Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
B. Galdikas: atsidavę konkrečiam tikslui labiau džiaugiasi gyvenimu

„Materialios vertybės nėra svarbios. Žmogui daug nereikia – stogo virš galvos apsisaugoti nuo saulės ir lietaus, šiek tiek maisto ir vandens. Na, gal dar šiek tiek rūbų. Bet yra pasaulyje vietų, kur net ir drabužiai nėra būtini“, – sako antropologė, gamtosaugininkė ir etnologė dr. Birutė Galdikas. Anot jos, pasišventusieji konkrečiam tikslui žmonės labiau džiaugiasi gyvenimu ir tai jau savaime yra atlygis.

1971 m. primatologė, antropologė, gamtosaugininkė ir etnologė dr. Birutė Galdikas persikėlė į nepaliestus Borneo atogrąžų miškus studijuoti nykstančios rūšies, vadinamųjų raudonųjų beždžionių – orangutangų. Kolegos perspėjo, kad dėl atsiskyrėliško orangutangų būdo ir izoliuotų gyvenamųjų vietų stebėjimas gamtoje taps beveik neįmanomas. Bet ji nestokojo atkaklumo ir apleistoje lūšnoje vidury Tandžungputingo draustinio įkūrė tyrimų stovyklą. Po keturiasdešimties metų, išleidusi keletą knygų, paskelbusi begalę straipsnių ir du kartus atsidūrusi ant „National Geographic“ žurnalo viršelio, B. Galdikas be abejonių yra rimčiausia šios retos beždžionių rūšies būdo ir elgesio specialistė pasaulyje. Vis dėlto dar ne viskas įgyvendinta. Nors informacijos stygius nebe problema, dabartinei orangutangų populiacijai dėl neteisėto brakonieriavimo ir nevaldomo miškų naikinimo jų gyvenamose vietose gresia išnykimas.

– Jūsų amžininkės Jane Goodall ir Dian Fossey tyrinėjo šimpanzes ir gorilas. Kodėl pasirinkote orangutangus?

– Mane patraukė jų akys, panašios į žmonių. Jų raineles taip pat supa akių baltymai. Tai itin traukia dėmesį. Orangutangai visada mane žavėjo.

– Orangutangai yra atsiskyrėliai. Ar juos sunkiau tyrinėti nei bendruomeniškesnius gyvūnus?

– Be jokios abejonės. Reikia nepaprastai daug kantrybės, laiko ir individualaus darbo su kiekvienu gyvūnu, kad jie priprastų prie žmogaus draugijos. Tačiau net ir praleidus daug laiko kartu, vieną dieną visas įdirbis gali žlugti. Pavyzdžiui, stebėjome orangutangą vardu Tropokas, kai vieną dieną jis tiesiog dingo, o su juo ir visas mūsų darbas. Su bendruomeniškais gyvūnais yra kaip. Pavykus prisijaukinti keletą gyvūnų iš grupės, kiti paseks jų pavyzdžiu.

D. Rinkevičiaus/LRT nuotr.

– Bet juk turi būti kokių nors privalumų. Gal vienišiai smalsesni nei bandomis gyvenantys gyvūnai?

– Norėtųsi, kad taip ir būtų. Bet iš tikrųjų orangutangams aš mažai rūpėjau. Vos įsitikinę, kad nekeliu jiems grėsmės, visiškai mane ignoruodavo ir nekreipdavo nė menkiausio dėmesio. Jie buvo visiškai abejingi, kas dažniausiai būdinga gyvūnams, apsipratusiems su žmogaus buvimu.

– Savo gyvenimą pašventėte dideliam tikslui – orangutangų tyrinėjimui. Tačiau dauguma žmonių kovoja neapsispręsdami, ar pasiduoti nešamam srovės, ar pasirinkti siekti konkretaus tikslo, kovojant su kliūtimis. Ką apie tai manote?

– Manau, kad pasišventusieji konkrečiam tikslui labiau džiaugiasi gyvenimu. Turiu omenyje, tokie žmonės būna užsidegę. O tai jau savaime yra atlygis.

Giedrės Lesmaitytės nuotr.

– Vadinasi, nesigailėjote, kad negyvenote...

– …„normalaus“ gyvenimo? Aš dėl to nesigailėjau. Gailėjosi tik mano vyras.

– Kodėl?

