„Pamačiau dvi Biržų puses“, - sako iš mūsų miesto išvykstanti savanorė, 21 metų armėnė Hasmik Shahmuradyan. Visus metus jauna mergina savanoriškai dirbo Biržų pagalbos centre. Iki pietų ji dienos centro vaikams gamindavo valgyti, o popiet su jais bendraudavo, žaisdavo.

- Kaip jaučiatės išvykdama ir kokius įspūdžius paliko veikla mūsų krašte?

- Jausmai dvilypiai. Ir noriu, ir nenoriu išvykti. Ši vieta man tapo labai brangi. Bet kartu ilgiuosi savųjų. Dar nežinau, ką veiksiu išvykusi. Kai atvykau čia, studijavau vadybą. Vėliau svajojau būti mokytoja, o dabar planuoju atidaryti savo restoraną. Jame būtų ir lietuviškų valgių, kurių daug išmokau gaminti.

Biržuose pamačiau naują pasaulį. Žinojau, kad būna sunkių šeimų, bet tokių nebuvau mačiusi ir sutikusi. Po metų, praleistų čia, pamačiau kitą pasaulio pusę.

Sužinojau, kad yra vaikų, kurie neturi valgyti, kur miegoti ir kuo apsirengti. Mes dažnai nevertiname to, ką turime.

Išmokau kantriai dirbti su vaikais. Anksčiau manęs jaunesni broliai neklausydavo ir dėl to aš labai pykdavau. Dabar vaikų išdaigas priimu ramiau.

- Ko galima pasimokyti iš socialiai pažeidžiamų šeimų vaikų?

- Į tuos vaikus kartais žiūriu – nuo jų sklinda nemalonus kvapas, jie nešvariais plaukais, valgo skubėdami. Suprantu, kad tėvai su jais blogai elgiasi. Bet tie vaikai džiaugiasi gyvenimu. Tuomet suprantu, kad visi materialūs dalykai, kurie tave verčia jaustis blogai, yra smulkmenos.

- Ar Biržuose turėjote daug netikėtų asmeninių patirčių?

- Naktimis atsibusdavau nuo vienos šalia gyvenančios šeimos riksmų. Naktimis šaukdavo motina, rėkdavo vaikai. Pas mus šeimoje niekada taip nebūdavo, todėl patyriau šoką. Baisu, kai taip gali elgtis motinos. Bet kokiu atveju vaikai jas myli – vaikas rėkia, motina jį atstumia, po to jis eina prie mamos ir ją apkabina... Motina neturi teisės girtuokliauti, kai vaikas namie. To iki šiol nebuvau mačiusi ir su tuo susidūrusi.

- Ar, jūsų nuomone, pakankamai padedama tokioms šeimoms? Ar vertinama socialinių darbuotojų veikla?

- Tokių šeimų yra daug. Ir niekada nebus pakankamai pagalbos. Šeimos gauna paramą, bet nemoka elgtis su maistu, rūbais, pinigais. Pamačiau, kaip dirba socialiniai darbuotojai. Su vaikais jie dažnai elgiasi rūpestingiau nei mamos.

Per tuos metus, kai čia buvau, Biržų pagalbos centre nemačiau lankantis ir veikla domintis nieko iš rajono valdžios atstovų. Gal jie nemato, kad tai, kas čia daroma, yra svarbu? Bet, manau, tokioms organizacijoms turi būti skiriamas dėmesys.

- Ką apie savo patirtus įspūdžius pasakosi savo tėvams?

- Aš tėvams nuolat pasakoju. Jie didžiuojasi, kad dirbu savanoriškai organizacijoje, kuri padeda žmonėms. Jei kiekvienas iš mūsų padarys tai, ką gali, bus atliktas didelis darbas.

Mūsų šalyje žmonėms labai svarbu tai, ką apie tavo elgesį kiti pagalvos, daug ką daryti didelė gėda. Tarkim, išsituokti. Poros pas mus stengiasi nesiskirti.

Taip pat pas mus iki vestuvių poros kartu negyvena. Man gal ir nekeista, kad žmonės nesusituokę daug metų gyvena kartu. Bet, tarkim, mano tėvams ir močiutei tai nesuvokiama.

Mūsų šalyje yra vaikų globos namų, tačiau labai nedaug. Jei nutinka bėda, vaikus stengiasi paimti globoti giminaičiai.

- Gal per šiuos metus gavote kokių mielų dovanėlių, kurios primins Jums Biržus?

- Per visus metus kiekvienas mažas žodis, elgesys, palaikymas buvo viena didelė dovana. Rūpestis, supratimas. Ir viskas, ko čia išmokau.

- Kokius įspūdžius išsiveži apie Biržus?

- Įspūdžiai labai įvairūs. Pamačiau dvejus Biržus – vasarą ir žiemą. Tai skirtingi miestai, netgi žmonės. Žiemą - balta, tuščia, šalta. Po to per dvi dienas viskas tampa žalia, šviesu, šilta.

Ir žmones pamačiau iš dviejų pusių.

- Ko palinkėtum savo buvusiems kolegoms, socialiniams darbuotojams?

- Kantrybės. Ir širdies. Žinau, kaip čia reikia dirbti ir kad darbas su nedėkingomis šeimomis yra labai sunkus. Patyriau, kiek reikia kantrybės ir valios, stiprybės. Žmonėms, su kuriais metus dirbau, nesvarbu statusas tų, su kuriais jie dirba.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai