Ponia Milda mėgsta ilgus, neskubius pasivaikščiojimus gamtoje visais metų laikais.

Vilnietė Milda Bliumenzonienė – viena iš Lietuvos kalinių globos draugijos (LKGD), šiemet švenčiančios veiklos 30-metį, įkūrėjų, Kalinių reabilitacijos centro vadovė, už šią veiklą apdovanota Šv. Kristoforo statulėle, taip pat įrašyta į garbingą 100 žymiausių moterų sąrašą, sudarytą Lietuvos 100-mečio proga. Gausus būrys jos draugų ir pažįstamų bei šimtai socialinių tinklų sekėjų gėrisi ponios Mildos gebėjimu mėgautis kiekviena diena. O bendraamžės ne be pavydo stebi retą šios žavios moters talentą – mokėjimą elegantiškai senti, jis neliko nepastebėtas drabužių reklamos kūrėjų bei modelių medžiotojų. Neseniai ponia Milda atrado dar vieną širdžiai mielą veiklą – ji rašo tinklaraštį – internetinį dienoraštį, kuris išmintingomis įžvalgomis bei nuoširdumu pritraukia nemažai skaitytojų.

„Gera negeriems“

Draugijos nariai lanko žmones kalėjimuose, rūpinasi išėjusiaisiais į laisvę, bendrauja su kalinių artimaisiais. M.Bliumenzonienė yra Lygtinio paleidimo komisijos narė. Ji prasitaria, kad ilgametis darbas su įkalintais, nuklydusiais žmonėmis, tas buvimas „gera negeriems“ formavo jos optimistinį požiūrį į pasaulį, mokėjimą džiaugtis gyvenimu, dėkingumą likimui.

„Lietuvos kalinių globos draugijos siela buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, rašytojas Vytautas Girdzijauskas, advokatas Algimantas Dziegoraitis. Mano mama Stasė buvo politinė kalinė, kalėjo Vorkutos lageryje, patyrė daug vargo ir kančių, bet išliko gera, nejautė pykčio žmonėms, mokėjo džiaugtis gyvenimu. Ir mus, savo vaikus, augino gerumo, atlaidumo dvasia. Kai buvau jauna idealistė, atrodė, kad šioje draugijoje galėsiu daug nuveikti, pakeisti tą sistemą, kad kalėjimas neluošins žmonių, o iš tiesų taps perauklėjimo įstaiga, – lūkesčius atskleidžia moteris. – Tačiau tie pokyčiai prasideda tik dabar. Tikiu, kad kiekvienas žmogus gali pasitaisyti. Tik gal kiekvienam skirtingas laikas ir sąlygos.“

Anot jos, nuteistų ar atlikusių bausmę žmonių nereikėtų kišti „po vienu skėčiu“ su bedarbiais, neįgaliaisiais, pensininkais, socialiai remtinais žmonėmis, kaip yra dabar. Jų nereikia paikinti, jie gali savimi pasirūpinti, dirbti, deja, jie apgulę nakvynės namus ir labdaros valgyklas.

„Pavargau tą Sizifo darbą dirbti, nes tokių žmonių daugėja. Valstybė turi padaryti savo darbą – šie žmonės neturėtų valkiotis gatvėmis, – įsitikinusi nuteistuosius iš arti pažįstanti moteris. – Dažnas kalinys turi šeimą, artimuosius, kurie irgi kenčia, kartais dar daugiau nei tas, kuris atlieka bausmę, ir jie gyvena be kaltės kalti. Jiems irgi reikia pagalbos.“

Nenatūralus grožis – apgavystė

„Gražiausia, ką turime, yra širdis – o kaip dažnai galvojame, kad veidas“, – šie poeto ir kunigo Beno Lyrio žodžiai iš knygos „Mano laikas – TU“ labai tinka poniai Mildai.

„Nesuku galvos dėl raukšlių. Naudoju mažai kosmetikos – gaila laiko dažymuisi, ir kam žmones apgaudinėti? Nedažau žilų plaukų. Aišku, stengiuosi išlaikyti gerą formą – kasdien lankau sporto klubą, baseiną. Žinoma, reikia pastangų kas rytą keltis pusę šešių, tačiau po mankštos ir pirties kaskart būnu kaip naujai atgimusi ir turiu ilgą ir skaidrią dieną. Būtent tai išverčia mane iš lovos. Nesuprantu moterų , kurios sako nerandančios laiko nueiti pasimankštinti ar paplaukioti, bet randa laiko po dvi valandas sėdėti kavinėse. Arba sėdi prie televizoriaus ir žiūri serialus, o neranda laiko nueiti į biblioteką paklausyti paskaitos ar perskaityti knygos. Bet, kita vertus, tai jų pasirinkimas, kiekvienas žino, kaip jam geriau gyventi. Tiesa, knygų jau nebeperku, nes namuose ir sodyboje jos jau nebetelpa į lentynas, – skolinuosi iš savosios Rūdiškių bibliotekos. Vis paskaitau ir Vytautą Mačernį, Henriką Radauską, o štai jauni šiuolaikiniai poetai manęs neužkabina, – skaitymo pomėgius atskleidžia moteris

Ponia Milda neslepia, kad kuo ilgiau dirba su nelaimingais, paklydusiais, žmonėmis, susidurdama su jų nelaimėmis, skausmu, tuo daugiau reikia ir pačiai pasikrauti džiaugsmo, vilties.

