"Alytaus naujienų" nuotr.

 Aly­taus lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ ben­druo­me­nė žva­kių lie­ji­mo se­nuo­ju bū­du mo­ko­si Grab­ny­čių (Per­kū­no) die­ną. Apie tai, kaip ben­druo­me­nė pa­žįs­ta se­ną­sias tra­di­ci­jas ir pri­tai­ko jas kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, pa­sa­ko­ja „Vo­lun­gė­lės“ di­rek­to­rė, tik­ra et­ni­nės kul­tū­ros en­tu­zias­tė Auš­ra Plyt­nin­kai­tė.

– Per­kū­no die­na ir jos tra­di­ci­jos – var­gu ar daž­nas su­au­gęs apie jas pa­pa­sa­kos, o čia – vai­kai. Tai ko­kios gi tos tra­di­ci­jos?

– Per­kū­nas yra vie­na ryš­kiau­sių bal­tų mi­to­lo­gi­jos bū­ty­bių. Jis – tei­sin­gu­mo die­vas, tie­sus, ne­kan­trus, ne­per­mal­dau­ja­mas, la­bai ger­bia­mas. Per­kū­no jė­gą iš­reiš­kia griaus­mas. Per­kū­nas bu­vo įsi­vaiz­duo­ja­mas kaip stip­rus vy­ras, va­rio barz­da, su kir­viu ran­ko­je.

Per ak­me­ni­nį kal­ną (dan­gų) jis le­kia ug­ni­niu dvi­ra­čiu ve­ži­mu, ožiu ir žir­gu kin­ky­tu. Per­kū­no pa­lies­ti kal­nai, miš­kai bu­vo lai­ko­mi šven­tais. Per­kū­nui pri­ski­ria­ma ga­lia at­siųs­ti lie­tų ir ra­są že­mei ap­vai­sin­ti. Pir­ma­sis griaus­ti­nis pa­va­sa­rį že­mę su­pur­to, pri­ke­lia. Tik tuo­met vis­kas at­bun­da, pra­de­da žel­ti. Žai­bai iš­va­lo že­mę ir van­de­nį. Bū­tent to­dėl mau­dy­tis eže­ruo­se ir upė­se ga­li­ma tik po pir­mo­jo griaus­mo.

Pir­mo­ji Per­kū­no die­na yra va­di­na­ma Grab­ny­čio­mis ir šven­čia­ma va­sa­rio 2-ąją. Nuo se­no šią die­ną lie­tu­viai mel­dė­si ir die­vui Per­kū­nui. Tą die­ną bū­da­vo šven­ti­na­ma na­mų ug­nis, at­lie­ka­mos ug­nies apei­gos, au­ko­ja­mos au­kos die­vai­čiui Per­kū­nui, kad jis ap­sau­go­tų nuo gais­rų, pik­tos akies. Šios die­nos pa­va­di­ni­mas yra kil­din­ti­nas iš gu­diš­ko žo­džio grom­ni­ca, pa­žo­džiui tai bū­tų – per­kū­ni­nė. Se­nie­ji šios die­nos lie­tu­vių ir ki­tų Eu­ro­pos tau­tų pa­pro­čiai taip pat pa­tvir­ti­na jos ry­šį su Per­kū­nu.

Žmo­nės šią die­ną va­di­na Gram­ny­čio­mis ar­ba Grab­ny­čio­mis. Tą die­ną bu­vo lie­ja­mos Per­kū­ni­nės, grau­du­li­nė­mis ar grab­ny­čio­mis va­di­na­mos žva­kės. Šią die­ną baž­ny­čio­se jos šven­ti­na­mos. Šios žva­kės už­de­ga­mos už­ėjus aud­rai ar griau­džiant per­kū­ni­jai. Ti­kė­ta, kad to­kios žva­kės pa­de­da ap­si­sau­go­ti nuo gam­tos sti­chi­jų, aud­rų ir net li­gų. Kai­mo žmo­nės ti­kė­da­vę, kad grau­du­li­nė žva­kė at­gi­nan­ti ir per­kū­ni­jos grės­mę, to­dėl ją už­žieb­da­vo ir sta­ty­da­vo ant lan­go ar­ba kros­nies, už­slin­kus aud­ros de­be­sims. Pra­de­dant sta­ty­ti tro­bą, ga­ba­liu­ką žva­kės pa­slėp­da­vo pir­mo­jo vai­ni­ko san­kir­to­je kar­tu su šven­to­mis žo­le­lė­mis. Bi­ti­nin­kai į nau­ją avi­lį įdė­da­vo su­kry­žia­vę du grau­du­li­nės ga­ba­liu­kus – „kad vel­nias spie­čiaus ne­iš­ves­tų“. Su­val­kie­čiai grau­du­li­ne net ait­va­rą, vi­so­kią nau­dą klė­tin ne­šan­tį, mo­kė­jo pri­si­vi­lio­ti. Ait­va­ras nu­tu­pia ant puo­dy­nės, po ku­ria de­ga žva­kė, – be­lie­ka li­ni­nę ske­pe­tą už­mes­ti.

