www.alytausnaujienos.nuotr.

Ju­li­ja Mi­liū­tė Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je gy­ve­no ir dir­bo 20 me­tų, be­veik tiek pat lai­ko ji pra­lei­do An­gli­jo­je. O į Jur­gio Kun­či­no vie­šą­ją bib­lio­te­ką už­su­ko trum­pam, su­si­tik­ti su aly­tiš­kiais, tri­jų jos kny­gų apie emig­ra­ci­ją skai­ty­to­jais.

Lai­min­ga pa­bai­ga, bet ki­to­kia

Į su­si­ti­ki­mą bib­lio­te­ko­je Ju­li­ją pa­ly­dė­jo pa­lai­ky­mo ko­man­da – 85-erių me­tų ma­ma ir se­suo, ku­rios pa­gal­ba bu­vo ne­įkai­no­ja­ma, kai 2000 me­tais nu­spren­dė įsi­dar­bin­ti An­gli­jo­je, o tė­vy­nė­je te­ko pa­lik­ti tris at­ža­las.

„Vai­kus pa­li­ku­si se­se­riai, emig­ra­vau į An­gli­ją tik vie­nam mė­ne­siui – tuš­čio­mis ran­ko­mis ir su sle­gian­čiu kal­tės jaus­mu“, – pa­sa­ko­jo Ju­li­ja. Iš­va­žia­vo ne iš ge­ro: be­dar­bė, dėl li­gos ne­te­ku­si dar­bo, „Snai­gės“ šal­dy­tu­vų ga­myk­lo­je dir­bo plas­ti­ko lie­ji­ke.

Čia su­sir­go, te­ko pa­lik­ti įmo­nę. Dar­bą su­si­ras­ti bu­vo sun­ku, nes il­go­kai bu­vo ti­ria­ma, ar li­ga nė­ra su­si­ju­si su dar­bu. Ver­tė­si at­si­tik­ti­niais, lai­ki­nais dar­bais. Vai­kams ne­tru­kus jau rei­kė­jo stu­di­juo­ti.

„Su­pra­tau, kad ne­su­ge­bu įsi­dar­bin­ti ir oriai gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Smer­kiau sa­ve, kad tik to­kį ke­lią ra­dau, no­rė­da­ma ne eg­zis­tuo­ti, o gy­ven­ti oriai – emig­ra­ci­ją“, – pri­si­pa­žįs­ta Ju­li­ja.

Tas vie­nas mė­nuo sve­tur pa­vir­to ke­lio­li­ka me­tų, o iš­tver­mės rei­ka­lau­jan­tys dar­bai ga­liau­siai lei­do įsi­tvir­tin­ti ir vi­sam lai­kui pa­kei­tė gy­ve­ni­mą. Į klau­si­mą, kur jos na­mai, Ju­li­ja da­bar at­sa­ko tu­rin­ti juos dve­jus: „Vyk­da­ma į An­gli­ją gal­vo­ju, kad va­žiuo­ju na­mo, o grįž­tu į Lie­tu­vą su po­jū­čiu, jog taip pat ke­liau­ju na­mo, ma­no šir­dis – lyg per­skel­ta pu­siau.“

„Emig­ra­ci­jo­je vi­sa­da esi žmo­gus su žy­me, ypač jei dir­bi ne­le­ga­liai, esi nie­kas, nes ne­ga­li at­si­da­ry­ti są­skai­tos ban­ke, dir­bi dar­bus, ku­rių ne­no­ri im­tis vie­tos gy­ven­to­jai, kol ne­mo­ki kal­bos – nė žo­džio pa­sa­ky­ti ne­ga­li“, – at­vi­rau­ja Ju­li­ja apie tai, ką pa­ty­rė tūks­tan­čiai lie­tu­vių. Sa­vo is­to­ri­ją ji va­di­na su lai­min­ga pa­bai­ga, bet gal­būt ne vi­sai to­kia, kaip ją įpras­tai įsi­vaiz­duo­ja­me.

Ką da­ry­ti, kad emig­ran­tai su­grįž­tų?

Pa­ti J.Mi­liū­tė šiuo me­tu dar nė­ra vi­siš­kai tik­ra, ar ji su­grįš į Lie­tu­vą, bet ap­skri­tai su­ma­ny­mų jai ne­trūks­ta. Min­ty­se jau pa­ma­žu dė­lio­ja­mi ket­vir­to­sios kny­gos apie emig­ra­ci­ją kon­tū­rai, bran­di­na­ma sva­jo­nė Vor­čes­te­ry­je įkur­ti lie­tu­vių bib­lio­te­ką, be­li­ko iš­spręs­ti pa­tal­pų klau­si­mą. Pa­si­ro­do, da­bar lie­tu­viš­kos kny­gos skai­ty­to­jus pa­sie­kia kiek ne­įpras­tu bū­du – jų len­ty­nė­lių ga­li­ma ras­ti ne­ti­kė­čiau­sio­se šio An­gli­jos mies­to vie­to­se, ša­li­ke­lių kny­gų na­mu­kuo­se, gy­dy­mo įstai­go­se, sve­čių na­muo­se.

