Buvo vienintelė meilė

Sukant link Spirakių, esančių visai netoli nuo Panevėžio, kaimo akmeninę bažnyčią ir ją supančias kapines pamatai iš tolo.

Lapus numetę medžiai tarsi prisitaikę prie iš lauko riedulių sulipdytų bažnyčios sienų. Medinė varpinė šalia – irgi gražu.

„Kapuos vos ne kas antras tetos ar dėdės kapas“, – sako Spirakiuose gimusi ir augusi, dabar tėvo kapą čia lankanti 52 metų panevėžietė Sigita Jasiūnienė.

Ji kilusi iš plačių šio kaimo, esančio Panevėžio rajone, senbuvių – Juškų ir Dubauskų giminių.

„Tėtė ir mama vienas kito toli neieškojo, jų šeimos gyveno priešais, per keliuką, nesunku buvo nusižiūrėt“, – pasakoja ji.

Jos tėvai – visa kaimo legenda, kokia stipri ir graži gali būti meilė. Susituokė labai jauni, mamai buvo 21, o tėčiui vos sukakę 18 metų. Atrodė labai skirtingi, mama rami ir labai gera, o tėtis padykęs, ugningo būdo, bet suėję krūvon tarsi susilydė į vieną. Meilė buvusi tokia didelė, kad aplinkiniams buvę gražu žiūrėt.

„Per visą gyvenimą jiedu vienas kitam nėra pikto žodžio ištarę, ką jau kalbėt apie susipykimą. Vienas kitą tik mažybiniais vardais šaukė: Janute ir Vytuk. Tėvelis mirė jaunas, 47-erių. Norėjom, kad atgedėjusi tam skirtą laiką mama draugą susirastų, vis lengviau gyventi būtų buvę, bet ne, nė į kalbas nesileido“, – iki paauglystės stebėta tėvų meile iki dabar žavisi S.Jasiūnienė.

Dvarininkas bažnyčiai atrėžė dar žemės

Kad kapai bažnyčią aptūpę, vietiniams atrodo normalu ir labai patogu.

„Visi ten pat išeisim. Norėčiau būti bažnyčioje pašarvota, niekur lydėti nebereikės, čia pat bus kapavietė“, – sako 83 metų spirakietė Vanda Juškienė, pirmosios pašnekovės teta.

„Nė nekalbėk. Būsi pašarvota namie, kur gimei, kur vestuves atšokom“, – žmonai prieštarauja ir giminaitei nurodymą duoda sutuoktinis Vladas Juška.

Moteris – savo kaimo istorijos entuziastė. Rodo pluoštą surinktų ir išsaugotų dokumentų.

„Akmeninė bažnyčia vietoj sutrešusios medinės čia pastatyta 1840 metais, apie ją, matyt, ir laidoti iš karto pradėjo, bet seniausią paminklą aptikau su 1846 metų data“, – sako ji.

Jos žiniomis, kaimo dvarininkas Nosovas 1926 metais bažnyčiai skyrė 8 hektarus žemės.

Prieš tai, kai prasidėjo žemės reforma ir dvarininkas suprato, jog ateina neišvengiami pokyčiai, dalį savo valdų atidavė dvare dirbusiems kumečiams, kitą dalį pardavė valstybei, kuri tas žemes išdalino savanoriams.

V.Juškienės tėvas 10 hektarų irgi buvo gavęs kaip savanoris.

Anot moters, sklypo bažnyčiai reikėjo ne kapams plėsti, o klebonui, zakristijonui ir vargonininkui išsilaikyti. Anie turėjo daržus, laukus apsisėdavo, augino gyvulius.

„Kol Spirakiuose kapų nebuvo, vežė laidoti į kitus kaimus, kur arčiau, mat karstą gabeno su arkliais, o kai čia kapai atsirado, jau pas mus iš kitų kaimų laidoti pradėjo“, – istoriją priminė V.Juškienė.

Pasak jos, nė vienas tikintysis nėra ištaręs, kad bažnyčiai nedera artima kapinių kaimynystė.