Bū­si­muo­sius me­tus, jų orus bei der­lių at­spė­da­vo ir pa­gal šios die­nos orą. Jei die­na sau­lė­ta, ma­ny­da­vo, kad už­de­rės ge­ras li­nų, bet pras­tas ja­vų der­lius. Pa­va­sa­ris ta­da bū­si­ąs anks­ty­vas, o va­sa­ra – su daž­no­mis per­kū­ni­jo­mis. Jei dar daug snie­go ant sto­gų, va­sa­rą bū­sian­čios veš­lios pie­vos ir daug ge­ro šie­no. Vė­juo­ta Per­kū­no die­na su­vė­li­na pa­va­sa­rį, ūki­nin­kams ga­li pri­trūk­ti pa­ša­ro. Jei nuo sto­go ka­ro il­gi var­vek­liai, tais me­tais ge­riau sė­ti anks­ty­vuo­sius mie­žius. Sa­ko­ma, kad šią die­ną jau pa­ste­bi­mi pir­mie­ji pa­va­sa­rio žen­klai – pa­kvim­pa pa­va­sa­riu, nu­bą­la ber­žų to­šis, o gai­dys gau­do nuo sto­go var­vek­lių la­še­lius, kad ga­lė­tų at­si­ger­ti.

– Kaip Per­kū­no die­nos tra­di­ci­jas pa­vyks­ta pa­teik­ti taip, kad vai­kams bū­tų įdo­mu?

– Pa­ste­bė­jo­me, kad tiek vai­kus, tiek su­au­gu­siuo­sius la­biau­siai do­mi­na prak­tiš­kai iš­ban­do­mi da­ly­kai, o ne pa­sa­ko­ji­mai apie ka­len­do­ri­nes šven­tes, pa­pro­čius. Va­di­na­si, vi­sa tai, ką at­lie­ka­me tin­ka­mu lai­ku ir pri­tai­ky­da­mi kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, la­bai na­tū­ra­liai tam­pa kiek­vie­nam žmo­gui su­pran­ta­ma, leng­vai įsi­me­na­ma, kar­tu už­tik­ri­nant tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mą.

Švie­ti­mo or­ga­ni­za­ci­jo­se vis dar po­pu­lia­ru pa­sa­ko­ti vai­kams, šei­moms apie tam tik­rų ka­len­do­ri­nių šven­čių ele­men­tus, pa­pro­čius. Ka­len­do­ri­nės šven­tės yra šven­čia­mos sa­lė­se ir ka­bi­ne­tuo­se, už­mirš­tant, kad be­veik vi­sos jos yra ag­ra­ri­nės ir anks­čiau bu­vo šven­čia­mos gam­to­je. Nė­ra taip liūd­na, jei jos ŠVEN­ČIA­MOS, ta­čiau daž­niau­siai ap­si­ri­bo­ja­ma pa­sa­ko­ji­mu ką, kas, ku­riuo me­tu ir ko­dėl anks­čiau da­ry­da­vo. Bū­tent to­dėl mums taip sun­ku už­tik­rin­ti et­ni­nių tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mą. Mū­sų or­ga­ni­za­ci­jo­je užuot „už­ver­tus“ vai­kus, šei­mas in­for­ma­ci­ja apie mū­sų tra­di­ci­jas, kad ir la­bai tei­sin­gas, mes ren­ka­mės vie­ną ar du ryš­kius ka­len­do­ri­nės šven­tės ak­cen­tus, ku­riuos pa­tei­kia­me kaip ren­gi­nio es­mę. Šiuo at­ve­ju kiek­vie­nas vai­kas ar jo šei­mos na­rys na­mo iš­ei­na aiš­kiai ži­no­da­mi nors vie­ną tei­sin­gą da­ly­ką apie kon­kre­čią ka­len­do­ri­nę šven­tę, ama­tą, tra­di­ci­ją. Tas pats prin­ci­pas vei­kia ir Per­kū­no (Grab­ny­čių) die­ną.