„Todėl gyvenu šia diena, neapsisunkinu praeitimi. Prisipildyti gerų emocijų ir minčių man labai padeda menas – parodos, koncertai, knygų pristatymai. Mėgstu klasikinę muziką, operą – nepraleidžiu, kai dainuoja Asmik Grigorian, patinka Irenos Milkevičiūtės, Inesos Linaburgytės atlikimas. Žaviuosi Edmundu Seiliumi, Kristina Zmailaite, „El Fuego“ vyrukais, Jonu Sakalausku. Klausau ir popso –mėgstu Aistę Smilgevičiūtę ir grupę „Skylė“. Lankau teatrą, bet renkuosi senosios kartos režisierių spektaklius, – vardija ponia Milda. – Anūkų dar neturiu, nes dukrą pagimdžiau vėlai, būdama 40-ies. Labai nemėgstu, kai man kas nors nurodinėja, kaip turiu elgtis, jei ir bando – sugebu to išvengti. Niekada nenorėjau būti į ką nors panaši, nei būti kieno nors vietoje. Pykti mano amžiuje yra prabanga. Ir niekada neskubu – nesiveju net nuvažiuojančio troleibuso.“

M.Bliumenzonienė mėgsta kunigo ir poeto Beno Lyrio kūrybą, jiedu draugai ne tik socialiniuose tinkluose.

M.Bliumenzonienė mėgsta kunigo ir poeto Beno Lyrio kūrybą, jiedu draugai ne tik socialiniuose tinkluose.

Niurnos keičia klimatą

Vienu metu M.Bliumenzonienė bendravo su Gerontologijos centro gyventojomis, žavėjosi kai kurių iš jų optimizmu, mokėjimu džiaugtis gyvenimu.

„Nustebtumėte, kokių šviesių moterų ten gyvena, kaip malonu su jomis bendrauti – jos išsilavinusios, apsiskaičiusios, puikiai atrodančios – nors sėdi neįgaliųjų vežimėlyje. Turėjau tame centre draugę, kelerius metus ją lankiau. Man labiausiai nepatinka nuolat dejuojantys garbaus amžiaus žmonės, kurie niurna ir niurna, jiems viskas blogai, net parduotuvėje eilėje negaliu šalia stovėti ir klausyti. Man atrodo, kad iš jų sklindantis negatyvas veikia klimato kaitą. Bet labiausiai man patinka bendrauti su žmonėmis. Kai pagaunu įdomų – nepaleidžiu. Turiu dvi šaunias drauges – Laimę ir Vaivą, kartais mums atrodo, kad galėtume įkurti Laimės ministeriją ir tvarkyti valstybę. Lietuvoje yra daugybė senų šviesaus proto žmonių, kurie gali daug duoti visuomenei, bet jų potencialas neišnaudojamas. Man patinka ir jauni žmonės, dažnai su jais bendrauju, jie ateina savanoriauti į mūsų draugiją. Mane žavi jaunųjų gyvybingumas, žinios, idėjos. Turiu nemažai draugų tarp jaunimo. Vienas jų – poetas, kunigas Benas Lyris. Jis mielai atvyksta į bendruomenes, buvo atvykęs ir į mūsų centrą, žmonės jį mėgsta, jo klausosi. B.Lyrio knygos gilios, jas galima skaityti daug kartų, ten vis atrandu naują gelmę“, – pasakoja M.Bliumenzonienė.

Pastaruoju metu ponia Milda dalyvauja savanorystės iniciatyvoje „Niekieno vaikai“ – lanko ligoninėse vaikus, kurių niekas nelanko.

„Ši veikla man labai svarbi, nes jau seniai žinojau, kad palikti vieni „niekieno vaikai“ nepatiria pačių pamatinių jausmų. Juos retai kas myli nuoširdžiai, retai juos panešioja, neseka pasakų, nedainuoja lopšinių. Tokią vaikystę turėjo ne vienas kalėjime mano sutiktas asmuo, taigi, iš liudijimų žinau, koks žmogus užauga, jei nepatiria meilės. Moterys, įkūrusios šią organizaciją, labai gerai žino padėtį ir puikiai organizuoja veiklą. Savanoriai atrenkami įvertinant jų motyvaciją, atrinktiems vedami mokymai. Taigi, be meilės vaikams, gauname ir daug psichologinių žinių, mums padeda psichologai, jei pavargstame arba pasimetame. Aš didžiuojuosi, kad esu šitos garbingos iniciatyvos dalis“, – tikina moteris.

Radusi mieste sūpuokles, ponia Milda nepraleidžia progos pasisupti – išties žavi jos gebėjimas džiaugtis gyvenimu.

