė­jo dai­ry­tis dvy­nių ir ki­tuo­se mies­tuo­se.

Or­ga­ni­zuo­jant be­ne penk­tą­ją šven­tę, A.Ba­la­lie­nė ga­vo pro­gą pa­ra­šy­ti pro­jek­tą sa­vi­val­dy­bės fi­nan­sa­vi­mui. Iki tol tai bu­vo ne­gir­dė­tas da­ly­kas, o kul­tū­ri­nės ini­cia­ty­vos įgy­ven­di­na­mos tik per biu­dže­ti­nes kul­tū­ros įstai­gas. 1999 me­tais dvy­nu­kų šou bu­vo ypač gau­sus ir įspū­din­gas, jis vy­ko AB „Aly­taus teks­ti­lė“ kul­tū­ros rū­muo­se, o jį re­ži­sa­vo Al­do­nos sū­nus Vy­tau­tas Ba­la­lis (kartu su bendrakursiu dainininku Pauliumi Stalioniu). Ren­gi­nys bu­vo jo Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jos (da­bar – Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­ja) Klai­pė­dos fa­kul­te­to re­ži­sū­ros spe­cia­ly­bės di­plo­mi­nis dar­bas.

„Vy­tau­tas tu­rė­jo pa­siū­ly­mų dirb­ti Aly­tu­je, bet li­ko Klai­pė­do­je, įkū­rė Pa­ro­di­jų te­at­rą, ku­ria­me dir­ba iki šiol. Šiuo me­tu, ži­no­ma, iš­gy­ve­na ka­ran­ti­no šti­lį, kaip ir vi­si kul­tū­ros žmo­nės“… – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Dvy­nu­kų šven­tes pra­dė­ju­si reng­ti 1995 me­tais, Al­do­na pa­ste­bi, kad Aly­taus kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas tuo­met bu­vo ga­na ak­ty­vus, o ji pa­ti vi­suo­met lai­kė­si prin­ci­po – po ši­ta sau­le mes tilp­sim vi­si, kuo ak­ty­ves­nė ir įvai­res­nė kul­tū­ri­nė veik­la, tuo ge­riau mies­tui. Jai pa­čiai, or­ga­ni­zuo­jant dvy­nu­kų šven­tes, bu­vo svar­bu jaus­tis rei­ka­lin­gai mies­to ir ra­jo­no žiū­ro­vui, kad sa­lė bū­tų pil­na. „O svar­biau­sia, kad net ir po to, kai jau ne­be­or­ga­ni­za­vau dvy­nu­kų šven­čių, esu iš­gir­du­si „prie­kaiš­tų“: „Jūs gi ža­dė­jo­te, kad kas me­tai da­ry­si­te!“ – šyp­so­si Al­do­na.

Re­kor­das!

Lie­tu­vos re­kor­dų kny­go­je yra įra­šy­ta, kad gau­siau­sio dvy­nių su­si­bū­ri­mo re­kor­das – 44 dvy­nių po­ros – bu­vo fik­suo­tas 2001 me­tų bir­že­lio 17 die­ną Aly­taus mies­to 420-ojo ju­bi­lie­jaus pro­ga su­reng­to­je sep­tin­to­jo­je dvy­nu­kų šven­tė­je „Mes gi­mėm du“. Šis re­kor­das iki šiol nė­ra pa­ge­rin­tas. Be­je, tais me­tais dvy­nu­kų klu­bo pa­žy­mė­ji­mai bu­vo iš­duo­ti net 91-ai dvy­nių po­rai, ta­čiau į ren­gi­nį už­si­re­gist­ra­vo 64-ios, o re­kor­de da­ly­va­vo 44-ios.

„Ant te­at­ro laip­tų tuo­met su­si­rin­ko pa­ties įvai­riau­sio am­žiaus dvy­nu­kai (pa­vy­ko įkal­bė­ti da­ly­vau­ti ir su­au­gu­sius, nors įpras­tai tai nė­ra leng­va už­duo­tis), nuo nau­ja­gi­mių, ku­riuos tė­vai lai­kė ant ran­kų, iki jud­rių pra­di­nu­kų, o kaip juos su­žiū­rė­ti mies­to die­nos šur­mu­ly­je? Da­bar pa­si­kvies­tum sa­va­no­rius, bet anuo­met apie to­kius nie­kas nė gir­dė­jęs ne­bu­vo. Ge­rai, kad ko­le­gos iš ra­jo­no kul­tū­ros cen­tro ge­ra­no­riš­kai tal­ki­no, dar ma­no mer­gai­tės iš 10 vi­du­ri­nės mo­kyk­los te­at­ro stu­di­jos pa­dė­jo. Joms pa­ti­ko ma­žy­lius už ran­kų pa­ve­džio­ti“, – pri­si­me­na A.Ba­la­lie­nė.