„Žmonės tik džiaugiasi, kad viskas vietoj, suvažiuoja susitikt parapijiečiai, kartu ir artimųjų kapus aplanko“, – sako kaimo senbuvė.

Žmonių parašais iškaulijo remontą

„Aš pati bažnyčion – tik per didžiąsias šventes, su klebonu Pranciškum Tamulioniu nelabai sutariu“, – prisipažįsta žilagalvė.

Jai atrodo, kad jis per mažai Dievo namais rūpinasi.

Prieš porą dešimtmečių neapsikentusi, kad šventovės vidaus sienos atrodo lyg tvarte, tokios pajuodusios ir nutrupėjusios, moteris sujudino žmones, surinko parašus ir iš rajono savivaldybės išrūpino lėšų bažnyčios remontui. Buvo perdengtas stogas, vidus išmuštas lentelėmis.

V.Juškienė pasakoja, kad klebonas ją labai įžeidė, kai šventovę prižiūrinčiai moteriai davė nurodymą josios neįleisti į zakristiją.

„Jei nebūčiau į zakristiją ėjusi, nebūčiau ir komodos stalčiuje atradusi vertingosios skulptūros rankos“, – pasakoja ji, ir mums jau darosi įdomu, kokia gi čia istorija apie tas vertingąsias skulptūras.

Šventosios ranka mėtėsi stalčiuje

Moteris pasakoja, kad prie pagrindinių Spirakių bažnyčios durų, lauko nišose, nuo seno stovėjo dvi iš raudonmedžio drožtos šventosios Jadvyga ir Elena, dabar jos yra įtrauktos į Kultūros paveldo vertybių sąrašą. Laikas ir dargana padarė savo, meno kūriniai ėmė pūti.

Spirakiečiai išsirūpino, kad skulptūros būtų restauruojamos.

„Vilnius nebenorėjo jų mums atiduoti, bet užgruzdinom, tai po metų parvežė“, – aiškina V.Juškienė.

Dabar skulptūros įkurdintos šventovės viduje. Į lauko nišas pastatyti panevėžiečio skulptoriaus Juozo Lebednyko kūriniai – šv. Kazimieras ir Marija. Juos užsakė ir už darbus sumokėjo vienas spirakietis.

„Jo šeima buvo išvežta į Sibirą, ten nuolat meldėsi, kad išgyventų, pasižadėjo – jei grįš, parems bažnyčią. Ir tą pažadą įvykdė“, – sako pašnekovė.

Po kryžium rado butelį su dokumentu

V.Juška tiesia pageltusį, juodu tušu išmargintą lapą. Parašyta dailyraščiu. Popierius susilamdęs, nudriskusiais kraštais. Jame – daug pavardžių ir 1924 metų data.

Jį vyras su kitu kaimo gyventoju rado žemėje užkastame butelyje, kai ruošė vietą kryžiui atstatyti. Ankstesnį – tarpukariu šaulių sąjungos statytą kryžių nugriovė sovietų laikais.

Atstatydami kryžių spirakiečiai padarė tą patį: surašė raštą, kas paminklą drožė, kas statė, įdėjo į butelį ir užkasė po naujuoju kryžiumi.

Juškos namuose saugo ir dar vieną istorinį dokumentą – dvi bažnytines knygas. Tokių V.Juškienė turėjo net šešias.

Bažnytines knygas išgelbėjo nuo ugnies

Kartą nuėjusi į kapus ji sutiko špitolninkės sūnų. Jis nešėsi dideles senas knygas, paaiškino, kad klebonas liepė sudeginti, mat anos supelijusios.

Pavarčiusi jas V.Juškienė susivokė, kad rankose laiko istorines vertybes, bažnyčios gyvavimo pradžią liudijančius dokumentus. Knygose – ne tik gyventojų vardai ir pavardės, gimimai ir mirtys – surašytos net parapijiečių ligos.

„Paprašiau knygas man atiduot, vaikinas tik apsidžiaugė, kad nebereikės gaišti laiko deginant“, – pasakoja kaimo aktyvistė.

Paklausinėjusi špitolninkės, gal dar yra tokio turto, gavo dar dvi knygas. Ilgą laiką jas irgi saugojo.