Tur­būt su­tik­si­te, kad šios die­nos es­mė yra vaš­ki­nės žva­kės ir orų spė­ji­mai. Va­di­na­si, be­lie­ka ap­si­spręs­ti, kas mums svar­biau – su­si­pa­žin­ti prak­tiš­kai su vie­nu iš žva­kių ga­my­bos bū­dų, ke­liau­ti į baž­ny­čią ir su­pras­ti, kaip žva­kės yra šven­ti­na­mos, ar ste­bė­ti šios die­nos orus ir pa­tik­rin­ti, ar tei­sūs se­no­lių pa­ste­bė­ji­mai. O gal tu­ri­me il­ga­lai­kę už­duo­tį – pa­tik­rin­ti, ar nuo aud­rų ir per­kū­ni­jos sau­go Grab­ny­čių die­ną ga­min­ta žva­kė?

– Grab­ny­čios ir Per­kū­no die­na – pa­go­niš­ka ir ka­ta­li­kiš­ka tra­di­ci­ja, ar ak­cen­tuo­ja­te šiuos du klo­dus kaip at­ski­rus?

– Kiek­vie­na se­no­ji bal­tiš­ka šven­tė, kei­čian­tis žmo­nių re­li­gi­niams įsi­ti­ki­ni­mams, įgi­jo krikš­čio­niš­ką­jį ati­tik­me­nį. Grab­ny­čios – ne iš­im­tis. Krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je ši šven­tė ofi­cia­liai va­di­na­ma Kris­taus pa­au­ko­ji­mo šven­te. Lie­tu­vo­je va­sa­rio 2-oji – Grab­ny­čios, ar­ba pir­mo­ji Per­kū­no die­na, nuo se­no sie­ja­ma bū­tent su žva­ke, dar va­di­na­ma grau­du­li­ne.

Man as­me­niš­kai ar­ti­mes­nė bal­tiš­ko­ji šios die­nos reikš­mė. Vai­kams ar pe­da­go­gams gal­būt at­ro­do ki­taip. Kiek­vie­nas esa­me lais­vas dėl sa­vo ap­si­spren­di­mo ir pa­sau­lio su­vo­ki­mo. Ta­čiau vie­na­reikš­miš­kai aiš­ku, kad ne­tei­sin­ga ma­žiems vai­kams vie­nu me­tu aiš­kin­ti abi tra­di­ci­jas at­ski­rai. Daug svar­biau pa­jus­ti pa­go­niš­kos ir krikš­čio­niš­kos tra­di­ci­jos der­mę. To­dėl ren­ka­mės tai, kas, mū­sų ma­ny­mu, tu­ri di­des­nę iš­lie­ka­mą­ją ver­tę šian­die­nos vai­kui, taip stip­riai nu­to­lu­siam nuo gam­tos ir na­tū­ra­laus jos rit­mo. Juo­lab kad bal­tiš­kos tra­di­ci­jos yra mū­sų ša­lies is­to­ri­jos da­lis, na­tū­ra­liai su­si­ju­si su tra­di­ci­nių ama­tų, fol­klo­ro mo­ky­mu­si.

– Vai­kams pa­tin­ka vis­ką pa­čiu­pi­nė­ti, bet žva­kių lie­ji­mas, ir dar se­nuo­ju bū­du, – kaip tai at­ro­do prak­tiš­kai, ar sau­gu?

– Be jo­kios abe­jo­nės, mo­ky­ma­sis vis­ką ban­dant at­lik­ti prak­tiš­kai, pa­čiam ty­ri­nė­jant, at­ran­dant, eks­pe­ri­men­tuo­jant yra pa­ti ver­tin­giau­sia gy­ve­ni­mo do­va­na kiek­vie­nam iš mū­sų. Vi­sai ne­svar­bu – vai­kui ar su­au­gu­sia­jam, moks­li­nin­kui ar dar­bi­nin­kui, pa­ty­ru­siam ar be­si­mo­kan­čiam. Tik pa­ties at­ras­ti ir prak­tiš­kai pa­tir­ti da­ly­kai le­mia tva­rų mo­ky­mo­si re­zul­ta­tą.

