Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Berniokiška kūrėja, užburta metalo mistikos

Metalas. Ką gi iš jo sukursi estetiško ir šildančio sielą? Jo būtis – įvairios technikos detalėmis ar statinių konstrukcijomis tapti. Juk vienas pats jis negali žavėti. Vis tik meilė daro stebuklus. Vilainiuose užaugusi, o po studijų sostinėje įsikūrusi metalo menininkė, juvelyrė Vita PUKŠTAITĖ-BRUŽĖ ypatingą jausmą metalui pajuto dar vaikystėje, kaip pati sako, besitrindama tėčio dirbtuvėse ir garaže tarp įvairiausių agregatų bei tepaluotų gelžgalių.

Kūrybinga Vitos siela nugali metalo vėsą ir beveidė materija kūrėjos rankose įgauna ryškų charakterį. „Metalo papuošalai dažnai būna pretenzingi ir itin asmenybiški. Kartais jie netgi užgožia žmogų. Siaubas!“ – šypteli menininkė.

„Retai nutinka taip, kad užbaigtas darbas būtų toks, kokį jį sugalvojau iš pradžių. Vystant jis  keičiasi. Kūrinys tarsi pats pasako, kad jam taip negerai ir nieko nepadarysi – turi keisti. Kūrinys turi savo ambicijų ir negali jų nepaisyti“, – stipriai suintriguoja Vita ir tampa neįmanoma atsispirti – žūtbūt norisi perprasti kerinčią metalo mistiką.

„Tikrai būna, kad tave tarsi kažkas pagauna ir nepaleidžia, negali nedaryti, nekurti, būtinai būtinai turi įvykdyt kažkurį sumanymą, kitaip atrodo susprogsi, – apie meno žmones lankančias mūzas kalba Vita ir priduria. – Negalėdama kurti, spėju, būčiau itin nepakenčiamas, viskuo nepatenkintas žmogus.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Tikrai būna, kad tave tarsi kažkas pagauna ir nepaleidžia, negali nedaryti, nekurti, būtinai būtinai turi įvykdyt kažkurį sumanymą, kitaip atrodo susprogsi, – apie meno žmones lankančias mūzas kalba Vita ir priduria. – Negalėdama kurti, spėju, būčiau itin nepakenčiamas, viskuo nepatenkintas žmogus.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.

– Vita, vaikštinėdama gimtųjų Kėdainių gatvėmis taip godžiai akimis geriate miesto detales, kad tampa akivaizdu, jog seniai čia atvykstate tik kaip viešnia. Kiek metų jau nebegyvenate Kėdainiuose?– 22-ejus.

– Išeina – pusė gyvenimo. Įdomu, ar vaikystės, paauglystės Kėdainiai ir šie, dabartiniai, labai skirtingi?

– Taip, labai. Ir emociškai dabar čia jaučiuosi kitaip, ir vizualiai miestas itin pasikeitęs į gerąją pusę, bet nebesijaučiu čia kaip namie, nors pasąmonė atgamina daug prisiminimų.

Mano tėvai gyvena Vilainiuose. Ėjau šiandien per parką takeliu, būdama vaikas ten vaikščiojau kasdien, vietomis asfaltas suskeldėjęs, pamačiau ir iškart prisiminiau, kaip jis suskeldėjęs, atsimenu visas tas linijas. Nuostabu.

– Jums, menininkei, kaip atrodo – Kėdainiai tinkama erdvė kūrybingoms sieloms ar vis tik čia per ramu – nėra įvykių, „dirgiklių“, kurie skatintų kūrybinius apmąstymus bei įkvėptų?

– Ne, nemanau, kad per ramu. Kūrybai kartais gali pakakti vienos sienos (nusijuokia). Kėdainiai labai imponuojantys, jie ypatingi savo stiliumi. Senamiestis unikalus. Miestas turi savo stilių, savo veidą. Tai svarbu. Kėdainiai originalus miestelis.

– Esate juvelyrė. Kaip mergaitė iš paprasto, mažo miesto susidomėjo šia, regis, prabangia, aristokratiška meno sritimi?

– Tai gali būti prabangi, o gali būti ir nesusijusi su prabanga sritis. Kiekvienas renkasi savo kryptį.  Su laiku po truputį išsiaiškinau, kokia kryptis man atrodo prasminga. Šiaip aš save įvardiju metalo menininke. Dirbu, sakykim, trim frontais. Vienas – darau individualius užsakymus žmonėms, kurie kreipiasi į mane pasitikėdami manimi kaip menininke. Antra – kuriu laisvus darbus, jie keliauja į galerijas, yra praktiški, bet meniški. Trečia – kuriu parodinius darbus, jie keliauja į temines, menines parodas, tai dažniausiai jau visai nepraktiški darbai, vargiai nešiojami, jie labiau kaip paveikslai (plaketės).

Visi trys frontai yra svarbūs. Įdomu dirbti su klientais, kiekvienas žmogus labai unikalus. Mes išsišnekame, išsiaiškiname, kas jam artimiau, ką man būtų įdomiau daryti, neretai užsakymas tampa iššūkiu, nes reikia suderinti daug niuansų.

Kurti laisvus darbus irgi ypatinga, nes tuos mažus daiktus kažkas inspiruoja: aplinkos detalės, mintys, emocijos. Labai gera, jei pavyksta pagauti bei užfiksuoti momentą kūriniu. O parodinius darbus dažniausiai darau po truputį ir ilgai, pavyzdžiui, didesniuosius – metalinius paveikslus, vadinamus plaketėmis. Šie darbai būna susiję su gyvenimo periodais, ilgai bręsta, kai kuriuos palieki keleriems metams, sugrįžti, keiti, toliau dėlioji.

– O kaip apskritai nusprendėte įsilieti į meno pasaulį ir nepasirinkote „saugesnės, žemiškesnės“ specialybės?

– Kad kažką studijuosiu su daile, buvo faktas ir niekas man daugiau nebuvo taip įdomu. Labai gaila (juokiasi).

– Teko bendrauti ne su vienu menininku, kuriuos tėvai, artimieji stengėsi atkalbėti nuo meno studijų. Žinoma, pagrindinis argumentas – kad iš meno duonos sočiai nevalgysi. Jums neteko klausytis tokių kalbų?

– Šeima šiuo kausimu nei manęs, nei sesers nevaržė. Labai džiaugiuosi. Šaunuoliai tie mano tėveliai. Visada palaikė (šiltai šypteli).

Mano sesuo vyresnė. Ji jau mokėsi Kauno technikume, kai aš dar tik svarsčiau, kur reikės stoti. Grįžusi namo sesuo papasakojo, kad Telšiuose yra metalo plastikos specialybė – vienintelė tokia Lietuvoje. Iki tol nebuvau nusprendusi, kad mane domina būtent metalas, bet jis visada mane traukė tiek fiziškai, tiek emociškai.

Mano tėtis bute turėjo ir dabar turi dirbtuvėles. Čia jis kuria visokius agregatėlius, amžinus variklius (juokiasi). Man visada patiko tose dirbtuvėlėse sukinėtis, patiko čiupinėti metalą. Jis turi savos mistikos.

„Nutinka akimirkos – lyg mikro amžinybės. Gaudau jas, mėginu užkonservuoti, kad liktų užuomina“, – prie šio savo kūrinio tokias mintis brūkštelėjo Vita.

„Nutinka akimirkos – lyg mikro amžinybės. Gaudau jas, mėginu užkonservuoti, kad liktų užuomina“, – prie šio savo kūrinio tokias mintis brūkštelėjo Vita.

– Ir dar yra šaltas…– Taip, šaltas. Bet kai taikant tam tikras priemones ir technologijas metalas pasiduoda, tada pasijunti, tarytum prisijaukinai kažkokį rimtą žvėrį (šypsosi). Ypatingas jausmas.