Aly­taus dvy­nu­kų re­kor­do me­tais „Aly­taus nau­jie­nos“ su­ren­gė ben­drą pro­jek­tą su A.Ba­la­lie­nės dvy­nu­kų klu­bu – laik­raš­ty­je pri­sta­tė mū­sų mies­te gy­ve­nan­čius dvy­nu­kus, spaus­di­no jų nuo­trau­kas. Bu­vo ne­ma­žai to­kių, ku­rie da­ly­va­vo šou nuo lop­šio, da­bar jiems – be­veik 30 me­tų, o jų vai­kys­tės nuo­trau­kos iš­sau­go­tos fo­to­gra­fės Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės ar­chy­ve.

„Ar ten­ka pa­ben­drau­ti su vai­kais, ka­dai­se da­ly­va­vu­siais dvy­nu­kų šven­tė­se? Tik­rai ne, nors vie­ne­ti­nių at­ve­jų pa­si­tai­ko. Bu­vo to­kia mer­gai­tė Eu­re­ka, ji gy­ve­no glo­bos na­muo­se, tu­rė­jo dvy­nu­ką bro­lį. Į šven­tes ją at­ves­da­vo glo­bė­ja. Tai štai Eu­re­ka man yra pa­skam­bi­nu­si jau bū­da­ma su­au­gu­si, ji gy­ve­na už­sie­ny­je“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Su ki­tu po­kal­biu tam tik­ra pras­me yra su­si­jęs emo­cio­na­lus mo­men­tas, kai A.Ba­la­lie­nė su­pra­to, kad dvy­nu­kų šven­čių dau­giau ne­be­da­rys: „Ar­tė­jant nau­jai šven­tei aš pa­skam­bi­nau nuo­lat jo­se da­ly­va­vu­sių dvy­nu­kų ma­mai, sa­kau taip eu­fo­riš­kai, kad štai jū­sų po­riu­kė kas­met taip ak­ty­viai da­ly­vau­ja šou, o ji­nai: „Ma­no vai­kas jau nu­mi­rė“… Man taip nu­ė­jo per šir­dį, gal­vo­ju, ką aš čia kal­bu“…

Susipažinkite: supermamytės

„Sma­gu, kad dvy­nu­kų šven­čių jų da­ly­viai – vai­kai ir tė­vai lau­kė, joms ruoš­da­vo­si, la­vi­no sa­vo ta­len­tus. Ap­skri­tai šie ren­gi­niai buo la­bai nuo­tai­kin­gi, o vi­si ma­žie­ji – tik­ras ste­buk­las. Kai pa­gal­vo­ji, keis­ta, bet man pa­čiai tur­būt di­džiau­sią įtam­pą kė­lė tė­vų rei­ka­la­vi­mai, jie no­rė­jo ma­ty­ti sa­vo at­ža­las tik pir­mo­se gre­to­se, tai­gi… ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad va­di­na­mo­sios su­per­ma­my­tės yra šių lai­kų pro­duk­tas“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Tra­di­ci­nis Aly­taus dvy­nu­kų šou bu­vo po­zi­cio­nuo­ja­mas kaip kul­tū­ri­nis ren­gi­nys, ta­čiau jis tu­rė­jo ir ben­druo­me­ni­nį as­pek­tą – vie­ni­jo aly­tiš­kius, lei­do pa­žin­ti ge­riau vie­niems ki­tus, taip pat ir šei­mas, au­gi­nan­čias dvy­nu­kus, ku­rie vi­sa­da ir šiaip trau­kia dė­me­sį. A.Ba­la­lie­nė pa­sa­ko­ja vi­suo­met šven­tėms ieš­ko­ju­si rė­mi­mo, kad ma­žie­ji da­ly­viai ne­lik­tų be do­va­nų. Ver­slas tais lai­kais dar tik mo­kė­si da­ly­tis, pa­šne­ko­vei įsi­mi­nė at­ve­jis, kai ver­sli­nin­kas pa­siū­lė dė­žę „la­bai ge­rų vaf­lių“, ku­rių ga­lio­ji­mo ter­mi­nas bu­vo pa­si­bai­gęs…