Kaip­gi vyks­ta žva­kių lie­ji­mo mo­ky­mai Aly­taus lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Vo­lun­gė­lė“? Mū­sų or­ga­ni­za­ci­jai ne­pa­pras­tai pa­de­da di­de­lis so­cia­li­nių part­ne­rių ra­tas. Ben­dra­dar­biau­ja­me su dau­gy­be švie­ti­mo ir kul­tū­ros or­ga­ni­za­ci­jų ir, ži­no­ma, daž­nai pa­si­tel­kia­me jų pa­gal­bą. Šian­dien kal­ba­me apie Grab­ny­čias ir mo­ky­mą­si ga­min­ti žva­kes.

Čia mums į pa­gal­bą be­veik kas­met at­sku­ba Laz­di­jų kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kai. Jie at­si­ve­ža vi­są įran­gą, rei­ka­lin­gą žva­kėms lie­ti, ir pa­tys pa­mo­ko, kaip tai rei­kė­tų da­ry­ti prak­tiš­kai. Žva­kių lie­ji­mą prak­tiš­kai yra pa­ban­dę vi­si 4–6 me­tų vai­kai. Jie vi­si iš ei­lės pi­la šil­tą vaš­ką ant li­ni­nių siū­le­lių, kol su­si­for­muo­ja ra­tas ka­ban­čių šil­tų žva­ke­lių.

Per­ka­me vaš­ko lakš­tus ir mū­sų įstai­gos me­ni­nio ug­dy­mo pe­da­go­gė vi­sus pa­mo­ko, kaip iš vaš­ko lakš­to pa­si­da­ry­ti kvap­nią, vi­sus me­tus sau­go­sian­čią žva­ke­lę. For­muo­ja­me vi­sos ben­druo­me­nės mo­ky­mo­si kul­tū­rą ir mo­ky­tis įvai­rių ama­tų kvie­čia­me ne tik vai­kus, bet ir lop­še­lio-dar­že­lio dar­buo­to­jus, vai­kų tė­ve­lius, šei­mas. Mums svar­bu, kad kiek­vie­nas vai­kas na­mo su­grįž­tų ne­ši­nas sa­vo ran­kų dar­bu, ne taip svar­bu – pa­pras­tes­niu ar su­dė­tin­ges­niu, at­lik­tu ar­cha­jiš­kes­niu ar šiuo­lai­kiš­kes­niu bū­du, bet bū­ti­nai na­tū­ra­liu, tik­ru ir rei­ka­lin­giau­siu tam tik­ru ka­len­do­ri­niu lai­ko­tar­piu. Mū­sų or­ga­ni­za­ci­jo­je dir­ba ne vie­nas žmo­gus, įval­dęs ke­le­tą ama­tų ir ge­ban­tis sa­vo ži­nias skleis­ti ben­druo­me­nė­je, ta­čiau daž­nai ren­ka­mės at­vyks­tan­čius mo­ky­to­jus. Tai da­ro­me tiks­lin­gai, nes vai­kus vi­suo­met do­mi­na, ste­bi­na nau­ji vei­dai, ne­pa­žin­tas ben­dra­vi­mo sti­lius, to­kiu bū­du pa­į­vai­ri­na­me jų kas­die­nį mo­ky­mą­si. To­dėl tau­to­dai­li­nin­kai, mu­zie­ji­nin­kai, įvai­rių pro­fe­si­jų at­sto­vai – daž­ni sve­čiai po mū­sų sto­gu. Ne­ven­gia­me ir pa­tys va­žiuo­ti į mu­zie­jus, gam­tos cen­trus, juk mo­ky­tis ki­to­je ap­lin­ko­je la­bai įdo­mu.

– Ar sau kaž­ką nau­ja at­ran­da ir per­so­na­las, kai ruo­šia­tės to­kiems pro­jek­tams?

– Tik­rai taip. Per­so­na­lo gy­ve­ni­me taip pat nau­jie­nos vie­na ki­tą ve­ja. Kaip ga­li bū­ti įdo­mus vai­kams, jei pats nie­ko nau­jo kas­dien ne­iš­moks­ti? Vi­si, dir­ban­tys švie­ti­mo or­ga­ni­za­ci­jo­se, yra ne­iš­ven­gia­mai „pa­smerk­ti“ bū­ti am­ži­nais mo­ki­niais. Gal vie­nus tai sle­gia, o ki­tiems tai lei­džia veik­ti. Ta­čiau svei­ko­je mo­ky­mo įstai­go­je tai tik­rai ne­iš­ven­gia­ma. Mes vi­si kas­kart pa­ti­ria­me mo­ky­mo­si ir at­ra­di­mo džiaugs­mą. Juk ži­no­ma, kad no­rint vai­kams pa­ruoš­ti vie­ną ne­pa­kar­to­ja­mą aki­mir­ką, tu­ri­me sun­kiai dirb­ti de­šim­tį. Ir tai vyks­ta re­a­liai. Pa­vyz­džiui, kai nu­ta­rė­me sa­vo dar­že sė­ti ru­gius, pa­tys mo­ky­to­jai ne­ži­no­jo, kiek jų ten ga­li­ma pa­sė­ti, pa­sė­jo­me per daug. Ir mums, ir vi­siems mik­ro­ra­jo­no paukš­te­liams pa­ka­ko. Bet tai ne­su­truk­dė „nu­ei­ti ru­gio ke­lio“, tik pri­dė­jo pa­tir­ties.