Su tėčiu eidavau į garažą. Aš kiek berniokiška buvau, patiko trintis garaže, dėlioti tepaluotus gelžgalius. Tas kvapas... (svajingai nutęsia). Kai nuvažiuoju į automobilių dirbtuves ir užuodžiu garažinį kvapą, pagalvoju, kad mielai dirbčiau mechanike (juokiasi).

– O kokį charakterį turi metalo papuošalai?

– Pačius įvairiausius, bet mane domina asmenybiški, nebanalūs, ne kaip priedas, jie ir patys asmenybės. Kartais papuošalai gali užgožti žmogų. Siaubas! (Juokiasi). O kartais labai papildo. Įdomu stebėti, kaip žmogus jaučiasi ir atrodo su ypatingu kūriniu.

– Papuošalų kūrėjus dažnai įsivaizduojame tikrus puošeivas, greičiausiai papuošalų turinčius daugiau nei kojinių. Mano akimis, Jūs visiškai tokia nesate?

– Deja, ne (šypteli). Kol kas neturiu tokio poreikio. Bet man labai gražu, kai žmonės atidžiai renkasi, kuo puoštis, ką vilkėti, tai reprezentuoja žmogų.

– Kai kurioms moterims papuošalai tėra dekoro detalė – pasikabinau karolių eilę ir gražu. O ką Jums reiškia papuošalai?

– Man, be abejo, tai yra daugiau. Aš labiau sureikšminu šią sritį, bet neturiu iliuzijų, kad ir visiems kitiems tai bus svarbu. Manau, pasirinktos detalės kalba apie žmogų. Jeigu moteris puošiasi bižuterija, kelia abejonių jos skonis. Žmogaus kūnas unikalus, neįkainojamas. Taigi ar verta jį teršti visokiais tokiais niekalais. Nei etiška, nei estetiška (šypsosi).

– Vita, o kur gimsta Jūsų darbai? Ar turite savo dirbtuves?

– Taip, prieš metus pagaliau įsirengiau svajonių dirbtuves. Su šeima gyvename už Vilniaus, soduose, ten ir dirbtuvės: šviesios, su didžiuliu langu – super. Anksčiau niekad neturėjau tokios dėkingos vietos kūrybai.

– Pasmalsausiu, o kaipgi pradedamas meno kūrinys?

– Iš pradžių daug galvoju, svarstau, kaip sujungti vaizdą su turiniu. Papasakosiu apie vieną parodinį darbą. Rudenį Vilniuje, Signatarų namuose, vyks tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas“. Parodos tema – parašas. Gal prieš gerą pusmetį pradėjau galvoti,  kaip sujungti temą su tuo, ką pati norėčiau padaryti.

Kur būna padėtas parašas? Pavyzdžiui, ant sutarčių, ir tai būtų susiję tiek su Signatarų namais, tiek su kiekvienu iš mūsų. Kaip vizualiai ir emociškai ji turėtų atrodyti? Sutartis man lyg žydros svajonės siekimas, mes dėl kažko pagaliau susitarėme, situacija prašviesėjo, paaiškėjo, pasirašėme krauju, tai liko užfiksuota amžiams, tokį darbą ir padariau – A4 formato, iš daugybės emaliu dengtų detalių, primenančių šriftą, melsvų su prašviesėjimu, kampuose dvi raudonos detalės.

– Pažiūrėjus į Jūsų darbus, atrodo, kad kiekvienas iš jų tarsi yra gyvas, turi savo veidą, gal netgi sielą. Turbūt ne bet kuriam žmogui tiktų bet kuris papuošalas. Regis, ir papuošalas, ir žmogus turi atrasti būtent vienas kitą.

– Taip, sutinku, tarp žmogaus ir papuošalo turi įvykti reakcija, jie turi vienas kitą papildyti – lyg dvi asmenybės susitiktų.

Vienas iš Vitai labiausiai patinkančių jos darbų „Didysis pasivaikščiojimas“.

