Rita Vilkelienė. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Susipažinkite su pedagoge, iš kurios pamokų niekas nebėga. Ne, ne todėl, kad ji būtų ypatingai griežta – nors tuo pačiu metu stojimo dokumentus buvo padavusi ir į policijos mokyklą, ir į muzikos pedagogiką su liturginiu vargonavimu.

Išleistuvių vakarą bendramoksliai tik šypsojosi: kokia gi tu policininkė, atsimerk, miela drauge, tu – būsima mūsų būsimų vaikų muzikos mokytoja. Ir ne kitaip…

Policininkės uniformos ji taip ir neapsivilko – neįstojo į policijos mokyklą, bet to nė kiek nesigaili – sako, turi būti gyvenime viskas taip, kaip Dievulis surėdė, ir eiti reikia tais keliais, kuriais jis nukreipė. O šiandien gyvenimo, kuriame nuolat skamba mažorinė muzika, nė už ką nekeistų į valstybės tarnybą.

Jos ugdytiniai nebėga iš pamokų ir ne todėl, kad bausmių bijotų – jie tiesiog dar nežino, ką reiškia bausmės. Ir ką apskritai reiškia pabėgti iš pamokos…

Matote, jų ir kojytės problematiškos – per trumpos ir… dažnai susipina. Net jeigu ir nesusipintų, didelė tikimybė, kad dar ir kelio nerastų – ne vien iš mokyklos-darželio „Obelėlė“, bet ir iš Ritos klasės.

Juk mažiausiems pedagogės ugdytiniams – tik dveji–treji!…

Nebėga iš pamokų ir vyriausieji, pirmųjų–ketvirtųjų „Obelėlės“ klasių moksleiviai. Bėga nebent kaip lėktuvėliai išskleidę rankas į Ritos pusę jos apkabinti. Ir niekada nepamiršta priminti, kaip smarkiai ją mylintys!

Pokalbį švelnumu spinduliuojanti Vilainių mokyklos-darželio „Obelėlė“ meninio ugdymo mokytoja Rita VILKELIENĖ (40) pradeda su šypsena, kuri išsilaiko viso pokalbio metu, nors kartas nuo karto akyse ir sužvilga susijaudinimo ašara.

„Nustebau, kuomet pakvietėte mane pokalbiui. Nelaikau savęs išskirtine asmenybe. Vis pasiskaitau tekstus, o jie kalba apie žmones, kurie kažką kuria“, – trukteli pečiais pedagogė.

„O jūs, Rita, manote nieko nekurianti?“ – stebiuosi.

„Na, gal vis dėlto ir kuriu – grožį, džiaugsmą vaikams“, – šypteli R. Vilkelienė ir su „Rinkos aikšte“ leidžiasi į ilgą jausmingą pasivaikščiojimą po didelį mažųjų nykštukų pasaulį, pilną pietų miegelio, pasakų, nuotykių ir iššūkių.

Nuginkluojantis nuoširdumas

– Spalį būtų galima tituluoti pedagogų mėnesiu: minime Tarptautines mokytojų, kūno kultūros ir sporto, ispanų kalbos ir netgi molekulės dienas. Tiesa, labai dažnai visuomenėje kalbėdami apie pedagogus ant pjedestalo keliame tuos, kurie jaunimą ruošia brandos egzaminams, nepelnytai paraštėse palikdami tuos, kurie šiluma apgaubia pačius trapiausius – mūsų mažylius. Kaip manote, Rita, kokios svarbos yra patys pirmieji pedagogai vaikų gyvenimuose?

– Mano akimis, milžiniškos. Darželio pedagogas vaiko gyvenime šiuo metu užima jeigu ne didesnę, tai bent jau tokią pačią dalį, kaip ir jo šeima.