O mū­sų so­das, kiek pa­stan­gų vi­siems pri­rei­kė, kad auk­si­nė šiau­dų spal­va dar daug die­nų džiu­gin­tų mus ir mū­sų sve­čius. Mo­kė­mės ma­ži ir di­de­li. Ir taip vi­suo­se dar­buo­se ir pro­jek­tuo­se – šiau­di­niai žais­liu­kai, li­nų an­ge­liu­kai, vy­ti­nė juos­ta, mo­liū­gų ži­bin­tai, man­da­los iš gam­ti­nės me­džia­gos, žva­kės, me­duo­liai, mar­gu­čiai, Už­ga­vė­nių kau­kės, ver­bos, ru­gi­nė duo­na ir ne­si­bai­gian­ti ei­lė ki­tų dar­bų. Ta­čiau pats sun­kiau­sias iš­šū­kis šian­die­ną mums yra ne nuo­la­ti­nis mo­ky­ma­sis. Sun­kiau­sia yra se­ną­sias tra­di­ci­jas per­kel­ti į šian­die­nos žmo­gaus gy­ve­ni­mą ne tiks­liai at­kar­to­jant tam tik­rus ri­tu­a­lus, šian­dien daž­nai ne­tu­rin­čius pras­mės, bet ku­riant nau­jus kul­tū­ri­nius reiš­ki­nius.

Reiš­ki­nius, ku­riuo­se su­spin­dė­tų ir sa­vo sak­ra­lia pa­slap­ti­mi mus ap­gaub­tų iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mi žmo­nių veiks­mai. Ir ne tik su­spin­dė­tų, bet ir įgy­tų nau­ją pras­mę šian­die­nos žmo­gaus bui­ty­je, gy­ve­ni­me, mąs­ty­se­no­je. Kiek­vie­nas nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kel­tas ri­tu­a­las – tai pats di­džiau­sias at­ra­di­mas mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos ben­druo­me­nei. Im­pro­vi­zuo­ti čia ga­li ne drą­sūs mo­ky­to­jai, bet mo­ky­to­jai, ne­šio­jan­tys sa­vo esy­bė­je be­ga­li­nį ži­no­ji­mą. Drą­su yra iš­leis­ti į sce­ną gru­pę vai­kų su šiau­di­niu, jau ge­ro­kai ap­ga­din­tu, so­du ran­ko­se. Bet tei­sin­ga ir iš­min­tin­ga yra mo­ky­ti vai­kus, kad so­das, nors ir mo­der­nios for­mos, tu­ri suk­tis pa­lu­bė­je ir sa­vo su­ki­mu­si kur­ti ge­rą ener­gi­ją, kvies­ti ge­ras min­tis, sau­go­ti ten gy­ve­nan­čius, dir­ban­čius žmo­nes, o ne ta­ba­luo­ti kaž­kie­no ran­ko­se pa­že­mė­je.

– Dar­že­ly­je pri­sta­to­te ir ki­tas se­ną­sias tra­di­ci­jas. Ko­kiu prin­ci­pu ir ko­kios iš jų vai­kams yra pa­čios įdo­miau­sios?

– Et­ni­nė kul­tū­ra yra tik vie­na iš mū­sų įstai­go­je puo­se­lė­ja­mų te­mų, ta­čiau, be jo­kios abe­jo­nės, la­bai svar­bi. Šiuo me­tu mus do­mi­na ne pa­ti et­ni­nės kul­tū­ros in­teg­ra­ci­ja, bet jos der­mė su ki­to­mis te­mo­mis. To­kiu bū­du mums pa­vy­ko su­kur­ti eko­lo­gi­nio ir et­ni­nio ug­dy­mo der­mę. Kas­met mes ren­ka­mės vie­ną ar dvi et­ni­nes te­mas, ku­rias vi­sus me­tus ty­ri­nė­ja­me, ana­li­zuo­ja­me, pa­ti­ria­me. 2017 me­tais mes do­mė­jo­mės li­ni­nin­kys­te. Pa­tys sė­jo­me, au­gi­no­me li­nus, ste­bė­jo­me jų kai­tą ir mo­kė­mės juos ap­dirb­ti, ban­dė­me su­pras­ti, kaip at­si­ran­da li­ni­nis au­di­nys mū­sų na­muo­se.

