Sudomino iš tolo švytinti, linksmo veido moteris, Gulbinų etnografinio ansamblio narė Aldona Lesevičienė - liaudies dainų atlikėja, elegantiška, visada skoningai ir saikingai pasipuošusi. Su humoro gyslele liežuvyje. Geriau neklauski, kiek jai metų – sužinojęs loštelsi ir nepatikėsi.

Pasiteiravus tarstelėjo: „Neklausinėkit, bet klausykit, ką sakau... Daug ko nebepamenu...“ Po kurio laiko: „Jau atsipalaidavau, kad galėč visu kūnu atsakyti į klausimus.“ Per antrą susitikimą „paslaptis“ atskleista: kitą gegužę pasibels aštuoniasdešimtmetis. Bet ne tai svarbiausia Aldonai.

Kelionė pro peklą - pas karalienę

Į pirmą susitikimą su Aldona Lesevičiene važiavome jos nusakytu maršrutu: Pabiržė – Daumėnai – pekla – vienkiemis. „Mano sodybą iš tolo pamatysit“, - sakė ji. Pro peklą, tai pro peklą. Nei aš, nei taksi vairuotojas apie ją nieko nežinome. Aišku, nudundėjome pro šalį. Grįžę pasukome kaimo moters parodytu keliuku per lauką Aldonos sodybos link. Sulapojusių medžių fone iš tolo boluoja šviesiai apsirengusios moters siluetas. Už grandinės ji prilaiko nediduką, kiauksintį, šviesaus plauko šuniuką.

Tikra dvaro karalienė: su elegantiška skrybėlaite, seginti puošnius rankų darbo papuošalus, gražaus stoto, plačia šypsena.

Aldona sako, kad ir šventėms, ir kasdienai puošiasi šviesiais drabužiais. Tai matyti ir nespalvotose nuotraukose. Pasmalsauju, kodėl.

- Jaunystėje mėgau visokias spalvas. Dabar – tik šviesūs mano apdarai. Kitaip jautiesi, jaunatviškiau, net sveikiau. Šviesios spalvos mažina kraujospūdį, - pašnekovė pateikia savo paaiškinimą.

Vaikystės kalnai

Vartau į aplanką tvarkingai sudėtus piešinius. Tai Aldonos žiemos darbai. Vasarą nėra kada: daržas ar darželis, koks gyvūnėlis, repeticijos, renginiai... Piešiniuose daug mėlynos spalvos – žydras dangus, melsvi vandens telkiniai. Sako mėgstanti vandenį. Žiemą iš savo austo rankšluosčio susisukanti juostą, ja išsitrinanti kūną ir persiliejanti drungnu vandeniu. „ Labai žvalėji, kai išsitrini sniegu. Kaip lengva!.. Kur gauti kokį jauną vyrą?“- netikėtai nusuka mintį. „Nebijot, kad kas nors tai priims kaip gryną pinigą ir paskleis paskalas, kad Jums tokiame amžiuje prasideda morčius?“- provokuoju. Ji irgi ne pėsčia: „Apkalbos kaip makaronai. Tokiems pasakysiu: varykit toliau. Aš gyvenu su savo sąžine“. Atgenu mintį vėl prie piešinių.

- Kada ir kodėl pradėjote piešti? Kokios temos Jums mieliausios?

- Jau Gulbinėnų pradinėje mokykloje sekėsi piešti. Mano piešinėliai visad būdavo pirmutiniai. Kai vaikai augo, nebuvo kada tuo užsiimti. Anais laikais gaudavau kelialapių į sanatorijas. Vakarais, po procedūrų, būdavo laiko. Visų sanatorijos knygelių viršeliai apipiešti (Aldona rodo tvarkingai pagal metus sudėtas knygeles – aut. past). Jau kelinti metai, kai piešti vėl pradėjau. Anūkai davė pieštukų, teptukų, sūnus nupirko popieriaus. Žiemą, kai sniego daug, sėdu papaišyt. Piešiu tušinuku, tapau teptuku. Ne iš karto ėmiau teplioti vandeniniais dažais. Pirmas piešinys atsirado iš tų dažų, kuriais spalvindavo veidus vaidinimams ar pasirodymams, gal tai specialūs dažai ar grimas…

