Asociatyvi nuotr.

Per draugų draugus, gimines ir artimuosius susipažinau su mūsų rajone gyvenančia žyde Lėja. Ne taip seniai, dar yra gyvų liudininkų, Širvintų mieste gyventojų daugumą sudarė žydai.

Pasiklausinėjus medinių namų gyventojų, dar ir dabar daugelis pasakys, jog gyvena žydų statytuose namuose. Ypač tokių daug dar likę Nepriklausomybės aikštėje ir Vilniaus gatvės pradžioje. O dabar jau labai reikėjo paieškoti žydų tautybės asmenų.

web.pexels-cottonbro-4033339

Ponia Lėja po mokslų Melioracijos technikume, Panevėžyje, pagal paskyrimą atsidūrė Širvintose. Šiame krašte nieko nepažinojo, be to, iš didelio miesto patekus į mūsų unikalų miestą su vienintele ilga gatve, jautėsi gana prastai. Gerai, kad bendradarbiai buvo geranoriški, draugiškai priėmė naują, jauną specialistę į savo būrį. O širdyje Lėja tikrai tikėjo, jog čia atvyko tik trumpam – atidirbti reikiamą laiką. Naujajai gyventojai Širvintos buvo jau trečioji gyvenamoji vieta. Gimusiai Rusijos sostinėje – Maskvoje – ir ten gyvenusiai bei lankiusiai mokyklą teko su tėvais persikelti į Panevėžį.

Kaip sovietmečiu priklausė, devyniolikmetį Lėjos tėtį, ramiai gyvenusį kartu su tėvais Ramygalos apylinkėse, pašaukė į karinę tarnyba. Tarnyba kaip tarnyba, o laisvalaikiu buvo galimybės pasižvalgyti po Maskvą. Besižvalgydamas susipažino su šaunia Rusijos žydaite. O tada jau ir namai ne taip rūpėjo. Po tarnybos, jau vedęs, liko Maskvoje. Tarytum viskas gerai. Jauna šeima dirbo, susilaukė dviejų vaikų. Duktė jau ir mokyklą pradėjo lankyti. Tačiau kuo toliau, tuo labiau namų ilgesys stiprėjo ir stiprėjo. Traukė Ramygala, kvietė tėvai. Neatsilaikė gimtinės šauksmui ir, pasitaręs su žmona, jau ne vienas, o su visa gražia šeimyna, sugrįžo tėviškėn. Teko vienuolikmetei Lėjai priprasti prie naujų draugų, kitų mokytojų. Gerai nors tiek, kad Panevėžio trečiojoje vidurinėje mokykloje mokslai buvo tęsiami gimtąja rusų kalba. Melioracijos technikume be lietuvių mokėsi dar viena ypatinga studentų grupė, kurie vidurinės mokyklos kursą baigė rusų ar lenkų kalbomis. Šioje grupėje programa buvo dėstoma rusiškai, o atsakinėti galėjo kaip kam patogiau. Lėja kai kada jau lietuviškai pavertėjaudavo bendrakursiams.

web.pexels-cottonbro-6054134

Na, o Širvintose teko priprasti kasdien kalbėti lietuviškai. Kol Lėja sąžiningai atidirbinėjo skirtus paskyrimo metus, smagią bendradarbę pastebėjo Rimas. „Va, taip ir likau visam gyvenimui „atidirbinėti“ paskyrimą, – juokiasi Lėja. – Su Rimu gavome butą Jaunimo gatvėje. Čia užaugo du sūnūs Saulius ir Paulius. Pirmagimiui Sauliui parinktas hebrajiškas vardas. Saul hebrajų kalba reiškia karalius. Vaikams nereikėjo svarstyti, kokioje mokykloje mokytis –ėjo į Širvintų vidurinę mokyklą. O dabar suaugę vyrai. Darbštūs, nagingi. Sukūrė šeimas. Mūsų vyriausiajai anūkei greit sukaks penkiolika.

Su vyru dabar esame kaimiečiai. Iš buto, buvusio penktame aukšte, persikėlėme į vienkiemį, į vyro tėviškę. Man čia labai patinka ir labai gera. Turiu problemų dėl sveikatos, todėl man labai patogu. Galiu pamažu pasivaikščioti po apylinkes, grynu oru pakvėpuoti šalia esančiame miške. O mieste tektų „kabėti“ balkone. Miesto nepamirštame, apsilankome, kai tik yra reikalų. Susitinkame su buvusiais bendradarbiais, kaimynais, tačiau tikrai nenorėčiau dabar gyventi Širvintose. Pasikalbu telefonu, girdžiu kaip širvintiškiams nuobodu gyventi per COVIT-19, o man čia tylu, saugu. Vis raginu vaikus įsigyti namus kaime. Gal kada paklausys, o šiuo metu važinėja dirbti į Vilnių, pas mus tik užsukdavo į svečius. O pastaruoju metu nesimatome – karantinas.“Pati lankiausi Izraelyje. Mano nuostabai, ten keliose parduotuvėlėse galima buvo susikalbėti rusiškai. Mūsų grupės gidė irgi buvo Baltarusijos žydė, į Izraelį persikėlusi prieš dvidešimt metų. Įdomu buvo sužinoti, ar Lėja turi giminių Izraelyje?