Vienas iš Vitai labiausiai patinkančių jos darbų „Didysis pasivaikščiojimas“.

– O ar lengva įskaityti užsakovo asmenybę?– Ne, nelengva. Labai gerai, jei žmogus pats ateina pas mane ir noriai apie save pasakoja. Tada daug lengviau. O jei kažkas užsako kūrinį kitam, tada sunkiau, nes tai asmeniška.

Vis tik galbūt aš turiu specifinį žmonių pojūtį, kuriu ne pataikaudama, bet labai atsižvelgdama į asmenybę, situaciją ir iš reakcijų spėju, kad neprašaunu. Rezultatas žmogui būna netikėtas, bet įdomus, patrauklus, kokybiškas. Kai kurie sako, kad kūrinys jiems ne iš karto atsiskleidžia, bet paskui jie vis labiau ir labiau jį pamilsta.

– Jūsų darbai reikalauja didelio kruopštumo ir susitelkimo. Kai būnat palinkusi prie kūrinio turbūt visas pasaulis aplink ištirpsta ir pranyksta?

– Taip, ir labai blogai, jei žinai, kad dabar gali padirbėti tik dvi valandas, o paskui reikės eiti kokių reikalų tvarkyti, tada negaliu susikaupti. Būna, sėdi ir nepakyli pusdienį, nė nesiorientuoji, kiek   laiko praėjo. Būna, kad negali sustabdyti proceso, sustabdžius ilgam stringi. Tokia tarsi operacija. Gerai, kad papuošalas nėra gyvas organizmas, būčiau numarinusi ne vieną (juokiasi).

– Mums, ne menininkams, labai įdomu, ar išties egzistuoja mūzos – dangiškas, iš nežinia kur ateinantis įkvėpimas?

– Tikrai būna, kad tave tarsi kažkas pagauna ir nepaleidžia, negali nedaryti, nekurti, būtinai būtinai turi įvykdyt kažkurį sumanymą, kitaip atrodo susprogsi. Tai gal čia tas įkvėpimas?

– Kartą teko kalbėtis su keramike, kuri pasakė, kad jos darbai panašūs į ją pačią. O Jūsų kūriniai atskleidžia ką nors apie Jus?

– Manau, kad mano darbai atviri, juose yra kažkokių kodų, metaforų, bet juos nesudėtinga įskaityti, kam tik tai įdomu.

– Tai kokia esate ne kūrybiniame gyvenime?

– Nenumanau, kaip tai atskirti – visur ta kūryba. Negalėdama kurti, spėju, būčiau itin nepakenčiamas, viskuo nepatenkintas žmogus.

– Kiek Jums svarbus materialusis pasaulis? Ne paslaptis, kad vienas iš meno žmones gaubiančių mitų yra tas, jog šiems nuobodulį kelia materiali būtis.

– Ne (šypteli), menininkai tokie pat žmonės. Tik tiek, kad visų žmonių pomėgiai, polinkiai skiriasi. Be abejo, svarbus man materialusis pasaulis. Pavyzdžiui, kol neturėjom savų namų, aš jaučiau labai didelį psichologinį diskomfortą. Man tai sukeldavo tokį gilų liūdesį, siaubingą nesaugumo, priešiškumo visam pasauliui jausmą, nes nėra jame tavo vietos. Kai pagaliau atsirado savi namai, iškart nukrito didelis baisus nerimas.

Jei neuždirbčiau pinigų iš to, ką darau, reikėtų eiti dirbti kitus darbus. Būtų sunku. Įsivaizduoju, kaip mane sprogdintų, jei turėčiau 10 valandų per dieną kažkam atidirbti, ir tik po to galėčiau imtis traukiančios veiklos. Yra tekę po studijų porą metų dirbti keistokose darbovietėse. Jaučiausi taip lyg savanoriškai kasdien užsidaryčiau į kalėjimą.