Būdavo, į V.Juškienę kreipiasi žmonės, ieškantys giminės šaknų. Pervertę bažnytines knygas jie aptikdavo prosenelių ar proprosenelių pėdsakų.

„Paskui vyskupas klebonui liepė sužinot, koks buvęs bažnyčios turtas, o čia juk viskas surašyta, tad knygas klebonui vėl atidaviau. Liko tik dvi, kurias žmonės man atnešė vėliau, pradėtos rašyti 1916 ir tvarkytos iki 1928 metų“, – sako V.Juškienė.

Klebonui per mišias patarnauja moteris

Beldžiamės į šalia bažnyčios gyvenančios Elenos Nakrošienės duris. Ji jau 18 metų prižiūri Dievo namus, vienintelė iš kaimo turi šventovės raktus ir gali mums parodyti tas raudonmedžio skulptūras.

Kūriniai tikrai įspūdingi: didžiausia vidaus interjero puošmena.

Bažnyčia spirakiečių rūpesčiu dabar labai jauki ir tvarkinga, vidus iškaltas šviesaus medžio lentelėmis.

„Aš jau aštuntas mėnuo zakristijono pareigas einu. Žinau, kad moterų zakristijonių labai reta, bet kad čia taip susiklostė“, – sako moteris.

Tas pareigas ji prisiėmė, kai mirė paskutinis zakristijonas. Klebonas neberado kito patikimo žmogaus, galinčio jam patarnauti.

Taigi dabar E.Nakrošienė turi suspėti visur, teko prisiimti jai ir varpininkės pareigas.

„Sutinku kleboną varpais, paskui prieš mišias degioju žvakes, prie mirusiojo irgi patarnauju“, – aiškina, ką turi nuolat atlikti.

Klebonas E.Nakrošienę iš papratimo vadina zakristijoniene, nes prieš 10 metų miręs jos vyras visą gyvenimą zakristijonavo.

Būna ir vestuvių, ir krikštynų

Spirakių bažnyčią aptarnaujantis, bet Paįstryje gyvenantis klebonas P.Tamulionis tik pasijuokė iš V.Juškienės kalbų, kad norėta bažnytines knygas sudeginti.

Esą neįgalus bažnyčios patarnautojos sūnus gal ir nešėsi kaži kokius popierius, bet tikrai ne vertinguosius dokumentus.

„Ten buvo juodraščiai“, – sako klebonas.

Jis paaiškina, kad anuomet bažnyčia knygas rašydavo trim egzemplioriais. Pagrindinės knygos seniai yra priduotos kurijai, jos – istorinė vertybė, o kaimo bažnyčioje buvo likusios tik kopijos. Bet ir tų, apdraskytų, išbyrėjusiais lapais, jis niekam neliepęs deginti ar kitaip sunaikinti.

Paklaustas, dėl ko gi su V.Juškiene pykstasi, P.Tamulionis moja ranka.

„Ko mums pyktis? Nesipykstam. Tik jinai, kaip buvusi mokytoja, labai nori daug diktuoti, visus mokyti“, – sako jis.

P.Tamulionis į Spirakius važinėja jau 40 metų, o Paįstryje klebonauja visą pusšimtį.

Anot dvasininko, šiais laikais tikinčiųjų šiek tiek sumažėjo, bet ir mažoje akmeninėje bažnytėlėje tebebūna vestuvių ir krikštynų.

„Prieš porą metų tuokiau jaunavedžius iš Vilniaus. Suvažiavo mandrų mašinų kortežas, sako, čia jų seneliai ir proseneliai gyveno, nori žiedus mainyti mažutėje kaimo bažnytėlėje, kur tvyro protėvių dvasia“, – klebonas džiaugėsi giminės šaknis branginančiais jaunavedžiais.

Šiemet Spirakių bažnyčioje irgi buvo dvejos vestuvės, teko ir naujagimius krikštyti.

Būna, kad atokią bažnyčią jaunieji renkasi ir dėl jos grožio, atsiveža fotografus, rengia fotosesijas.