Namuose vaikai mokosi vienokių dalykų, čia jiems formuojami kiti, bet taip pat be galo svarbūs. Pradedant rankyčių plovimu, išmoktomis pirmomis raidelėmis, baigiant įveikta viešo kalbėjimo baime ir renginių vedimo įgūdžiais. Mažiukai darželyje įgauna pačius pagrindus. Pirmiausia – tvirtą stuburą su žmogiškosiomis vertybėmis, kurias vėliau su savimi nešasi visą likusį gyvenimą. Auklėtojos stebuklingais būdais sugeba juos išmokyti tvarkos, draugystės meno, vienybės savoje grupėje ar klasėje. O mes, muzikai, viską užtvirtiname dainele ir judesiu (šypteli).

– „Obeliukams“ meilę muzikai ir šokiui skiepijate tik nuo 2011-ųjų. Prieš tai muzikos pamokas vedėte vyriausiems krašto moksleiviams. Taigi natas iš vyriausiųjų atsinešėte pas pačius mažiausius. Koks gi jums asmeniškai buvo tasai pokytis, virsmas?

– Pradžioje buvo keista, kadangi nuo pat mokslų baigimo visa mano praktika sukosi tik su dešimtokais ir dar vyresniais. Tačiau su gerų kolegų iš „Obelėlės“, kitų miesto darželių meninio ugdymo mokytojų patarimais, specialia literatūra man jis nebuvo labai sudėtingas.

Nuo keturiasdešimt penkių minučių trukmės pamokų perėjau į užsiėmimus su mažiukais. Teko vėl mokytis vaidinti, žaisti ir roplinėti (šypteli). Bet, jeigu atvirai, „Obelėlėje“ su darželinukais ir pradinukais dirbti man patinka labiau, negu su vyriausiųjų klasių moksleiviais.

Pedagoginį darbą muzikos mokytoja Rita Vilkelienė dirba beveik du dešimtmečius. Vis dėlto labiausiai širdį glosto pamokos, pastaruosius septynerius metus vedamos Vilainių mokyklos-darželio „Obelėlė“ mažyliams. Nuoširdiems, atviriems ir... be galo tikriems. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Pedagoginį darbą muzikos mokytoja Rita Vilkelienė dirba beveik du dešimtmečius. Vis dėlto labiausiai širdį glosto pamokos, pastaruosius septynerius metus vedamos Vilainių mokyklos-darželio „Obelėlė“ mažyliams. Nuoširdiems, atviriems ir… be galo tikriems. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Beribė fantazija – būtina

– Kodėl? Koks gi nykštukų pranašumas prieš didžiuosius, Rita?

– Į klasę „įgriūna“ ir ant kilimo susėda vaikai, kurių akys vis dar didelės. Smalsios. Jos blizga kad ir ką pamačiusios. Mažieji dar visko nori, jiems visko reikia ir jiems gražu viskas, ką bepasiūlytum. Ar linguoti, ar ploti, ar instrumentais groti, ar… celofano maišelį pačežinti. Jie girdi ir supranta. Jie kitokie.

Ir nereikia nė sakyti, kad „obeliukai“ labiausiai nuginkluoja savo nuoširdumu. Jie viską daro nuoširdžiai, kadangi kitaip tiesiog dar nemoka. Jeigu ploja – tai iš širdies, jeigu šoka – iš širdies, jeigu ir supyksta – vėlgi iš širdies, bet mes puikiausiai mokame susitvarkyti su „ožiukais“. Yra visokių priemonių – tarkime, muzikos klausymasis, vizualizacijos su mokomaisiais muzikiniais animaciniais filmukais. O jau klasikinę muziką išgirdę tai nusiramina visada (šypteli).

Nykštukai kasdien primena, kad ne tik galima, bet ir būtina džiaugtis pačiais mažiausiais dalykais. Štai kad ir ant tako nuvirtusiu kaštonu ar kokie gražūs pilki vilkai girioje gyvena (šypteli).

Jie labai puikiai ir greitai viską pajunta. Junta, kas su jais dirba nuoširdžiai, o kas ne. Nenuoširdus žmogus su mažaisiais ilgai ir nepadirbtų.