Vai­kai ir mo­ky­to­jai do­mė­jo­si vi­sais ri­tu­a­lais, ka­len­do­ri­niais pa­pro­čiais, su­si­ju­siais su li­nų au­gi­ni­mu. Ne­ga­li­ma teig­ti, kad tai la­bai įpras­tos veik­los šian­die­nos mo­kyk­lo­se. Il­ga­lai­kiai pro­jek­tai lei­džia nuo­sek­liai ir gi­liai iš­ty­ri­nė­ti pa­si­rink­tą te­mą. Vai­kai tu­ri ga­li­my­bę pa­tys ak­ty­viai da­ly­vau­ti ir prak­tiš­kai pa­ban­dy­ti ke­liau­ti su au­ga­lu nuo sėk­ly­tės iki dra­bu­žio. Tai ug­do su­vo­ki­mą, kad daik­tai ne­at­si­ran­da be dar­bo, kan­try­bės, ži­no­ji­mo ir pa­tir­ties. Vai­kams įdo­mu vis­kas, kas yra įdo­miai pa­tei­kia­ma, vis­kas, kur jie ga­li pa­tys ak­ty­viai veik­ti, ty­ri­nė­ti, ban­dy­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti.

Kaip pa­vyz­dį ga­liu pa­teik­ti šv. Mar­ty­no die­nos šven­ti­mą. Tai pie­me­nų šven­tė, jos me­tu vai­kai at­lik­da­vo veiks­mus, ku­rie pa­grei­tin­tų žie­mos at­ėji­mą. Šian­dien pie­me­nu­kų nė­ra, bet žie­mos ir snie­go vai­kai lau­kia taip pat ne­kan­triai. To­dėl jiems la­bai ak­tu­a­lu at­lik­ti šios die­nos ri­tu­a­lus. O kai at­ve­žė­me tik­rą ože­lį, ku­rį ve­dė­me ap­link bal­tą ber­žą, džiaugs­mas pa­dvi­gu­bė­jo. Juk vai­kai la­bai do­mi­si gy­vū­nais, no­ri jais rū­pin­tis. Pa­žin­ti kai­me au­gi­na­mus gy­vū­nus ne kiek­vie­nam vai­kui pa­pras­ta. Vai­kams la­bai įdo­mu šią šven­tę švęs­ti, nes ir su ože­liu ar­ti­miau ga­li su­si­pa­žin­ti, ir jį dar­žo­vė­mis pa­vai­šin­ti ga­li­ma, o kie­me ant lau­žo ke­pa­mos kiau­ši­nie­nės pa­ra­gau­ti taip no­ri­si, kad net pirš­ti­nių ne­gai­la su­si­tep­ti. Čia tik vie­nas pa­vyz­dys, kaip ma­žiau po­pu­lia­rią šven­tę ga­li­ma pa­vers­ti la­bai ak­tu­a­lia šian­die­na. Tik ak­cen­tus rei­kia tin­ka­mai su­dė­lio­ti.

– Ar bū­na ko­kių links­mų nu­ti­ki­mų, su­si­ju­sių su tuo, kaip vai­kai / jų tė­vai pa­žįs­ta tra­di­ci­jas?

– Links­mų nu­ti­ki­mų bū­na kas­dien. Jei no­ri jų iš­veng­ti, pa­ta­ria­ma nie­ko ne­veik­ti. Mes pa­ste­bi­me dau­giau­sia tai, kas su­si­ję su vai­kų veik­la, nes jie mū­sų įstai­go­je pa­tys svar­biau­si ir apie juos su­ka­si vi­sos mū­sų min­tys ir idė­jos. Per­nai mo­kė­mės mar­gu­čius mar­gin­ti vaš­ku. Ka­dan­gi tai su­si­ję su vaš­ko kai­ti­ni­mu, ten­ka im­tis gud­ry­bių, kad ap­sau­go­tu­me vai­kus nuo ga­li­my­bės nu­deg­ti, bet kar­tu su­teik­ti jiems ga­li­my­bę mo­ky­tis šio ama­to. Vaš­kui kai­tin­ti mes nau­do­ja­me tam tik­ros for­mos žva­ki­des, ku­rios ne­la­bai įkais­ta, bet vaš­kas jo­se bū­na pa­kan­ka­mai karš­tas.

