Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės šimt­me­tis - vals­ty­bės ir kiek­vie­no mū­sų šven­tė, įpras­mi­nan­ti nu­ei­tą tau­tos ke­lią. Aly­tiš­kė Lai­mu­tė Šiu­šie­nė reikš­min­gą da­tą įpras­mi­no gau­siam anū­kių bū­riui pa­siū­da­ma tau­ti­nius kos­tiu­mus iš sa­vo ma­mos tau­to­dai­li­nin­kės An­ge­lės Jan­čo­rie­nės aus­tų dro­bių.

Anot L.Šiu­šie­nės, nors pa­ti ir ne­bu­vo kū­rė­ja, vi­są gy­ve­ni­mą jai bu­vo svar­bu sau­go­ti ir puo­se­lė­ti lie­tu­vių tau­tos tra­di­ci­nius ama­tus, to­dėl tau­ti­nių kos­tiu­mų pa­siu­vi­mas anū­kėms jai tar­si dar vie­nas pri­si­lie­ti­mas prie liau­dies kū­ry­bos bei ma­mos dar­bų įpras­mi­ni­mas, tau­to­dai­lės tra­di­ci­jų tą­sa.

„Nuo vai­kys­tės bu­vau dau­giau ar ma­žiau su­si­ju­si su tau­to­dai­le. Ma­no ma­ma bu­vo au­dė­ja, tad už­au­gau ma­ty­da­ma, kaip ma­mos stak­lė­se gims­ta ving­riau­si au­di­nių raš­tai. Vė­liau, dir­bant Aly­taus tech­ni­ku­me (da­bar ko­le­gi­ja), te­ko va­do­vau­ti Aly­taus zo­nos liau­dies meist­rų dar­bui, bu­vau vie­na iš ini­cia­to­rių ir pir­mo­ji di­rek­to­rė 1991 me­tais įku­riant Dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lą“, - pa­sa­ko­jo L.Šiu­šie­nė apie są­sa­jas su liau­dies kū­ry­ba.

Au­di­niai ta­po kos­tiu­mais

Min­tis vi­soms de­vy­nioms anū­kėms pa­siū­ti tau­ti­nius kos­tiu­mus po ma­mos mir­ties 2013 me­tais, tvar­kant ma­mos au­di­nių pa­li­ki­mą, L.Šiu­šie­nei ir ki­lo, juo la­biau ar­tė­jo la­bai svar­bi pro­ga. Be to, tu­rė­jo gra­žų pa­vyz­dį, jos ma­ma sa­vo anū­kėms taip pat bu­vo pa­do­va­no­ju­si po tau­ti­nį kos­tiu­mą.

„Pir­miau­sia at­si­rin­kau rei­ka­lin­gus au­di­nius ir iš­ban­džiau sa­vo ge­bė­ji­mus pa­siū­da­ma jau­niau­siai, pus­an­trų me­tu­kų, anū­kei kos­tiu­mą. Pa­vy­ko, tai bu­vo dar vie­nas stip­rus im­pul­sas įgy­ven­din­ti sa­vo idė­ją“, - sa­kė aly­tiš­kė.

In­ten­sy­viau­sias dar­bas pra­si­dė­jo 2016 me­tais ir vy­ko vi­sus pra­ėju­sius me­tus. Kiek­vie­nai anū­kei po kos­tiu­mą mo­čiu­tė įteik­da­vo gim­ta­die­nio pro­ga. Tie­sa, vie­nai anū­kei pa­siū­ti ne­su­spė­jo, tad ypa­tin­gą mo­čiu­tės do­va­ną ji gaus šiais me­tais, jau šven­čiant ne­pri­klau­so­my­bės šimt­me­tį.

Kur­da­ma kos­tiu­mus, aly­tiš­kė sten­gė­si pa­nau­do­ti įvai­rios pa­skir­ties šil­ki­nius, li­ni­nius, med­vil­ni­nius ir vil­no­nius ma­mos ran­ko­mis aus­tus au­di­nius - juos­tas, rank­šluosčius, lo­va­tie­ses. Vie­ni au­di­niai virs­da­vo si­jo­nais, ki­ti - lie­me­nė­mis, pri­juos­tė­mis, ka­rū­nė­lė­mis.

Prie kiek­vie­no kos­tiu­mo L.Šiu­šie­nė nu­nė­rė ir po ke­pu­rė­lę, gal­vos ap­dan­ga­lą, be ku­rio tau­ti­nis kos­tiu­mas bū­tų ne­iš­baig­tas, ne vi­sas.

L.Šiu­šie­nės pa­siū­ti tau­ti­niai kos­tiu­mai nė­ra au­ten­tiš­ki. Mo­te­ris įkvė­pi­mo sė­mė­si var­ty­da­ma tau­to­dai­lės al­bu­mus, žval­gy­da­ma­si in­ter­ne­to pla­ty­bė­se. „De­ta­les vie­ną prie ki­tos de­ri­nau, kad bū­tų gra­žu, to­dėl ma­no kos­tiu­mai tau­ti­niai, bet ne au­ten­tiš­ki, at­kar­to­jan­tys ku­rio nors Lie­tu­vos re­gio­no rū­bus“, - aiš­ki­no L.Šiu­šie­nė.

Rita KRUŠINSKAITĖ