Dar nė keturiasdešimties metų neturinti trijų vaikų mama nedvejodama ryžosi sudėtingai operacijai, kad galėtų dovanoti gyvybę jaunesnei sesei. Toks sprendimas moteriai buvo natūralus: ji įsitikinusi, kad kilus mirties ir gyvybės klausimui šitaip dėl savo artimo žmogaus pasielgtų kiekvienas.

Inkstų persodinimas – sudėtinga operacija tiek tam, kuris aukoja, tiek tam, kuris grumiasi su mirtimi. Ramunė Vitinšienė žinojo, kad jos sesei vienintelis būdas išvengti visą gyvenimą trunkančių ir nežinia kuo baigtis galinčių dializės procedūrų - inkstų persodinimas.

Kunigo Andriaus Narbekovo teigimu, organų donorystė nėra pareiga, todėl ji negali būti privaloma, kaip ir neprivalu mylėti kito žmogaus. Žmogus esą gali nuspręsti tapti donoru tik laisva valia ir tik iš meilės. Iš meilės Ramunė ir ryžosi sudėtingai operacijai, kurios metu jos inkstas buvo persodintas mylimai sesutei – 25 metų Eglei.

„Nejaučiu ką nors padariusi ypatinga – kitaip pasielgti negalėjau. Kiekvienas dėl savo šeimos nario padarytų tą patį“, - tikino 39 metų Ramunė, ką tik grįžusi iš Vilniaus Santaros klinikų. Nuo rugsėjo 6 dieną atliktos sudėtingos operacijos buvo praėjusi savaitė. Inkstą paaukojusiai moteriai Biržų medikai ką tik buvo ištraukę pooperacinius siūlus. Apie dvi valandas bendroje eilėje procedūros laukusi Ramunė atrodė pavargusi, tačiau nuolat šypsojosi, kas kartą vis susiimdama už skausmu perveriančių pjūvių vietos.

Moteris sakė visai nepykstanti, kad valandą prie procedūrinio kabineto išsėdėjusi išgirdo, jog teks iš naujo stoti į bendrą eilę prie chirurgijos kabineto.

„Aišku, galima gal nors ant durų užrašyti, jog ir po operacijų ligoniai turi laukti bendroje eilėje. Tačiau aš nedejuoju, nesiskundžiu, visai nieko tokio neatsitiko, aš išsėdėjau“, - kalba moteris. O jos veidas ir akys taip švyti, kad perveria jausmas regint esminio ryšio, tikros dieviškos meilės liudytoją.

„Tai yra stebuklas. Jis nebūtų prisikėlęs ir išgyvenęs be savo motinos.

Aišku, ir be paties pastangų gyventi“, - dar viena Ramunės ištarta frazė. Šie žodžiai yra apie moters kaimynystėje gyvenantį Raimondą Gasiūną ir jo mamą Virginiją. Paprastą kaimo moterį, tik savo šventu atkaklumu, pasiaukojamu rūpesčiu į šį pasaulį grąžinusią mirčiai kone visų pasmerktą sūnų.

Šias dvi Bliūdžių kaimo moteris, Virginiją ir Ramunę, jungia auka. Abi jos artimiesiems dovanojo save. Ramunė – ir savo kūno bei kraujo dalelę.

Mirusio donoro laukimas ir sesių sprendimas

Gretimos seniūnijos kaime gyvenanti Ramunės sesė Eglė sirgo seniai. Liga progresavo, abu inkstai nebeveikė, jų darbą keisdavo hemodializės procedūros. Nuo praėjusių Kalėdų į Biržų ligoninę tekdavo važiuoti kas dvi dienas. Pasak Ramunės, po hemodializės sesės savijauta būdavo įvairi. Kartais atrodė, kad ji galinti kalnus nuversti, o kartais vos galėdavo įeiti į namus. Ligonės jėgos vis seko, o mirusio donoro inksto būtų tekę laukti apie trejus metus. „Sesės sveikata ėjo vis prastyn, ir mirusio donoro inksto kažin ar ji būtų sulaukusi“, - kalba Ramunė.

Anot moters, Eglė iš pradžių net nesileidusi į kalbas apie tai, kad jai galėtų būti persodintas sesers inkstas. Ji Ramunę nuo tokio žingsnio atkalbinėjo – Eglė bijojo, kad sesė nebegalės dirbti, ir tikino sulauksianti mirusio donoro.

„Aš nenusileidau, tikinau, kad man po operacijos tik pusę metų bus negalima sunkiai kilnoti. Tačiau aš dirbu pas ūkininkus Misevičius, kurie tikrai viską supras ir mes sutarsim. Šie žmonės, pas kuriuos dirbu dešimt metų, yra nuostabūs. Mes visi, ten dirbantys, esame kaip šeima. Žinome, kad prireikus visada galime kreiptis į Romualdą ir Astutę“, - kalbėjo Ramunė apie darbdavius. Moteriai vykstant operuotis bėdų dėl darbo nekilo.

Išgyveno ir avariją, ir operaciją

Seserims priėmus sprendimą dėl transplantacijos abi jos važiavo atlikti tyrimų. „Ačiū Dievui, viskas tiko“, - atsidūsta Ramunė. Tačiau jos su Egle laukė dar vienas išbandymas. Likus savaitei iki transplantacijos moterys, grįžtančios po paskutinių Vilniuje atliktų tyrimų, Panevėžyje patyrė avariją. Iš Ramunės vairuoto šeimos automobilio teliko laužo krūva.