Nuobodulį kelia ir dažnai kantrybės pritrūksta buityje, kartais tik prasikasi praėjimą, pro vaikų išmėtytus daiktus iki dirbtuvių, užsidarai ir pagalvoji, ką aš daryčiau jei neturėčiau tokios galimybės „atsijungti“.

Pašnekovės kurti auskarai.

Pašnekovės kurti auskarai.

– Prisistatyti kaip juvelyrė, metalo menininkė pradėjote studentų kūrybinių darbų parodose Palangoje, Telšiuose, Vilniuje, o dabar Jūsų kūrinius mato Prancūzijos, Niujorko, Taivano, Barselonos bei kitų šalių auditorija. Taip pat esate pelniusi aukštų įvertinimų tarptautiniuose konkursuose. Kaip pasikeitė Jūsų kūrybos braižas nuo pirmųjų kūrinių iki dabar, kai darbai keliauja po pasaulį?– Tie žmonės, kurie kažkada seniai iš manęs yra ką nors įsigiję, dabar mano darbuose nebeatpažįsta ankstesnės manęs – atrodo, kad kuria visai kitas žmogus.

Viskas labai pasikeitė. Buvau itin dekoratyvi, iliustratyvi, žaisminga. Tokia išdykusi ožkelė (juokiasi). Žaidžiau spalvomis, formomis. Dabar aš rimtėju, senstu ir jau žvilgsnis į amžinybę nukreiptas... (juokiasi).

– O ar patogu jūsų srities menininkei tokioje šalyje kaip mūsų?

– Metalo menas, kaip sritis labai siaura, specifinė. Be abejo, jaučiasi, kad mūsų šalis ir jos rinka labai maža, Vilniuje gal kiek daugiau žmonių, kuriems reikia tokių darbų.

Vyksta diskusijos su Europos galerijomis, bet jos pageidauja, kad pristatyčiau kolekcijas, o man kol kas tam stinga laiko. Anksčiau ar vėliau tai turės nutikti. Kol kas su mano menkomis apsukomis pakanka darbų, nesu fabrikėlis, padarau nedaug, bet tik itin gerai (atsakymą užbaigia šypsena).

– Kokie tie žmonės, užsakantys Jūsų darbus? Tai meniškos sielos ar, pavyzdžiui: teisininkai, medikai – iš „sausųjų“ mokslo sričių?

– Įvairių sričių žmonės, tik atidžiai atsirenkantys. Šiems žmonėms svarbu autentiškumas, kokybė visomis prasmėmis. Dauguma klientų labai geranoriški, inteligentiški, jautrūs žmonės, su jais įdomu tiek pabendrauti, tiek jiems kurti.

– Ar Jums svarbu, kad Jūsų darbas žiūrovui sukeltų malonias emocijas?

– Emocijas taip, tačiau nebūtinai itin malonias. Siekiu, kad kūrinys būtų ne tik šiaip gražus daiktas. Jis turi jaudinti, kelti asociacijas, klausimus. Noriu jaudinti subtiliai, ne saldžiai, ne drastiškai.

– O ar jau esate sukūrusi savo svajonių kūrinį?

– Be abejo, mintyse atrodo, kad aš dar sudainuosiu savo gulbės giesmę (šypteli), bet jau yra darbų, kuriuos įvardyčiau kaip pusę giesmės. Pavyzdžiui, man labai patinka mano darbai „Para“ ar „Didysis pasivaikščiojimas“ su gintaru. Labai geri. Tai nei papuošalai, nei paveikslai. Velniai žino, kas jie yra, bet jie tikrai labai geri (juokiasi). Dar mano tėvų portretai – diptikas „Karalius ir karalienė mano“. Dabar renku kolekciją žmonių, kurių portretus norėčiau padaryti. Teisingai pavyko, tai norisi vystyti toliau.

– Pokalbio pabaigai – kokiomis akimirkomis jaučiatės laimingiausia?

– Ramybės akimirkomis. Kai galiu ramiai, susikaupusi pagalvoti. Tik gaila, kad retai pavyksta kokybiškai „atsijungti“.

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Rekomenduojami video