Mėgstu piešti kalnus. Pas mus, lygumų krašte, jų nėra arba jie nedideli. Užtat vaikystėje Berčiūnų kaime, Pasvalio rajone, sniego kalneliai atrodė labai dideli: nusileidi rogutėmis – užsikeli, nusileidi – užsikeli… Smagumėlis! Taip šėldavome ir Daumėnuose su savo vaikais. Žiemą vyras padarydavo sukinį: baslys įkaltas, prie jo išilgai pritaisytos dvi kartys, o prie jų galų pririštos rogutės. Stipresnis stumia, suka kartis, rogutės skrieja ratu, o jų keleiviai krykščia, šūkčioja. Šūksnių garsas priklauso nuo įsukimo greičio… Dabar mintyse kalnai nebe sniego, kitokie, mano sugalvoti, tai ir piešiny jie tokie, kokius regiu užsimerkusi.

- Kam parodote savo piešinius? Kaip jie vertinami?

- Mato mano keturi vaikai, šeši anūkai, martelės, žinoma, ir „sugyventinis“ (dvidešimtmetis katinas Rainis). Sako, kad gražu, liepia piešti. Kitais metais, per savo jubiliejų, suruošiu piešinių parodėlę, tik nežinau, kur reikės juos pakabinti, mat kad ant sienų beveik nėra vietos – sukabinėtos šeimyninės nuotraukos, sakraliniai paveikslai... Galiu bet kada žvilgsniu paglostyti kiekvieną.

Su daina beveik 80 metų

- Esate Gulbinų etnografinio ansamblio narė. Kaip susiejote savo pomėgį dainuoti su šiuo kolektyvu?

- Mama buvo dainušnikė. Augom penkios sesės, mes nuo gimimo klausėmės jos dainų, giesmių, greit išmokdavome jai pritarti savo vaikiškais balseliais. Man sesė Kazytė siūlydavo įlipti į medį ir abiem garsiai dainuoti, kad girdėtų jos bernas. Kažkada mūsų šeimai, kaip daugumai tos kartos žmonių, buvo sunkus gyvenimas, bet dainos mūsų namuose skambėdavo dažnai. Nuo dvylikos metų su sesėm giedodavom savo kaimo bažnytėlėje. Vėliau su vyru Teodoru pagiedodavome pas kaimynus apsėduose. Vyro nebėra, aš giedu Pabiržės bažnyčioje.

Kiek metų esu Gulbinų ansamblyje, vilkas bežino. Nesiprašiau. Pakvietė Tauros. Ta Valerija - mūsų geradarė... Koncertuojam rajono, miesto renginiuose, kartais pakviečia į kitus rajonus. Pereitą vasarą dalyvavome Palangoje tarptautiniame folkloro festivalyje. Su visais atlikėjais žygiavome per miestą eisenoje, koncertavome, pasinaudodamos proga, užsukom į kurorto lankytinas vietas.

Man gera šiame kolektyve. Labai laukiu trečiadienio repeticijų - kaip atlaidų, kad galėčiau susitikti su mielomis moterimis ansamblietėmis, repetuojam, pasikalbam, pasidalijam savo rūpesčiais, džiaugsmais. Mes viena kitą labai suprantam.

- Paprastai folkloro ansambliuose ne tik dainuojama, bet ir šokama. Ar esate šokėja?

- Ansamblio vakaronėse visada šoku. Jaunimas iš mūsų mokosi senųjų šokių, žaidimų… Pasilinksminimus aš mėgdavau. Vyras išleisdavo į pagyvenusių žmonių šokius Biržų kultūros namuose. Kažin kodėl dabar jų nebebūna? Atlėkčiau nors ir ant šluotos. Negalvok, kad aš kokia sugriuvusi. Kai gaunu kursuotes į Likėnų reabilitacinę ligoninę, dviračiu kasdien numinu. Kas man reiškia? Teisės dar neatimtos…

Man patinka gyva muzika. Mėgstu šokti polką, valsą, cvingą...

Paslėptas talentas?

- Piešiat, dainuojat. Jūsų atsiųstos žinutės meniškos, literatūriškos, prasmingos. Gal rašote dienoraštį, prisiminimus ar eilėraščius?

Į šį klausimą Aldona neatsakė – mįslingai nutylėjo. Prasitarė, kad mėgo rašyti daug laiškų draugėms, su kuriomis susipažindavo sanatorijose, juose vaizdžiai pasakodavo apie savo gyvenimą. O kad jos mintis laki ir liežuvėlis nesausas, patvirtina tas faktas, kad kelis kartus yra buvusi svočia. Aldonai leidus cituoju mintis iš jos žinučių: „Juokas pailgina gyvenimą, geriau šokti, dainuoti, nosytės neraukyti, pykčiui laiko nebėra, jis sendina kiekvieną“, „Kiekviena diena turime džiaugtis, žemelė užklota margaspalviu kilimu, melsvoje padangėje čiulba vyturėliai. Koks gamtos grožis! Laimė, kad gyveni“, „Šeima be meilės lyg namas be pamato, žuvis be vandens“, „Jei kuriam Dievulis uždeda kryžių, reikia nešti abiem“. Kalbėdama Aldona mėgsta įterpti vaizdingą posakį ar palyginimą. Pasako ir kvatoja. Ir suprask, kur šaknys… „Su vyturėliu gimiau, todėl ir čiulbu“, - prasitaria.

Barbė devyndarbė?

Vos atvykus ir peržengus slenkstį Aldona iškart atkreipė dėmesį: „Va, ant lovos užtiesta mano pačios austa lovatiesė, o tamsioji, perkirpta per pusę, - tai tas ant grindų paklotas takas.“ Išties visuose kambariuose daug siuvinėtų, nertų rankdarbių. Aldona skuba pasakoti apie už ją penkeriais metais vyresnę seserį Kazytę. Ši išmokiusi siuvinėti. Iki dabar yra išlikusių Aldonos pagalvių užvalkaliukų, kampelių, kilimėlis.

- Kur mokėtės anais laikais kaimo moteriai buityje labai reikalingų amatų?

- Verpiau, mezgiau, siuvau, reikėjo aprengti vaikus, nebuvo tiek visko, kiek dabar. Turiu kojinę siuvimo mašiną. Siūti išmokau savarankiškai. Seniau niekas nežiūrėjo talijų ar biustų išryškinimų, suraukei, ir gerai. Auginome aveles, karvaldu verpiau vilnas, megztukai, kojinės vyrui, vaikams, sau buvo naminės, mano rankų darbo.

Gyvenimo mozaikos spalvos

- Kada Jūs buvote ar esate laimingiausia?

- Dabar. Turiu šauniausius vaikus ir anūkus. Sūnūs ir anūkai – visi berniukai! - negirtauja, nerūko. Tai mano gyvenimo pažiba. Neturiu teisės dejuoti, kad esu nelaiminga.

Mažai kas turi tokių vaikų ir martelių. Man šventė, kai jie atvažiuoja. Viską paruošia, stalas nukrautas vaišėm. Aš kaip karalienė. Gal nesu prikli uošvė…

- Per gyvenimą nuveikėte daug, viską mokate, išauklėjote gerus vaikus, nebuvote užsidariusi tarp keturių sienų. Kokia laimės paukštė Jums dovanojo sėkmę?