Te­ko gir­dė­ti, kad vai­kai sa­vo mo­čiu­tes kai­me ban­dė įti­kin­ti, kad šios ne­mo­ka mar­gu­čių mar­gin­ti, nes ne­tu­ri tų žva­ki­džių ir ne­tei­sin­gai ly­do vaš­ką, to­dėl mar­gu­čiai ne­tei­sin­gi. O pri­si­me­nant, kaip vai­kai ke­pė duo­ną iš mū­sų ru­ge­lių, ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti Kip­ro (tuo­met jam bu­vo pen­ke­ri). Vai­kai ne tik teš­lą min­kė, bet ir mo­kė­si pa­si­da­ry­ti ma­žus sim­bo­li­nius duo­nos ke­pa­lė­lius, juos šo­vė į kros­nį ir ke­pė. Su­grį­žęs na­mo su kve­pian­čiu ma­žu ke­pa­lė­liu, Kip­ras lie­pė vi­siems (tė­čiui, ma­mai ir se­sei) sės­tis ir pra­ne­šė da­bar duo­ną da­ly­si­ąs. Su­au­gu­sie­siems tai su­kė­lė juo­ką, bet mums pa­ti­ko, nes ber­niu­kas prak­tiš­kai pa­nau­do­jo edu­ka­to­rių iš­sa­ky­tą tie­są, kad duo­ną tik vy­rai rai­ky­da­vo.

– „Vo­lun­gė­lė“ yra pa­si­rin­ku­si et­no­kul­tū­ri­nę kryp­tį, o kiek ski­ria­ma dė­me­sio tra­di­ci­joms ei­li­nė­se iki­mo­kyk­li­nė­se įstai­go­se? Kur vai­kai su­ži­no apie tra­di­ci­jas ir ar vi­sa­da ši­tos ži­nios yra tei­sin­gos?

– Prieš tre­jus me­tus pra­dė­ju­si dirb­ti Aly­taus lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Vo­lun­gė­lė“ šiek tiek nu­si­vy­liau, kad ši įstai­ga sa­vo veik­lą sie­ja su et­ni­ne kul­tū­ra. Ne to­dėl, kad ma­nęs tai ne­do­mi­na, bet to­dėl, kad šian­dien kiek­vie­nas mo­ky­to­jas, mo­kyk­la tei­gia, jog et­ni­nė kul­tū­ra yra jų veik­los pa­ma­tas. Esu Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bos na­rė, to­dėl ten­ka ma­ty­ti dau­gy­bę mo­kyk­lų, dir­ban­čių šia kryp­ti­mi. Ten ma­tau tą pa­čią tie­są – ne­svar­bu, iki­mo­kyk­li­nė įstai­ga ar ben­dro­jo ug­dy­mo mo­kyk­la, tie pa­tys spren­di­mai, tos pa­čios klai­dos, tie pa­tys džiaugs­mai. Liūd­na tai, kad nu­si­ri­to­me iki tos ri­bos, kai mū­sų tra­di­ci­nę kul­tū­rą kaž­kas tu­ri gai­vin­ti, pri­kel­ti. Vė­lo­kai grie­bia­mės šiau­do.

Te­ko kon­sul­tuo­ti ke­le­tą gar­bių švie­ti­mo at­sto­vų apie pri­va­lo­mo­jo et­ni­nės kul­tū­ros mo­ky­mo įve­di­mo ga­li­my­bes. Sku­ba­ma ir no­ri­ma et­ni­nės kul­tū­ros mo­ky­to­jų sty­gių kom­pen­suo­ti per­kva­li­fi­kuo­jant šian­dien ne­tu­rin­čius dar­bo mo­ky­to­jus. Aš už et­ni­nės kul­tū­ros pa­mo­kas, ta­čiau ne­pri­tar­čiau sku­bo­tiems spren­di­mams. Juk šiuo me­tu et­ni­nė kul­tū­ra la­bai pla­čiai in­teg­ruo­ja­ma mo­kyk­lo­se. Ar iš to tu­ri­me nau­dą? Ne­la­bai. Tai at­si­ti­ko dėl to, kad mo­ky­to­jai ne­bu­vo ruoš­ti dės­ty­ti et­ni­nę kul­tū­rą, ga­lų ga­le, ne vi­siems įdo­mi ši te­ma. Mo­kyk­los ap­krau­tos be­ga­le in­teg­ruo­ja­mų pro­gra­mų, ir užuot ke­le­tą pa­grin­di­nių da­ly­kų iš­ana­li­za­vus są­ži­nin­gai, mo­ky­to­jai pri­vers­ti „bėg­ti per te­mas“, kad spė­tų sa­vo mo­ko­mo­jo da­ly­ko iš­mo­ky­ti. Da­bar ir vėl su­si­du­ria­me su sku­bo­tu­mo fak­tu.