„Dar ma­ny­je an­glo ma­žai – ne­su­ge­bu su­si­kaup­ti ir įsi­jaus­ti skai­ty­da­ma an­gliš­kai…“ – sa­ko J.Mi­liū­tė, ku­rios kal­bos mo­ky­mo­si pa­tir­tis ap­skri­tai yra pa­kan­ka­mai įkve­pian­ti. Iš­va­žia­vo vi­siš­kai ne­kal­bė­da­ma an­gliš­kai, bet iš­mo­ko pa­ly­gin­ti ne­sun­kiai ir vi­sus ra­gi­na drą­siai pra­dė­ti, nes mo­ky­tis nie­ka­da ne­vė­lu.

Pa­dė­jo tai, kad dir­bo dar­bą, ku­rio už­duo­tis bu­vo kli­juo­ti lip­du­kus su an­gliš­kais už­ra­šais ant bal­dų ir įvai­rių daik­tų. Taip vi­sai ne­su­dė­tin­gai su­kau­pė žo­džių at­sar­gą, bet sto­rą po­pie­ri­nį žo­dy­ną nu­try­nė la­biau nei pa­mal­dūs žmo­nės mal­dak­ny­gę.

Ži­no­ma, Ju­li­ja tu­ri la­bai kon­kre­čią nuo­mo­nę, ką tu­rė­tų da­ry­ti Lie­tu­vos val­džia, kad dau­giau lie­tu­vių grįž­tų į tė­vy­nę. „Žu­vis gen­da nuo gal­vos. Jei jaus, kad vals­ty­bė­je ma­žiau ko­rup­ci­jos, kad dėl ben­dro tiks­lo dir­ba vi­si kaip kumš­tis, gal ta­da ir grįš žmo­nės“, – svars­to emig­ran­tė.

Ji pri­me­na, kad lie­tu­viui gy­ve­ni­me svar­biau­si yra du da­ly­kai – „tro­ba ir sriu­ba“. Tai­gi ne vel­tui net An­gli­jo­je, kur būs­tą įpras­ta nuo­mo­tis, emig­ran­tai iš Lie­tu­vos jį sten­gia­si įsi­gy­ti sa­vą. Ju­li­ja pa­si­gen­da ir vals­ty­bės po­žiū­rio bei po­li­ti­kos, kad bū­tų tei­kia­ma pa­gal­ba ap­leis­tų kai­mo so­dy­bė­lių pri­kė­li­mui, o jas ga­lė­tų įsi­gy­ti emig­ran­tai. Jos ma­ny­mu, tai ir­gi pa­ska­tin­tų pa­gal­vo­ti apie su­grį­ži­mą dau­ge­lį.

„Plau­ki­te, mir­ky­ki­te dar­žo­ves ir vai­sius“

Aly­tiš­kė Ju­li­ja ge­rai ži­no ką tik nu­raš­ky­tos an­gliš­kos braš­kės sko­nį, nors iki iš­va­žiuo­da­ma uo­gas val­gy­da­vo sa­vo už­au­gin­tas iš na­tū­ra­lios lys­vės. „Įpras­ti ga­li­ma prie vis­ko, nė­ra jau toks pras­tas ir pra­mo­ni­niu bū­du už­au­gin­tų uo­gų sko­nis, o te­ko jų su­val­gy­ti ne­ma­žai – ne­kon­di­ci­nių“, – šyp­te­li.

Nu­ka­po­tos ko­pūs­to gal­vos sun­ku­mą ar ką tik nu­skin­to nar­ci­zo kva­pą ji ap­ra­šė at­si­mi­ni­mų apie ne­le­ga­lų dar­bą an­gliš­ko­se fer­mo­se kny­go­je „Ar braš­kės virs­ta fe­ra­riais“. Braš­kes Ju­li­ja skin­da­vo va­sa­rą, ko­pūs­tus – nuo ru­dens iki pa­va­sa­rio, o gė­les – žie­mą. Sma­giau­sia ir leng­viau­sia skin­ti gė­les, bet daž­niau­siai vi­si vai­kė­si ko­pūs­tų kir­ti­mo dar­bų, nes jie dau­giau­sia mė­ne­sių bū­da­vo nui­ma­mi.