„O mes, ačiū Dievui, abi nežuvome, net nebuvome sužalotos. Aišku, man po tų smūgių skaudėjo ir galvą, ir sumuštą krūtinę, bet viskas gerai“, - su šypsena kalba moteris.

Netrukus Ramunės ir Eglės jau laukė Santaros klinikos ir ilga inksto persodinimo operacija. Pasak Ramunės, operacinėje ji buvo apie 7 valandas, vėliau – reanimacijos skyriuje.

Praėjus lygiai savaitei po operacijos Ramunę iš ligoninės išleido. Sesei dar kurį laiką teks gulėti klinikose.

„Dar operacinėje išgirdau, kad sesei perkeltas mano inkstukas iš karto dirbo, tebeužsiuvinėjant pilvą. O taip, pasak gydytojų, būna retai. Mano sesutė sveiksta, aš – irgi. Dabar iš Biržų važiuoju namo, sėdu su anūkėliu Jokūbu ant grindų, ir žaidžiu“, - grįžimu namo džiaugiasi moteris. Ji dėkinga ir kaimynams, kurių automobiliu vyras ją atvežė pas medikus. Sykiu gerus žodžius Ramunė beria ir bažnyčios bendruomenei, kurioje, pasak moters, yra rinktiniai žmonės.

Sutikimą donorystei parašė po brolio žūties

Ramunės Vitinšienės vaikystė nebuvo lengva. Taip susiklostė gyvenimas, kad ją su broliu Vaidotu augino močiutė Genovaitė Namikienė. Ji mirė, kai Ramunei buvo aštuoniolika. Močiutė anūkei paliko tikėjimą, kuriuo ir pati gyveno. „Mes visą gyvenimą esame tame tikėjime.

Dar eidama į mokyklą giedojau bažnyčios chore, per mišias skaitydavau Švento Rašto skaitinius. Dabar į bažnyčią einu, kai noriu ir žinau, jaučiu, kad man jau to reikia. Po to būna be galo gera“, - sako Ramunė. Nemunėlio Radviliškyje tarnaujantį kunigą Ernestą Želvį ji vadina tikra Dievo dovana.

Ramunės brolis Vaidotas 2009 metais patyrė avariją, kurioje žuvo Andrius Šernas.

Du mėnesius buvęs komos būsenos mirė ir Vaidotas.

„Kai brolis mirė, pagalvojau, kodėl tada manęs niekas nepaklausė apie organų dovanojimą... Praėjus metams aš parašiau sutikimą organų donorystei. Dabar šitas pažymėjimas yra visada su manimi. Kad jeigu kas nors nutiktų, niekam nereikėtų šeimos narių klausinėti apie galimą organų perkėlimą“, - sako moteris.

Aukoti inkstą būtų sutikęs ir brolis

„Turėjau du brolius, dabar liko vienas. Tai esame trise – mes su sese Egle ir Leonas“, - pasakoja Ramunė. Brolis gyvena Nemunėlio Radviliškyje. Inkstą seseriai dovanojusi moteris sako, kad tapti donoru ir gelbėti sesę būtų sutikęs ir brolis Leonas. Tačiau persodinus vyrišką inkstą sesei būtų tekę vartoti hormonus.

„O dabar Eglutei po dvejų metų yra galimybė susilaukti vaikelio. O ji taip šito trokšta ir myli vaikus“, - kalba dėl sesės pasiaukojusi Ramunė ir abiem rankomis braukia srūvančias ašaras. Jos veržiasi kiekvieną kartą, kai tik moteris taria Eglutės vardą. Ji vaikelio susilaukti bandžiusi du kartus. Vieną sykį įvyko persileidimas, o kitas kūdikis mirė išgyvenęs vos tris dienas. Ir viskas, pasak Ramunės, tik dėl inkstų ligos.

Dabar sesutei kartu su inkstu dovanota ir viltis.

Šventas dalykas – šeima

„Mes esame šeima“, - apie savo ir Leono ryžtą gelbėti sesę sako Ramunė. Kalbėdama apie savo šeimą ji kartoja žodį „laiminga“. Jis skamba taip nuoširdžiai, kad negali suabejoti, kad gyvenimo ir motinos meilės nelepintai Ramunei šeima yra pati didžiausia vertybė. Dabar Ramunės ir vyro Aido šeima gyvena moters mamos namuose. Ramunė – trijų vaikų mama.

Vyriausiajai Gabijai jau 21- eri, Nojui sukako aštuoniolika, o Žemyna – keturiolikmetė. Kartu su tėvais gyvena ir Gabijos šeimyna, kurioje auga dar nė pusantrų metų nesulaukęs Jokūbas bei dviejų mėnesių Liepa.

„Mes visi tuose pačiuose namuose. Laiminga šeima. Iš tikrųjų.

Dabar sunkiausias darbas – nekelti anūkėlio Jokūbo, kuris dar nelanko darželio ir taip nori būti ant mano rankų“, - švelniai dūsauja jauna močiutė, ką tik dalelę savęs paaukojusi seseriai.

Alfreda Gudienė