– Ko gero, kasdienis buvimas tarp nykštukų neleidžia, sakykime, tapti nuobodžiam ar nūdnam – juk nuolat reikalinga beribė fantazija?

– Tikrai taip! Tarkime, į užsiėmimus su mažaisiais dažniausiai atkeliauja ir skalbinių dėžė – begemotas (juokiasi). Kartais – dėžė-avytė. Jose nuolat kažkas slypi. Na, ne kažkas, o koks nors muzikos instrumentas, ir darželinukai spėlioja, kuris gi instrumentas šįkart įsitaisė begemoto arba avytės pilvelyje. Net ir pasisveikinimą kaskart galvojame naują. Jeigu „Labas rytas suraitytas“ mažyliai jau išmoko mintinai, tada sveikinamės kitaip: „Labas rytas tau, galvyte, nosis ir burnyte“, o šiuos žodžius lydi įvairūs judesėliai.

Svarbiausi dalykai nerašomi vadovėliuose

– Jauniausi jūsų auklėtiniai – dvejų, trejų, vyriausi – vienuolikmečiai ketvirtokai. Kaip suvaldyti vaikus, kurių mintyse dar nesisuka karjera, kurie dar nejaučia konkurencijos? Pradinukas galbūt suklustų išgirdęs apie galimą pastabą jo tėveliams, o kaip gi trimetį nuraminti?

– Susipažįsti su vaikais nuo pirmųjų jų dienų daželyje ir žinai, kokiai grupei kas veikia. Kas veikia visada – tai nemonotoniška veikla. Kiekvieną užsiėmimą, pamokėlę tiek darželio vaikams, tiek pradinukams, turi būti kažkas naujo, netikėto. O kai jiems įdomu, nebelieka laiko neklausyti ar  negirdėti. Mažiukai, būna, truputėlį „išeina“, pasiilgsta mamos, vyresnėliai ką nors per langą pamato, tad tenka duoti pastabėlę, kad „sugrįžtų“ atgal į klasę (juokiasi). Primenu, kad reikia girdėti ir mane (šypteli).

– Gaila, kad tokių dalykų vadovėliai nerašo…

– Tikrai nerašo. Vadovėlių puslapiuose nėra tų auksinių patarimų, kurie padėtų rasti kelią į trapią vaiko širdelę. To kiekvienas pedagogas mokosi per savo praktiką. Tik aš nuolat kartoju viena – bet kokiu atveju turi mylėti ir gerbti vaiką, koks jis bebūtų. Ar jis mažas dvimetis, ar jis aštuoniolikos. Pedagogo požiūryje būtini du dalykai – meilė ir pagarba. Visai kaip ir šeimoje (šypteli). Ir bendrauti nuoširdžiai. Girdėti vaiką, išklausyti tą, kuris nori pasidalinti savo nuoskauda, džiaugsmu ar naują pirkinį parodyti. Palaikyti vaikus ir pasidžiaugti net menkutėmis jų pergalėmis.

Jau penkerius metus R. Vilkelienė yra Aristavos moterų vokalinio ansamblio „Arvista“ kelrodė žvaigždė bei Josvainių moterų vokalinio ansamblio „Sonata“ lakštingala. Abejinga moteris nelieka ir gimtinės – Langakių kaimelio – bendruomenės renginiams, džiaugsmams bei vargams... Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Jau penkerius metus R. Vilkelienė yra Aristavos moterų vokalinio ansamblio „Arvista“ kelrodė žvaigždė bei Josvainių moterų vokalinio ansamblio „Sonata“ lakštingala. Abejinga moteris nelieka ir gimtinės – Langakių kaimelio – bendruomenės renginiams, džiaugsmams bei vargams… Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Klauso ir Mikutavičiaus, ir ES himno

– Kokie yra „einamiausi“ kėdainiečių tėvų atžalų hitai šiuo metu, Rita?