Radusi mieste sūpuokles, ponia Milda nepraleidžia progos pasisupti – išties žavi jos gebėjimas džiaugtis gyvenimu.

Ar blog‘as taps knyga?

Mildos draugus ir sekėjus socialiniuose tinkluose žavi jos įžvalgos, kurias ji fiksuoja internetiniame dienoraštyje gyvenimaslaike.wordpress.com.

„Gatvėje, transporte, sporto salėje išgirstus pokalbius, minčių nuotrupas įsimenu, pergalvoju ir grįžusi į namus užrašau. Taip ir gimė tas mano tinklaraštis „Gyvenimas laike“. Štai neseniai užrašiau posakį, kad šykštumas prasideda ten, kur baigiasi skurdas. Manau, tai teisingas pastebėjimas. Menu atvejį – vienas kalinys, daug kartų sėdėjęs, suvargęs, subuvęs, išėjo į laisvę eilinį kartą atlikęs bausmę. Jis turi seserį, kuri gyvena Airijoje, ir paprašė jos pagalbos, nes norėjo atsitiesti. Tačiau sesuo broliui atsisakė padėti, ji atkirto: „Man niekas nepadėjo, ir aš jam nepadėsiu.“ Ta moteris buvo atvažiavusi į Lietuvą, aš su ja bendravau ir ji man prisipažino: „Mano viena pusė lyg ir nori jam padėti, bet kita pusė priešinasi. Prisimenu, kaip aš sunkiai dirbau, vargau, kol prasimušiau, – ir negaliu, nenoriu jam nieko duoti.“ Aš pasirūpinau, kad šią iš pažiūros gerą moterį priimtų psichologė. Kiek žinau, tai padėjo, nes tas vyrukas išvyko į Airiją ir gyvena pas seserį“, – pasakoja Milda vieną iš savo tinklaraščio temų.

Ypač nuoširdūs ir nostalgiški M.Bliumenzonienės prisiminimai apie vaikystę. Moteris iš tinklaraščio įrašų sudarė knygą, bandė ją išleisti, siūlė dešimtims leidėjų, deja, kol kas niekas nesusidomėjo jos kūryba.

Įgimta elegancija

Jaunos manekenės išgyvena, kad jų „galiojimo laikas“ greitai baigiasi, ir per galvą verčiasi stengdamosi atrodyti jaunai. O štai žavioji ponia Milda, įžengusi į septintąją dešimtį, net nebando slėpti savo amžiaus ir neketina dirbtinai atsijauninti. Šios moters grožio negadina raukšlės, nes akys spindi išmintimi ir gerumu. Ji išlaikė puikią figūrą, turi savo rengimosi stilių ir puikų skonį. Ji iš tų nedaugelio moterų, kurios puošia drabužius, o ne drabužiai – ją. Būtent todėl moterį kviečia dirbti modeliu ir reklamuoti drabužius. Jos milžiniškos nuotraukos visu ūgiu puikuojasi ant reklaminių skydų ir prekybos centrų, o atvaizdai puošia stiliaus bei madų žurnalus.

Ponia Milda visuomet atrodo tokia elegantiška, kad nekyla abejonių, jog ją rengia dizainerė. Tačiau ji tik skambiai nusikvatoja ir tvirtina, kad rūbus renkasi pati. Labiausiai mėgsta lininius ir kitus natūralaus pluošto audinius. Kartais segi ir mini sijoną, kurį pradėjo dėvėti virš 40-ies.

„Buvau įsitikinusi, kad mano kojos plonos ir kreivos. Bet kartą ateljė matavausi mini kostiumėlį ir ten užėjęs nepažįstamas vyras pagyrė mano kojas. Patikėjau juo ir pamėgau trumpus sijonus. Kelnes nešioju tik iškylaudama. Nukelnėčiau visas moteris, juk moteris gražiausia, kai segi sijoną arba vilki suknelę“, – tikina puikų skonio pojūtį turinti moteris.

Nuo jaunystės Milda išsiskyrė iš bendraamžių, nes originalius apdarus sau mezgėsi ir nėrėsi pati.

„Kai Ala Pugačiova koncertavo Sporto rūmuose, šiai progai suspėjau nusimegzti ilgą sijoną ir „šikšnosparnio“ megztinį. Turėjau kvietimą, tad sėdėjau pirmoje eilėje, kurią buvo aptūpusios tuometinės ponios. Bet negalėjau ten išbūti – jos buvo taip gausiai ir aštriai prisikvėpinusios, kad buvau priversta išeiti į vestibiulį – ten ir praklausiau visą koncertą, – sugadintą vakarą mena moteris. – Tarybiniais metais su vyru važiuodavome į Maskvoje vykdavusias liaudies pasiekimų parodas, ten susirinkdavo žmonių iš visų 15 sąjunginių respublikų, ir jau tada lietuvės iš visų išsiskirdavo savo skonio pojūčiu, elegancija, originalumu.“