– Nes teko tiek daug laiko praleisti atskirai. Jis visus metus gyvena Indonezijoje. O aš didžiąją metų dalį dėstau Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje, labai daug keliauju. Pavyzdžiui, vieną dieną galiu Kalgaryje dalyvauti lėšų rinkimo renginyje, kitą būti Albertoje, o trečią jau bendrauti su valstybės pareigūnais Džakartoje. Vaikai su vyru man padeda. Tačiau jie skundžiasi, kad su jais nebūnu tiek laiko, kiek jiems norėtųsi. Tai yra didžiausia mano auka. O materialios vertybės nėra svarbios. Žmogui daug nereikia – stogo virš galvos apsisaugoti nuo saulės ir lietaus, šiek tiek maisto ir vandens. Na, gal dar šiek tiek rūbų. Bet yra pasaulyje vietų, kur net ir drabužiai nėra būtini.

– Kai pradėjote savo tyrimus, apie orangutangus ir kitus primatus žinota nedaug. Ar yra kokių nors privalumų tyrinėti gyvūnų rūšį, kuri iki tol nebuvo išsamiai tyrinėta?

– Na, trūkumas tas, kad apie rūšį beveik nieko nežinai ir ganėtinai sunku apsispręsti, nuo ko pradėti. O privalumas tas, kad tai, ką pavyksta atrasti ir aprašyti, mokslui yra nauja ir svarbu. Taigi privalumai išlygina trūkumus. Tai yra tiesiog skirtingi iššūkiai.

– Koks jausmas žinoti, kad esi pirmasis žmogus, kažką tyrinėjantis?

– Tai, be abejonės, teikia pasitenkinimą. Tokių patirčių buvo ne viena. Nors kai kurios iš jų neturėjo nieko bendro su orangutangais. Tarkime, kartu su buvusiu savo studentu aptikome ir aprašėme ežerą, kurio pakrantėse perėjo daugybė paukščių. Tik pagalvokite, mes buvome pirmieji vakariečiai, atradę šį ežerą. Ir tikrai buvome pirmieji, aprašę šią vietovę. Šiose džiunglėse visada galima pamatyti ką nors naujo ir jaudinančio. Kartą savo vyro namuose radusi negyvą vorą, nusprendžiau jį nusiųsti arachnologui. Pasirodė, kad voras priklausė dar iki tol neatrastai paukščius ėdančių vorų rūšiai, panašiai į tarantulus! Jei atvirai, daug mano pirmą kartą matytų gyvūnų rūšių taip ir liko nedokumentuotos. Bent jau žinau, kad tas voras dabar jau tikrai priklausė naujai atrastai rūšiai.

International Birutė Galdikas Ecology Charity and Support Foundation

– Ar lig šiol jaučiatės tyrinėtoja?

– Žinoma. Borneo miškuose yra dar tiek daug neatrastų dalykų. Tai tikra laukinė gamta. Borneo džiunglėse yra begalė vietų, į kurias nebuvo žengusi žmogaus koja. Na, o jei ir buvo, tai tik prieš tūkstančius metų. Einant į atogrąžų miškus atrodo, lyg žengtum į juos pirmą kartą. Štai kodėl jie dar vadinami pirmykštėmis giriomis.

Manau, kad čia slypi esminis skirtumas tarp Borneo ir Lietuvos. Kai žengi į civilizacijos nepaliestą girią Lietuvoje, nors ji ir yra didinga, graži, laukinė, vis tiek jauti, kad čia kažkas jau buvo. Tai galima nujausti, nes Lietuva yra maža šalis, o jos miškai nedideli. Dėl to ir neapleidžia tas jausmas, kad iki manęs čia jau kažkas yra buvęs. Borneo yra tokių vietų, kuriose lankiausi pirmą kartą. Būdami miško tankmėje, apsupti pelkių, tikrai jautėmės kaip pirmieji lankytojai.

– Turėtų būti nepaprastas jausmas nuklysti į pačią džiunglių gilumą ir regėti visus tuos milžiniškus medžius.

– Tikrai nepaprastas. Nors kartais žengiant pirmykščiu mišku aplanko jausmas, kad trukdai motinos gamtos ar Dievo ramybę. Tai vietos, kur joks žmogus nevaikščiojo, o jei ir vaikščiojo, tai tik akimirksnį.

– Skamba lyg kalbėtumėte apie kažkokį šventą mišką.