Dar­že­li­nu­kams yra pa­siū­ti tau­ti­niai kos­tiu­mai, ku­rių vie­no sa­vi­kai­na yra 29,04 eu­rų. Mes jų dar ne­ga­vo­me, bet ga­liu pa­ti­kin­ti, kad už to­kią pi­ni­gų su­mą ga­li­ma tik da­lį siū­lų juos­tai įsi­gy­ti. Kiek­vie­nam dar­že­liui ke­ti­na­ma do­va­no­ti po 20 kos­tiu­mų. Daug ge­res­nis ir tei­sin­ges­nis spren­di­mas bū­tų bu­vęs kiek­vie­nam dar­že­liui pa­do­va­no­ti po vie­ną ber­niu­ko ir mer­gai­tės kos­tiu­mą. Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­ba svars­tė šį klau­si­mą ir siū­lė­me pirk­ti ma­žiau, bet ko­ky­biš­kes­nių kos­tiu­mų. Bet… Ban­dau įsi­vaiz­duo­ti, kaip pa­au­gę šie vai­kai gal­vos, kad tau­ti­nio kos­tiu­mo lie­me­nė ne­tu­ri nu­ga­ri­nės da­lies ar­ba kad juos­ta – tai kos­tiu­mo pri­juos­tės da­lis…

Ta­čiau yra ir sek­ti­nų pa­vyz­džių. Lie­tu­vo­je te­ko su­tik­ti ne vie­ną et­ni­nei kul­tū­rai vi­sa šir­di­mi at­si­da­vu­sį mo­ky­to­ją, ty­liai dir­ban­tį ne­įkai­no­ja­mus mū­sų kul­tū­rai dar­bus. Len­kiu gal­vą prieš tuos žmo­nes. Be­lie­ka ap­gai­les­tau­ti, kad jų la­bai ne­daug. O jų pa­slap­tis to­kia – jie et­ni­nės kul­tū­ros mo­ko ne to­dėl, kad rei­kia, o to­dėl, kad jiems pa­tiems ji įdo­mi ir yra ta­pu­si jų gy­ve­ni­mo da­li­mi.

* * *

Per­kū­no (Grab­ny­čių) die­nos es­mė – vaš­ki­nės žva­kės ir orų spė­ji­mai. Va­di­na­si, be­lie­ka ap­si­spręs­ti, kas mums svar­biau – su­si­pa­žin­ti prak­tiš­kai su vie­nu iš žva­kių ga­my­bos bū­dų, ke­liau­ti į baž­ny­čią ir su­pras­ti, kaip žva­kės yra šven­ti­na­mos, ar ste­bė­ti šios die­nos orus. Pa­tik­rin­ti, ar tei­sin­gi se­no­lių pa­ste­bė­ji­mai. O gal tu­ri­me il­ga­lai­kę už­duo­tį – pa­tik­rin­ti, ar nuo aud­rų ir per­kū­ni­jos sau­go Grab­ny­čių die­ną ga­min­ta žva­kė?

Auš­ra Plyt­nin­kai­tė

 

* * *

„Že­mai­čiai va­sa­rio pir­mą­ją die­ną va­di­no Su­kos die­na, nes bu­vo pa­pro­tys Grab­ny­čių die­nai su­si­suk­ti po plo­ny­tę vaš­ko žva­kę (per­kū­ni­nę). Tai bū­da­vo sto­ro li­ni­nio siū­lo su vaš­ku žva­kė, vy­nio­ja­ma ant me­di­nės len­te­lės. Ši žva­kė dar va­di­na­ma vy­nio­ti­ne žva­ke. Grab­ny­čių (grau­du­li­nė) žva­kė bu­vo de­gi­na­ma prie mirš­tan­čio­jo ar per šer­me­nis, už­de­ga­ma ap­sau­gai nuo per­kū­ni­jos ir ki­tų pa­vo­jų.“

 

Povilas Višinskis

Saulė PINKEVIČIENĖ