Su ne­leng­vu dar­bu ski­nant nar­ci­zus su­si­jęs įvy­kis, pa­dė­jęs pa­da­ry­ti Ju­li­jai dar­bo kar­je­rą An­gli­jo­je, – ji su šyp­se­na pri­si­me­na, kaip lei­do sa­vo va­go­je dviem emig­ran­tams pri­sis­kin­ti nar­ci­zų, kad jie ga­lė­tų už­baig­ti nor­mą. Ša­lia dir­bu­sie­ji to pa­da­ry­ti ne­lei­do. Žmo­nės ne tik pa­sa­kė lie­tu­vei ačiū, bet ir pa­siū­lė vai­sių ko­ky­bės ins­pek­to­rės dar­bą di­de­lė­je skirs­ty­mo įmo­nė­je. Tai bu­vo žings­nis į prie­kį, dar­bas po sto­gu, ir lei­do jaus­tis rei­ka­lin­ga, at­sa­kin­ga.

Tie­sa, šios pa­rei­gos kai­na­vo svei­ka­tos pro­ble­mą – aler­gi­ją. Ji at­si­ra­do nuo che­mi­nių me­džia­gų, ku­rio­mis purš­kia­mi pra­mo­ni­niu bū­du au­gi­na­mi vai­siai ir dar­žo­vės.

„Nau­do­ja­ma leis­ti­na do­zė, da­lis me­džia­gų iš­si­ga­ruo­ja, kol par­duo­tu­vių len­ty­nas pa­sie­kia, bet vis dėl­to rei­kia la­bai žiū­rė­ti, ką val­go­me. Mir­ky­ti van­de­ny­je, plau­ti so­da“, – pa­ta­ria Ju­li­ja.

Gy­ve­ni­mo sve­tur pa­mo­kos

„Emig­ra­ci­jo­je iš­mo­kau to­le­ran­ci­jos, kan­try­bės. Ži­nau il­ge­sio kai­ną. An­gli­ja man kar­tu lei­do pa­jus­ti lais­vę bū­ti sa­vi­mi, pa­dė­jo iš­si­gy­dy­ti nuo bai­mių, taip pat ir nuo­la­ti­nio gal­vo­ji­mo, ką žmo­nės pa­sa­kys“, – pa­sa­ko­ja J.Mi­liū­tė.

Kny­gų apie emig­ra­ci­ją pri­sta­ty­muo­se ji vi­suo­met su­lau­kia klau­si­mo: ko­kios nuo­tai­kos yra lie­tu­vių ben­druo­me­nė­je po „Bre­xi­to“?

„Tų, ku­rie jau pen­ke­rius me­tus An­gli­jo­je, nau­ja tvar­ka ne­lie­čia. Ki­tiems teks tvar­ky­tis at­ski­rus do­ku­men­tus, bet vi­si ti­ki­si, kad pa­vyks. Nes An­gli­jo­je dar­bi­nin­kų trūks­ta, o įmo­nių va­do­vai mie­lai ren­ka­si emig­ran­tus eu­ro­pie­čius“, – pa­ste­bi Ju­li­ja.

Nors ji pa­ti An­gli­jo­je iki šiol gy­ve­na ka­muo­ja­ma tė­vy­nės il­ge­sio, vis dėl­to sa­ko šio­je ša­ly­je ir ge­ro­kai pa­si­kei­tu­si, kas ją pa­čią džiu­gi­na. Iš an­glų iš­mo­ku­si ne­bi­jo­ti pa­teik­ti sa­ve, ne­si­kuk­lin­ti be rei­ka­lo, drą­siai įvar­dy­ti ge­rą­sias sa­vo sa­vy­bes.

„Iš­vy­kau iš Lie­tu­vos nuo­lan­ki, o grį­žau kur kas lais­ves­nė. Ži­nau, kas man pri­klau­so, o jei ne­pri­klau­so – va­di­na­si, aš da­rau pa­slau­gą“, – ti­ki­na tri­jų kny­gų apie emig­ra­ci­ją au­to­rė, šią as­me­ny­bės trans­for­ma­ci­ją taip įvar­di­jan­ti kaip tam tik­rą lai­min­gą is­to­ri­jos pa­bai­gą.

Jau­kus su­si­ti­ki­mas bib­lio­te­ko­je su­bū­rė J.Mi­liū­tės ar­ti­muo­sius, bu­vu­sius bend­ra­klasius. Jo at­mo­sfe­rą pui­kiai pa­pil­dė aly­tiš­kės Eg­lės Ma­li­naus­kie­nės bal­sas, ku­rios at­lie­ka­moms dai­noms gi­ta­ra pri­ta­rė vy­ras Ne­ri­jus.

 

Saulė PINKEVIČIENĖ