- Mano gyvenime buvo minusų, klaustukų, šauktukų. Viskas suėjo į didelį pliusą. Minusas – kad baigus Pasvalio vidurinę mokyklą nepavyko įstoti į Panevėžį studijuoti medicinos. Teko dirbti kolūkyje.

O mano veselijos buvo susijusios su klaustuku. Mat sesuo Kazytė Daumėnuose mokėsi siūti. Netoli nuo jos buvo senelių prieglauda. Ten atveždavo rodyti kiną. Kartą sesė pasikvietė ir mane. Iš toliau motociklu atbirbė sesei pažįstamas Teodoras. Tais laikais motociklą turėti - oho! - vos ne kaip mersą dabar… Ne vienas atvažiavo – su mama. Sesė supažindino mane su jo mama. Aš pakšt pabučiavau jos ranką – taip buvau išauklėta. Grįžę namo, matyt, jie aptarė abi seseris. Teodoro mamos žodis buvo kietas: vesi tą, kuri pabučiavo ranką. Netrukus gavau Teodoro laišką, sesė mano vardu parašė atsakymą, aš tik perrašiau… Mano tėveliai patarė: „Reik eit, eini unt vargą, nei varom, nei laikom“… Gavau dešimčia metų vyresnį vyrą, du jo tėvus ir dar ligotą jo brolį. Tekėjau nepatyrusi meilės... Sakau, yra likimas. Kai gyveni, įsimyli. Gyvenom gražiai, sutarėm. Vyras buvo geras, darbštus, rūpestingas. Vaikai turėjo gerą pavyzdį. Labai norėjome, kad mūsų šeimos lizdelis būtų pilnas džiaugsmo. Taip ir buvo. Nuo mažens vaikus auklėjom, kad būtų darbštūs, užjaučiantys. Dabar tai grįžta. Ko aš ne karalienė?..

Senjora lyg sinjorita

Aldonos lengvai nepaimsi. Noriu nufotografuoti – paprastai pozuoti jai neįdomu, tai koją kaip balerina pakelia, tai susiriečia į kamuoliuką, tai sūpynes įsiūbuoja. „Ne kiekviena jauna taip padarytų“, - sako. Vis su juokeliais, lyg drugelis nuplasnoja nuo rimtesnių temų.

- Esate jaunatviška kūnu ir dvasia. Ar bijote senatvės? Gal kai kada pajaučiate vienišos senatvės dvelksmą?

- Ne, niekada. Manęs niekas negalėtų užtverti nei tvorom, nei lenciūgais. Dalyvauju kultūros renginiuose, patinka teatrų festivaliai. Nesijaučiu esanti sena. Kūną vertinu natūralų, pagal metus. Mano aplinkoje - šeimoje, kaime – požiūris į senyvus žmones pagarbus. Daumėnų kaime vaikai lanko senyvus tėvus, atvažiuoja, jiems padeda. Kaimynas kaimynui irgi pagelbsti. Senatvės nebijau. Stebuklo nėra, jos sulauks visi. Koks likimas skirtas, taip ir gyveni. Gyveni žemėje, ne danguje. Nesi šventas. Kaip bus, taip. Yra vaikai, anūkai.

- Nuotraukose ir gyvenime Jūs atrodote elegantiškai, apsupta žmonių. Mūsų pokalbyje nieko nekritikavote, džiaugėtės viskuo, ką patiriate kasdien, mėgstate juokauti neužgaudama. Tokie žmonės kaip Jūs savo buvimu puošiate gyvenimą, esate svarbus dvasinės paramos šaltinis. Ką patariate viskuo nepatenkintiems?

- Daugiau judėt, lankytis visur, neužsidaryt. Daugiau šypsotis, juoktis. Tai išjudins viso kūno ląsteles. Džiaugtis kiekviena diena. Svarbu, kad dūšia būtų šilta.

- Ačiū už pokalbį, Dvasios Karaliene.

Vlada Balbierienė