(juokiasi) Na, trečioje–ketvirtoje klasėje besimokančiųjų – muzika, kurią groja radijas. Tokios dainos, kaip, sakykime, „Despacito“. Ją vis dar tenka išgirsti pertraukų metu, koridoriuje per kolonėlę paleidus kokiam pradinukui.

Mano didieji dažniausiai klausosi užsienio atlikėjų. Kelias muzikos pamokas skiriame kiekvieno ketvirtoko mėgiamiausio atlikėjo pristatymui. Vaikai paruošia skaidres ir pasakoja apie mylimiausią savo dainininką. Tarp jų – ir Rihanna, ir Adelė, ir Enrique Iglesias. Jie pamini ir lietuvius – Marijoną Mikutavičių, Justę Arlauskaitę-Jazzu, kai kuriems netgi Alinos Orlovos atliekama muzika patinka.

O mažiukai klausosi to, ką jiems duodi. Ką jiems duodi – tas jiems tinka ir yra įdomu (šypteli).

– Minėjote, kad darželinukus nuramina operinė muzika. Supažindinate juos ir su skirtingų instrumentų skleidžiamais garsais, ir su įvairiais muzikos stiliais?

  Negaliu sakyti, kad koks nors muzikos stilius man nepatinka. Yra tokia, kurią klausau, ir tokia, kurios neklausau. Bet kiekviena muzikos rūšis yra muzika ir kiekvieną reikia būti girdėjus. To paties mokau ir vaikus. Jeigu nenorite – neklausykite, tačiau klausyti išmokti reikia visokios.

Ir kai vaikai pasiklauso, jiems netgi opera būna įdomi. Tarkime, styginių kvartetas, vaizdo įraše atliekantis kūrinį, skrendantis malūnsparniu. Arba Europos Sąjungos himnas, kurį sugroja orkestro nariai, į geležinkelio stotį sužygiuojantys vienas po kito. Pradžioje jie užsikabina vaizdu, bet vėliau automatiškai skiria, kas yra kas, net ir nematydami to vaizdo. Taip ir mokomės (šypteli). Su vaikais klausome visko: nuo liaudies muzikos, iki džiazo. Nuo šiuolaikinės muzikos iki chorinės ir operečių.

Manau, kad muzikinis lavinimas jau nuo jaunų dienų – būtinas. Jis lavina smulkiosios motorikos judesiukus, kūno valdymą. Viskas visai kitaip, kai mažiukai ne šiaip mankštinasi, bet tai daro  pagal muziką. Per klausą jie daug greičiau viską išmoksta ir lavina atmintį. Net ir matematika geriau seksis, jeigu vaikas mokės atidžiai klausytis muzikos (šypteli).

– Penkias dienas per savaitę dirbate meninio ugdymo mokytoja Vilainiuose, vakarais ir savaitgaliais Aristavoje vadovaujate „Arvistos“ moterų vokaliniam ansambliui, dainuojate Josvainių „Sonatoje“ ir dargi prisidedate prie gimtųjų Langakių kaimo bendruomenės veiklos. Vien tik scena, renginiai, dainos, šokiai ir spektakliai… Ar pasitaiko, kad savaitės „uodegoje“ jau kiek sunkokai namo parvelkate kojas, kad jos pinasi, kaip tiems jūsų nykštukams?

(juokiasi) Na, pervargusi nebūnu, nes viskas, kas susiję su muzika, pastaruosius septynerius metus – ir darbas su nykštukais, mane „veža“. Tik būna, kad vakarais jau norisi tylos. Automobilyje radijas visuomet groja labai tyliai. Namuose televizorius, man rodantis žinias, kad neatsilikčiau nuo pasaulio ir šalies įvykių, irgi šneka labai tyliai. Mano keturiolikmetis sūnus namuose kartais netgi pasiteirauja, ar taip tyliai televizorių žiūrėdama ką nors išvis girdžiu (šypteli). Pailsėti labai gerai padeda… tyla.

 

Justina ŠVEIKYTĖ