web.pexels-cottonbro-4038120

„Taip. Mano tėtis su mama ir brolis, vedęs žydę iš Rygos, jau gana seniai išvyko į Izraelį. Brolis ten gyvendamas išmoko hebrajų kalbos. Deja, mamos ir brolio nebeturiu. Tačiau pas tėtę ir brolienę lankausi. Gražiai įsikūrę. Tėčiui visada į pagalbą atskuba marti. Tiesa, ji gyvena kitame mieste, tačiau nedidelis atstumas nesudaro kliūčių apsilankyti pas uošvį. Ji parūpino tėčiui ateinančią į namus slaugytoją. Pastebėjau, kad žydai labai myli savo tėvynę. Vaikai auklėjami mokykloje patriotiškai. Merginoms ir vaikinams ne tik pareiga, bet ir garbė tarnauti Izraelio kariuomenėje. Jei sveikata neleidžia atlikti karinę tarnybą tarp karių, jie eina atlikti alternatyvios tarnybos. Pasitaikė būti Izraelyje, kai buvo minima gedulo diena. Lygiai dvyliktą valandą sugaudė sirena ir visa šalis apmirė. Sustojo visas transportas – vairuotojai išlipo iš mašinų ir ramiai stovėjo, kas ėjo pėsti, tas sustingo vietoje. Mirtina tyla…

web.pexels-cottonbro-4033935

Griežtai laikomasi šabo. Penktadienį, šabo išvakarėse, viskas paruošiama, kad sekančią dieną nereikėtų „nė piršto pajudinti“. Daugiaaukščių namų netgi liftai užprogramuoti taip, kad šabo dieną nė mygtuko nereikia spausti. Kai pasitaiko būti Izraelyje per žydų šventes, laikausi visų papročių, lankausi sinagogoje. Lietuvoje ruošiu tik katalikiškas šventes.

web.pexels-cottonbro-6053890 (1)

Nors Izraeliui mažai teko derlingos žemės, miestai skendi žalumoje. Prie kiekvienos gėlytės pajungta laistymo sistema ir automatiškai nustatytu laiku gėlytės, augaliukai apipurškiami. Labai turtingai gyvena tie litvakai, kurie vieni iš pirmųjų išvyko į Izraelį, apie 1968–1972 metus. Jiems buvo nemokamai suteikiami butai, mokamos didelės pašalpos, sudaromos lengvatinės sąlygos įsidarbinti. Dabar ten butai labai brangūs. Jaunimui, norinčiam įsigyti savo būstą, reikia imti paskolas, “ – apie šalį, kurioje gyvena tėtis, pasakoja Lėja.

Paklausta, ar turi giminių Lietuvoje ir kodėl neišvyko kartu su tėvais, Lėja patikino, kad jos visa giminė yra šeima.

„Giminių Lietuvoje yra tik apie Panevėžį. Kaip minėjau, mama iš Maskvos, giminės iš tėtės pusės iš Ramygalos persikėlė į Panevėžį. Jų vaikai, kas į Vilnių, kas Kaune. Retokai susiskambiname. Dabar mano giminė ir visas džiaugsmas šeima: vyras, sūnūs, jų vaikai. Nuo vaikystės gyvenu Lietuvoje, jaučiuosi kaip namie, kur gali būti geriau? O į Izraelį tada persikelti nedrįsau. Buvau dar jauna, sakiau tėvams: „Kai jūs ten įsikursit, tada ir aš atvažiuosiu“. Nepamelavau – jie įsikūrė, o aš pas juos atvažiuoju, lankausi, – prisimena duotą tėvams pažadą Lėja. – Praeitais metais numatyta kelionė sužlugo dėl visiems žinomų priežasčių. Tikiuosi, šie metai bus geresni ir turėsiu galimybę pasimatyti su savo artimaisiais“.

Tikiuosi, kad Lėjos viltys ir lūkesčiai aplankyti tėtį Izraelyje išsipildys. To ir linkiu savo nuoširdžiai pašnekovei.

Nuotraukos asociatyvios: www.pixels.com

Valda PATINSKIENĖ