– Na, dajakai (vietiniai Borneo gyventojai) turi savo šventus miškus. Jie labiausiai gerbia tamsiausias, giliausias ir seniausias džiunglių vietas. Jie jų vengia, niekada jose nemedžioja ir nekerta medžių. Jų šventomis nevadina tiesiogine to žodžio prasme, bet tiki, kad ten gyvena tam tikros dvasios ir dievybės.

International Birutė Galdikas Ecology Charity and Support Foundation

– Ar vyriausybės ir palmių aliejaus gamintojų nuomonė apie šiuos gūdžius miškus tokia pati?

– Ne. Problemos esmė ta, kad dajakai buvo atversti į tokias religijas kaip islamas ir krikščionybė. Vos tik jie šias religijas priėmė, pasikeitė ir jų požiūris į mišką. Senoji dajakų religija glaudžiai persipynusi su tautos kultūra, todėl pakeitus religiją nutrūksta ir ryšys su gamta. Žinoma, šį ryšį naikina ir šiuolaikinis švietimas.

– Taigi, didžiausi iššūkiai puoselėjant žmogaus ryšį su gamta kyla dėl…

– ….besikeičiančios kultūros ir globalizuojamos ekonomikos. Palmių aliejus yra dalis globalios ekonomikos. Turiu omeny, Lietuvoje naudojamas tas pats aliejus kaip ir Kanadoje ar JAV. Iš kur šis aliejus atkeliauja? Iš Indonezijos arba Malaizijos, nes šios šalys yra dvi didžiausios palmių aliejaus tiekėjos. Taigi, valgydami kremą „Nutella“, iš esmės mintame orangutangų krauju, jų kaulais ir tais dideliais, dideliais medžiais.

– Kaip Jūsų pašaukimas padeda žmonėms išsaugoti ryšį su gamta?

– Ryšį su gamta, beje, labai stiprų, paveldėjau iš tėvų – labai tvirtų ir išdidžių lietuvių. Vaikystėje su mama vaikščiodavome po mišką, ji rinkdavo lapus arbatoms ir pasakodavo įvairias istorijas apie gamtą. Mano tėtis taip pat labai mylėjo gamtą. Pamenu, kaip gyvendamas Los Andžele išmokė laukinius paukščius priskristi ir pasivaišinti ruginės duonos trupiniais iš savo rankų. Dažniausiai tai būdavo mėlynieji kėkštai. Savomis akimis mačiau, kaip jie nutūpdavo ant mano tėčio delno. Nežinau, kiek laiko gyvena mėlynieji kėkštai, tačiau dabar juos pamačius man atrodo, kad paukščiai kažko laukia prie mano tėvo namų durų. Jis jau seniai miręs, tačiau manau, kad jie tebelaukia, kol jis išeis su ruginės duonos trupiniais.

– Lietuviškai kalbėti išmokote iš tėvų. Kodėl savo vaikų nebemokėte lietuvių kalbos?

– Oi, mano vaikai tebepyksta ant manęs. Jie visada klausia: „Kodėl neišmokei mūsų kalbėti lietuviškai?“ O aš jiems atsakiau, kad tuo metu anglų kalba buvo svarbesnė. Mano abu sūnūs gimė Indonezijoje ir privalėjo pirmiausiai išmokti vietos kalbą. Jiems netgi buvo sunku išmokti anglų kalbą, nes negyvenome anglakalbėje šalyje. O dukra labai norėjo su savo močiute kalbėtis jos gimtąja kalba.

– Jūs darbuojatės jau keturiasdešimt metų. Išgelbėjote daugybę orangutangų ir išsaugojote milžiniškus atogrąžų miškų plotus. Ar manote, kad esate daug pasiekusi?

– Žinoma, kad pasiekiau labai daug. Tačiau lyginant su kuo? Privalome žvelgti plačiau. Džiaugiuosi, kad pavyko išgelbėti ir apsaugoti didelę orangutangų populiaciją. Į laukinę gamtą grąžinome daugiau nei 400 pagrobtų orangutangų. Padėjau įkurti orangutangų fondus Indonezijoje, Australijoje, Anglijoje, Lietuvoje, Kanadoje ir JAV. Mes padėjome žmonėms daugiau sužinoti apie orangutangus ir išgelbėjome didžiulius miškų plotus Indonezijoje. Tačiau pažvelgus plačiau, miškai neša gerokai daugiau pelno, jei jie eksploatuojami palmių aliejaus pramonėje. Mūsų veikla buvo gana sėkminga. Tačiau darbų tebėra keliems gyvenimams į priekį.

Rekomenduojami video