Kai as­mens duo­me­nys dar ne­bu­vo šven­ta kar­vė

At­ski­ra is­to­ri­ja – kaip Al­do­na ieš­ko­jo da­ly­vių bū­si­moms šven­tėms. Dau­ge­lį už­kal­bin­da­vo gat­vė­je, tė­ve­liai re­a­guo­da­vo la­bai ge­ra­no­riš­kai, pa­au­gu­sius kal­bi­no ir pa­čius dvy­nius, pa­vyz­džiui, krep­ši­nin­kus Dar­ju­šą ir Kšiš­to­fą Lav­ri­no­vi­čius, bet jie į šou taip ir ne­at­ėjo. Pir­ma­jam dvy­nu­kų šou ieš­ko­jo da­ly­vių per skel­bi­mą laik­raš­ty­je. „Da­bar sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, bet tuo­met ne­bu­vo nei in­ter­ne­to, nei mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, o tai la­bai ap­sun­kin­da­vo or­ga­ni­za­ci­nę pu­sę. Jau ne­kal­bant apie tai, kad vė­liau sta­cio­na­rių lai­di­nių te­le­fo­nų dau­ge­lis at­si­sa­kė, ir ry­šiai nu­trū­ko vi­sai“, – pa­sa­ko­ja apie ren­gi­nio vir­tu­vę.

Da­bar sun­ku įsi­vaiz­duo­ti ir tai, kad kur kas lais­viau bu­vo dis­po­nuo­ja­ma as­mens duo­me­ni­mis. „Esu pa­gal­vo­ju­si, kad šian­dien vien dėl griež­tų duo­me­nų ap­sau­gos rei­ka­la­vi­mų toks ren­gi­nys bū­tų kur kas sun­kiau įgy­ven­di­na­mas“, – pa­ste­bi Al­do­na.

Be­je, o ar sklan­dė ka­da nors Aly­tu­je min­tis at­gai­vin­ti dvy­nu­kų šven­tes? A.Ba­la­lie­nė pri­si­me­na vie­ną kar­tą su­lau­ku­si iš Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus skam­bu­čio su to­kiu klau­si­mu: „Sa­kau, pra­šau da­ry­kit, aš ne­tu­riu jo­kių pre­ten­zi­jų į ren­gi­nio idė­ją, bet vis­kas tuo ir bai­gė­si.“

Pa­ti re­ži­sie­rė ne­ma­no, kad toks su­ma­ny­mas bū­tų la­bai re­a­lus, o ir for­ma­to, kaip jai at­ro­do, rei­kė­tų ieš­ko­ti nau­jo, ta­čiau yra vie­na idė­ja, ku­rios jai tik­rai gai­la: „Ko aš ne­pa­da­riau, nors vi­sa­da no­rė­jau, tai dvy­nu­kų ei­se­na. Įsi­vaiz­da­vau, kad ji tu­rė­tų ei­ti per mies­to šven­tę, kas su ve­ži­mu­kais, kas ant dvi­ra­tu­kų ar tri­ra­tu­kų, gal ka­da nors kaž­kas įgy­ven­dins?“

* * *

Al­do­na Ba­la­lie­nė: „Kai ma­ty­da­vau ve­ži­mu­ką su dvy­nu­kais, aš ne­ži­nau, kas man pa­si­da­ry­da­vo. Vi­sa­da la­bai no­rė­jau dvy­nu­kų… Ne dėl to no­rė­jau, kad dvy­nu­kų šven­tes da­ry­čiau (juo­kia­si), bet jau kai su­si­lau­kiau… Ma­no gi­mi­nė­je te­ta tu­rė­jo dvy­nu­kus ir ma­no vy­ras tu­rė­jo gi­mi­nė­je dvy­nu­kus. Vai­kai ma­no ne­že­no­ti, anū­kų ne­do­va­no­ja, bet vis dar na­mų ūky­je tu­ri­me sa­va­dar­bes ro­gu­tes tri­vie­tes, ku­rio­se dvy­nu­kus ir duk­rą ve­žio­jo­me. Juo­kau­da­vo­me, kad tik ar­klio to­kioms ro­gėms temp­ti be­trūks­ta!“

Saulė Pinkevičienė